LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kažkada vilnietė archeologė Agnė Vaitkuvienė svajojo turėti jaukius svečių namus. Kai daugiau prieš kaip dešimtmetį Paberžės seniūnijoje esančiame Babriškių kaime tėvai įsigijo žemės, miestietei teko mokslininkės karjerą išmainyti į ūkininkės vargus.
Ekologinis ūkis
Įsigijus 45 hektarus kalvotos, šabakštynais apaugusios pelkėtos žemės teko pakeisti gyvenimo planus. Vilniaus universitete įgijusi archeologės specialybę, Agnė, sekdama tėvų Danutės ir Zenono Kaušpėdų – chemikų mokslininkų – pėdomis, pradėjo mokslininkės karjerą. „Nors gimdytojai buvo atsidavę mokslui, juos visą laiką traukė žemė, – pasakojo A.Vaitkuvienė. – Tėvelis norėjo ūkininkauti, gavome Europos Sąjungos paramą, todėl reikėjo kažkam čia pradėti dirbti. Taigi palikau universitetą ir išvažiavau į Babriškes.“
Plynuose laukuose stovėjo vėjų gairinamas apgriuvęs namukas, atitekęs kartu su žeme, todėl pirmiausia šeima ėmėsi statyti vasarnamį. 2004-aisiais naujai iškepti ūkininkai įkūrė ekologinį ūkį ir ėmėsi auginti grūdines kultūras. „Nors pripažinta, kad Vilniaus rajone žemės derlingos, taigi ir parama skiriama mažesnė, tačiau iš tiesų jos nėra geros, – pasakojo Agnė. – Ant kalnų molis – viskas džiūsta, apačioje durpynas – viskas mirksta.“
Vis dėlto vieta turi ir privalumų – Vilnių automobiliu galima pasiekti vos per 15 minučių, todėl šeima ėmė brandinti planus užsiimti kaimo turizmu, apgalvojo, kaip suteikti sodybai pridėtinę vertę: juk svečiai atvažiuoja į kaimą, kur turi ganytis avytės, arkliukai, klestėti sodai.
2010 metais šeima pradėjo statyti pagrindinį svečių namą. „Visą gyvenimą svajojau turėti viešbutuką ar svečių namus. Nusprendę plėtoti kaimo turizmą į šį verslą investavome visas turimas santaupas, daug ką darėme savo rankomis. Į interjero specialistus nesikreipiau, turėjau idėją sukurti provanso stiliaus sodybą“, – pasakojo A.Vaitkuvienė. Pasak šeimininkės, sodyba iki šiol vis gražinama. Beje, jos pavadinimą „Provansalis“ pasufleravo vienas svečias.
A. Vaitkuvienė: "Visą gyvenimą svajojau turėti viešbutuką ar svečių namus". M. Ambrazo nuotr.
Avis pakeitė žirgai
Pro provanso stiliumi įrengtos vilos langus galima stebėti besiganančius žirgus. Šeimininkės teigimu, žirgai pakeitė anksčiau laikytas juodgalves avis. „Tai nykstančių veislių avys, jos iš tiesų labai gražios. Vaikai mėgdavo stebėti, kaip jas kerpame, – pasakojo Agnė. – Kadangi už juodgalvių avių laikymą mokama ES parama, padaugėjo jų augintojų, kaina nukrito, todėl teko mąstyti, ką daryti – ar avių bandą lstipriai plėsti, ar visai jos atsisakyti.“
Agnė nusprendė įsigyti žirgų, kuriais galėtų grožėtis ir jodinėti svečiai. „Žmonės, pasirinkę poilsį kaimo turizmo sodyboje, pageidauja kaimiškų pramogų. Kadangi esu silpna ūkininkė, daugiau prie mokslo ir meno, pamaniau, kad galėčiau laikyti žirgų, – šypsojosi pašnekovė. – Prie pirmųjų įsigytų žirgų bijojau net prieiti – dideli, aukšti, sėdint balne linguoja. Nemažai laiko praėjo, kol treneriai mane pripratino jais joti.“
Po kurio laiko likimas Agnę suvedė su puikia žirgininke Erika Arcimavičiūte. „Manau, ji gimusi ant arklio, net jos rankos žirgais ištatuiruotos, puikiai prižiūri šiuos gyvūnus, dalyvauja konkūrų varžybose, o mes suteikiame patalpas“, – pasakojo sodybos šeimininkė.
E. Arcimavičiūtė: "Žirgai - mano gyvenimo būdas." M. Ambrazo nuotr.
Rožinės arklidės
Ėmus bendradarbiauti su E.Arcimavičiūte sodyboje buvo įsteigtas jojimo klubas „Rožinė pasaga“. Atsižvelgiant į jo pavadinimą arklidės išdažytos rožine spalva. Paklausta, kodėl būtent „Rožinė pasaga“, Erika paaiškino, kad jam priklauso tik mergaitės, jos rūpinasi arkliais, treniruojasi, dalyvauja varžybose. „Žirgų sportu užsiima palyginti nedaug vyrų, jie neturi tiek kantrybės šukuoti, tvarkyti, prižiūrėti šiuos gyvūnus, – sakė E.Arcimavičiūte. – Žirgai mėgsta pasivolioti purve, todėl darbo su jais per akis.“
Erika kilusi iš Rokiškio. „Gyvenimas nubloškė į Vilnių, vėliau atsiradau čia, Paberžėje, – savo istoriją papasakojo mergina. – Nuo pat mažens augau su žirgais, o dabar jie – mano gyvenimo būdas.
