Evelinos Puidokienės sodas Vilniaus rajone akį traukia visus metus. Šeimininkė taip sumaniai parinko augalus, kad net ir žiemą galima gėrėtis ir džiaugtis sodo augalų įvairove.

Miško kaimynystė

„Gimiau lapkritį, todėl labai myliu šį metą. Visą laiką stengiausi, kad sodas mane džiugintų ir atvėsus orams“, – prisipažino šeimininkė. Evelinos ir Antano Puidokų sodas, esantis pačiame tolimiausiame sodų bendrijos kampelyje, prigludęs prie miško. Kadaise sklypas buvo apaugęs šabakštynais, todėl sutuoktiniams teko įdėti nemažai pastangų ir laiko, kol pavertė jį malonia akiai gamtos oaze. Sukiojantis Puidokų sode į akis krinta išpuoselėta gyvatvorė ir spygliuočių gausa. Kadagiai, eglaitės ir kalnų pušelės susodinti taip, kad atrodytų lyg atsitiktinai išsibarstę. „Nors arti miškas, nusprendėme, kad spygliuočių nebus pernelyg daug. Žemė čia įvairi, kai kuriose sklypo vietose – smėlinga, o tokią mėgsta daugelis daugiamečių augalų“, – pasakojo šeimininkė.

Tvarkydami aplinką, Elena ir Jonas nutarė palikti kuo daugiau natūralios gamtos elementų, todėl dekoratyviniai augalai sklype gražiai priderinti prie miško medžių. Tarp sklypo nuokalnėje augančių senų beržų, alksnių ir kitų drėgmę mėgstančių medžių šeimininkai pasodino rododendrų, tarp jų šmėžuoja gražuoliai viržiai. Kiek aukščiau žaliuoja pušaitės, eglės, tujos, žvilgsnį traukia magnolijos. Nemažas plotas skirtas retiems dekoratyviniams krūmams ir medžiams. Čia auga serbinė eglė Pendula, juodoji pušis Nana, kalninė guoba ir daug kitų retai mūsų kraštuose sutinkamų augalų.

Veidaknygės nuotr.

Ryškiaspalviai barbarisai

Pasak Evelinos, net ir rudenį sodas gali stebinti grožiu. Nuotaiką rudenį šeimininkei praskaidrina raugerškiai, liaudyje geriau žinomi kaip barbarisai. Jie ne tik puošia sodą, žavi gražiais žiedais ir ryškiaspalvėmis uogomis.

Šiais nereikliais augalais galima paįvairinti želdynų spalvų gamą ar pasodinti jų gyvatvorę. „Kad sodas rudenį neatrodytų per daug monotoniškas ar nuobodus, labai gerai tinka raugerškiai, – sakė šeimininkė.– Šių augalų veislių labai daug – nuo miniatiūrinių iki stambių krūmų, nuo aukso geltonumo iki tamsiai purpurinių lapų, nuo koloninių iki padrikų formų.“

Raugerškiai nereikalauja ypatingos priežiūros. Dauguma veislių mėgsta sausą, saulėtą vietą. „Jokiu būdu nesodinkite raugerškių labai drėgnoje vietoje, nes didelė drėgmė jiems nepatinka“, – dalijosi patirtimi Evelina. Prieš sodinant į dirvožemį ji patarė įmaišyti durpių ir komposto arba mėšlo, tada krūmas augs greičiau, bus vešlesnis.

Ypač gražiai atrodo raugerškiai, pasodinti prie mūrinės sienos arba prie tvoros, taip pat iš jų galima formuoti gyvatvorę, nes šie augalai gana vešlūs. Prie raugerškių galima pasodinti rožių – šios gėlės labai gražiai atrodo jų lapų fone. Dažniausiai auginami Tunbergo raugerškiai. Jų lapeliai lygiakraščiai, spygliai išsidėstę po vieną, žiedai pavieniai ar susitelkę į mažas kekutes. Uogos apvalesnės nei paprastųjų raugerškių, raudonos. Jos nevalgomos, tačiau rudenį ir žiemą atrodo labai gražiai. Tunbergo raugerškiai geriausiai auga vidutinio derlingumo priesmėlyje ar lengvame priemolyje. Želdynuose auginamos ir paprastojo raugerškio raudonlapės veislės purpuriniais lapais ir tamsiai purpuriniais, beveik violetiniais lapais.

