Nustebau, kai paviešėti atvažiavusi teta patarė vijoklines pupas sėti po obelimis. Pamaniau, kad joms neužteks maisto medžiagų ir nieko gero iš tokios eksperimento nebus. Juk paprastai sakoma, kad pomedžiai yra tarsi lėkštė – iš jos turi valgyti tik tas augalas, kuriam ji skirta.

Skaitytojos nuotr.

Taigi, gerokai abejodama sėkme, keletą daigintų vijoklinių pupų įkišau į gana storą mulčio sluoksnį po obelimi. Vasarą nebuvo kuo džiaugtis, nes daigeliai vargo, vos vos stiebėsi. Ilgainiui pamiršau apie tas pupas. Kai atėjo metas skinti obuolius, nustebau pamačiusi tarp šakų kabančias pupų ankštis. Įdomu tai, kad jos buvo jau parudavusios, prinokusios. Išaižiusi jas, radau sveikų ir gražių pupelių. Žinoma, didelio derliaus nebuvo – iš vienos pupos turiu apie dvidešimt naujo derliaus pupų. Beje, smagu, kad nereikėjo jokių atramų, tik parišau kanapine virvele prie žemiausių obels šakų, kai augalai pradėjo stiebtis ir ieškoti, už ko užsikabinti. Kitas vijoklines pupas pasodinau lysvėje, tačiau jos pačios nukeliavo prie netoliese augančios dar jaunos slyvos. Taigi, padariau išvadą: kitais metais mano vaismedžiuose derės daugiau pupų.

Skaitytojos nuotr.

Vasarė Ūkaitė