Į sodybą atvykstančius svečius pasitinka šunys Meška, Lapė ir Čipas. Jų gyvenimas čia kaip rojuje: gali lakstyti su žirgais po laukų platybes, sočiai prisikirsti svečių dosniai dalijamo karbonado, o ką jau kalbėti apie šeimininkų ir sodybos lankytojų skiriamą dėmesį...
Klubas "Rožinė pasaga" įsikūrė rožinėse arklidėse. M. Ambrazo nuotr.
Žaliavalgių idėjos
Paklausta, kaip suspėja pasirūpinti ir sodyba, ir gyvuliais, ir svečiais, Agnė prisipažino, kad nemažai paslaugų perka. „Žemės ūkio, valymo, maisto gaminimo paslaugas perkame – atvažiuoja žmonės, dirbantys su verslo liudijimais, ir viską padaro. Sodyboje darbo pakanka visai šeimai – aš su traktoriuku pjaunu žolę, sūnus Domantas ir dukra Gabija taip pat turi pareigų“, – pasakojo A.Vaitkuvienė.
Nors visų idėjų generatorė yra Agnė, jų įgyvendinti nepavyktų be vyro palaikymo. „Jis taip pat mokslininkas, paniręs į savo sferą, jam labai rūpi technologijos, kartais iš mano sumanymų jis švelniai pasišaipo: „Tavo pagalvėlės, tavo miegotojai...“, – neslėpė „Provansalio“ šeimininkė. – Vis dėlto idėjos nekyla šiaip sau, jos atsiranda iš tam tikrų dalykų poreikio. Kaimo turizmo verslas sezoninis, daugiausia svečių sulaukiama nuo balandžio iki spalio, žiemą užsakymų labai mažai. Ėmiau ieškoti būdų, kaip pritraukti lankytojų ištisus metus. Kilo idėja rengti dabar madingo žaliavalgių maisto vakarus. Norime padėti žmonėms suvokti, kaip svarbu tinkamai maitintis. Siūlomės surengti tokių patiekalų pristatymą. Tačiau žmonės atsisako, teigia sveika mityba nesidomintys – esą atvyksta čia atsipalaiduoti, pailsėti.“
Pasak Agnės, į pokylį ir poilsiauti atvykusių žmonių poreikiai skiriasi. Pirmieji jokia edekacine programa nesidomi. „Tiesa, žirgai sulaukia ir vienų, ir kitų dėmesio, su jais mėgstama fotografuotis. Svečiai mielai stebi, kai žirgas ruošiamas fotosesijai – jam ir kanopas nulakuojame, ir iššukuojame“, – pasakojo sodybos šeimininkė.
"Rožinės pasagos" žirgų laimėjimai. M. Ambrazo nuotr.
Juodosios avižos
Vis dėlto Agnė pripažįsta klaidų neišvengusi, tačiau be jų rezultato taip pat nebūtų. „Auginome grūdines kultūras, vėliau ėmėmės avių, o dabar jau kelintus metus auginame pašarus žirgams – juodąsias avižas, miežius. Iš to galima pragyventi, nes kol kas juodųjų avižų Lietuvoje niekas neaugina. Šiemet padarėme eksperimentą – pusę hektaro apsodinome kanapėmis, hektarą linais. Užveisėme beveik dviejų hektarų erškėčių plantaciją, jie duoda neblogą derlių. Iš erškėtuogių verdame uogienę, ateityje ketiname spausti jų sultis ir prekiauti šiais produktais“, – teigė pašnekovė.
Jauniausia klubo narė Gustė labiausiai susidraugavo su poniuke Pimpačkiuke. M. Ambrazo nuotr.
Nors anksčiau Agnė svajojo teikti apgyvendinimo paslaugas, šiandien sako esanti įsitikinusi, kad iš sezoninės veiklos uždirbti galima kur kas daugiau. „Pusmečiui užrakini vilą ir atostogauji, o teikiant apgyvendinimo paslaugas apie poilsį nebūtų kada ir pasvajoti. Pirmaisiais darbo metais sulaukdavome tik po porą užsakymų per mėnesį, neturėjome patirties, paskui įstojome į kaimo turizmo asociaciją, kuri pasiūlė labai daug mokymų, kursų. Viskas atsistojo į savo vėžes“, – sakė „Provansalio“ šeimininkė.
Ji neslėpė iš pradžių maniusi, kad plėtoti verslą bus paprasčiau. „Mokaisi iš klaidų, – teigė Agnė ir pridūrė neprarandanti vilties sudaryti edukacinių sveiko maisto programų ciklą įmonėms, mokykloms. – Tokios mintys kirba, tačiau tai daugiau pomėgis, kuriuo galima užsiimti greto pagrindinės veiklos.“
Šventinių dienų žirgai nepripažįsta, su jais tenka dirbti kiekvieną dieną. M. Ambrazo nuotr.