Veidaknygės nuotr.

Puošia uogos ir vaisiai

E.Puidokienei didysis atradimas buvo dekoratyvieji kopūstai: „Jie visą žiemą gražiai atrodo dėl spalvingų lapų, – pasakojo ji. – Kai kurių veislių kopūstų lapai giliai karpyti, plunksniški, rožinės, rausvos arba baltos spalvos. Dekoratyviuosius kopūstus lengva išauginti iš sėklų, tačiau jie lėtai auga, todėl dažniausiai juos perkame rudenį, pasodintus į vazonėlius.“

Kopūstai gerai auga trąšioje, pakankamai drėgnoje žemėje, saulėtoje vietoje, nors gali augti ir pavėsyje. Kai oras atvėsta žemiau +5 ºC temperatūros, lapai įgauna intensyvesnę spalvą ir puošia gėlyną iki pirmojo sniego, o nuo stiprių šalčių apsaugotoje terasoje gali išgyventi ir žiemą. Beje, kaip ir visi kopūstai, jie yra valgomi, jais galima puošti salotas. „Žinoma, tik tuomet, jei patys tuos kopūstus auginote, o ne iš užsienio šiltnamių įsigijote“, – perspėjo šeimininkė.

Ruduo be galo derlingas besikeičiančių spalvų ir gėrybių įvairove. Prieš renkantis augalus verta pasidomėti, kuo jie bus įdomūs rudenį. E.Puidokienė savo sklype nepabijojo pasodinti ir įvairių medžių. Čia puikuojasi rūgštusis žagrenis, kurio skėtiški lapai pasidabina gelsvais ir raudonais atspalviais. Spalvingi lapai ir tamsiai raudonos vaisių žvakės išsilaiko ant šakelių gana ilgai.

„Japoninis puošmedis rudenėjant ne tik lapus nudažo raudonai karameline spalva, bet ir skleidžia saldų karamelės kvapą. Nukritus lapams, ant šakelių lieka kaboti skėtiškos dėžutės“,– pasakojo sodininkė.

Visu grožiu rudenį atsiveria ir europinis ožekšnis. Pirmiausia švelniai parausta dėžutės, o vėliau ir lapai užsidega žėrinčiu raudoniu.

„Sodą puošia ne vien augalų lapija, bet ir jų sėklos, uogos ir vaisiai, – teigė E.Puidokienė. – Gražiai atrodo ir išryškėjusi augalo struktūra, jo žievė ar forma. Tarkim, nukritus maumedžių spygliams, labai gražiai atrodo jų šakelės su gausybe kankorėžiukų. Klevas Contorta, numetęs lapus, tampa ypač dekoratyvus.

Veidaknygės nuotr.

Žiemos karaliai

Evelina tikino labiausiai mėgstanti šilinius viržius, kurie gėlynus puošia ne vien rudenį. Pasak jos, šie augalai net žiemą gali atrodyti dekoratyviai, nes ir sudžiūvę jų žiedai nekeičia spalvos iki pat pavasario. Viržių būna įvairiausių spalvų ir formų: baltų, šviesiai ar ryškiai rožinių, raudonų, purpurinių ar violetinių, tuščiavidurių arba pilnavidurių, primenančių mažytes rožytes.

„Šiems augalams nereikia derlingos žemės, svarbiausia, kad netrūktų šviesos, todėl juos patartina sodinti saulėtoje vietoje.Viržių šaknys paviršinės, todėl net rudenį juos reikia palaistyti. Tiesa, per didelės drėgmės šie augalai taip pat nemėgsta, taigi svarbu jų neperlieti, mat tada ima pulti grybinės ligos“, – sakė Evelina.

Pasak pašnekovės, viržiai vienoje vietoje gali augti dešimtmečius. Juos sodinant patartina į 30 cm gylio duobę pripilti rūgščių durpių. Pasodinus augalus, vertėtų žemę apmulčiuoti pušų žieve arba spygliais iš pušyno.

„Prieš sodindama viržius į durpes įmaišau lėtai tirpstančių trąšų, nes šiems augalams jų reikia, kad gausiai žydėtų; taip pat vasaros pabaigoje dar kartą patręšiu kompleksinėmis trąšomis, skirtomis viržiams ir rododendrams“, – patarė E.Puidokienė.

Genėti viržius reikia ankstyvą pavasarį prieš prasidedant augalų vegetacijai. Tinkamai nugenėti jie greitai atauga ir suformuoja daug žiedinių pumpurų. Prieš prasidedant didesniems šalčiams rekomenduojama viržius pridengti eglišakėmis. „Aš to nedarau“, – prisipažino moteris ir pridūrė, kad nereikia skubėti augalų dangstyti žiemai, nes per anksti tai padarius galima jiems pridaryti žalos: atšilus orams, augalai šus, o po šiaudais ar durpėse įsikurs pelės. Todėl reikia palaukti, kol nusistovės šalti orai.

Veidaknygės nuotr.

Priežiūra

Pasak Vilniaus universiteto Botanikos sodo specialistės Kristinos Balnytės, rudenį akį džiugina ne tik viržiai, bet ir ežiuolės, chrizantemos, rykštenės, rudbekijos, saulainės, saulakiai, žilės. Šie augalai gali atlaikyti ir lengvesnes šalnas. Ji pasiūlė būdą, kuris padės ilgiau išlaikyti gėlių grožį. Kai augalai vasaros pradžioje nužydi, juos reikia nedelsiant nukirpti. Jei atauga, procedūrą pakartoti. Tai padarius kai kurie augalai rudeniop dar kartą pradžiugins žiedais. Beje, norint, kad gėlės vėl sužydėtų, reikia nepamiršti jų patręšti. Rudenį dailiai atrodo nukirpti nužydėję arunkai, ežiuolės, gludai, kraujažolės, nakvišos, notros, melsvės, paparčiai, pelėžirniai (ypač žemesni), pentiniai, pūstatauriai, visžalės rudgrūdėlės (ne žemaūgės), šalavijai, sinavadai, snapučiai, aukštesnių veislių tradeskantės, viksvos. Nukarpius kerus antrą kartą gali pražysti kai kurios astilbės, astrancijos, burbuliai, palemonai, rasakilos, kai kurie šalavijai, verbenos, veronikūnai, kartais net ir viendienės.

K.Balnytės teigimu, yra vienmečių gėlių, kurioms ankstyvas ruduo nė motais ir kurių dekoratyvumui atvėsę orai nekenkia. Botanikė patarė neskubėti jų sėti anksti pavasarį, verčiau palaukti šio metų laiko pabaigos – tada augalai pražys vėliau. Gėlynas ir rudenį bus spalvingas, jei bus auginama vienmečių augalų –artišokų, bakopų, kleomių, levažandžių, verbenų –ar dvimečių našlaičių, razetų. Pasak botanikės, šiurkštieji astrai žydės vėliau, jei liepos mėnesį kuo labiau patrumpinsite kerą. Ankstyvesnius astrus galima nukirpti peržydėjusius. Kad rudenį šios gėlės būtų dekoratyvios, visus nudžiūvusius, ligų pažeistus lapus reikia nuolat pašalinti.

Vasarai pasibaigus dekoratyvumo nepraranda varpinės žolės. Vien dėl to verta auginti miskantų, viksvų, soruolių, melvenių, lendrūnų, ašuočių. Kai kurie varpiniai augalai nemėgsta per didelės drėgmės, tad lietingas ruduo gali prigesinti jų žavesį, o stiprūs vėjai išguldyti. Kad taip neatsitiktų, aukštoms žolėms pravers specialūs laikikliai.