Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prižiūrėtas sklypas sukuria ne tik vaizdą, bet ir didesnę vertę

Būsto statybų ar remonto darbų praktiškai neįsivaizduojame be elektriko ar apdailininko pagalbos. Nors suprantame, kad sutvarkyta lauko erdvė ne tik atrodo estetiškiau, bet ir pakelia sklypo vertę, visą apželdinimo naštą dažniausiai nešame patys. Tik vėliau, kai vaizdas sodyboje ar gyvenamojo namo kieme neprimena pirminio sumanymo, pasiryžtama želdynų projektavimą patikėti specialistams.

Visi nori būti želdintojais

Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį mažai kas žinojo apie kraštovaizdžio architekto profesiją. Būtent tokiu darbu jau beveik trylika metų užsiimanti Lina Puodžiūtė-Ragauskienė prisimena: anuomet statant namus buvo savaime suprantama konsultuotis su, tarkime, santechnikais, kad būtų vietoje įrengta kriauklė, tinkamai išvedžioti vamzdynai, o sklypo apželdinimas ir projektavimas paleistas savo eiga, nematant reikalo patarimų prašyti specialisto.

„Pas mus augalų paklausa labai didelė. Tiek mažų parduotuvių, tiek didžiųjų prekybos centrų lentynose yra šilauogių, jos sėkmingai parduodamos. Žmonės patys imasi kurti kiemo, sodo dizainą, o paskui skundžiasi, kad medeliai, krūmai neprigijo, o gėlynai ar gyvatvorės ne tokios, kokių buvo tikėtasi. Mūsų paslaugų prireikia atėjus laikui taisyti klaidas“, – dėsto pašnekovė, tikindama, kad tvarkingai įrengtas sklypas gerokai pakelia jo vertę.

Formuoti daugiametį gėlyną geriausia taip, kad nereikėtų keisti grunto, o augalai būtų priderinti prie esamos dirvos struktūros.

Pradėti nuo brėžinio

Pasiteiravus, kokią esminę klaidą darome kurdami žaliąsias erdves, specialistė svarsto, kad tai – konkretaus plano neturėjimas. Kitaip tariant, lauko erdvė kuriama neskirstant jos į atskiras zonas, neapsibrėžiama jų paskirtis. Moteris sako, kad planas gimsta sklypą skirstant į atskiras zonas, kruopščiai apgalvojus jų dydžius, jungtis ir kaip visa tai priderinti prie namo interjero. Vėliau aiškiai apsisprendžiama, kur ir kokie takai turi būti, ieškomi sprendimai mažajai architektūrai, vieta terasai, išsiaiškinama dirvos struktūra ir tik tada prieinama prie augalų rinkimosi.

„Visiems patariu kritiškai pažiūrėti į savo sklypą, jį suplanuoti ir tik tada rinktis sodinukus bei kitus augalus. Daugiausia klaidų pridaroma apželdinant pirmąjį savo sklypą. Jeigu tai jau ne pirmoji valda, paprastai žmonės pasimoko iš savo klaidų ir iškart tariasi su specialistais“, – sklypo apželdinimo darbus pradėti nuo brėžinio siūlo landšafto architektė.

Nors dirva yra viena svarbiausių sėkmingo apželdinimo dedamųjų, pašnekovė sako, kad augalai želdynuose parenkami ignoruojant jos kokybę. Dažnai neatsižvelgiama ir į sodinimo vietą, pavyzdžiui, saulėtoje vietoje sodinami pavėsį mėgstantys augalai ir atvirkščiai. Nekreipiama dėmesio į vyraujančius vėjo srautus.

Išryškina sklypo trūkumus

Kas labiausiai rėžia akį kraštovaizdžio architektams atvykus į klientų kiemą? Pašnekovė pastebi, kad sodininkai kaip susitarę kartoja tą pačią klaidą – augalus išdėsto palei sklypo ribą. „Sklypai dažnai yra netaisyklingos formos, o augalus išdėsčius pagal jo perimetrą, taip dar labiau išryškinamas jo netaisyklingumas. Rezultatas – sukurtas neigiamas įspūdis, kuris tikrai nepuoš sodybos“, – pabrėžia specialistė.

Aplinka svarbi ir prie gyvenamojo namo, ir sodyboje.

Ji taip pat skeptiškai atsiliepia ir apie gyvatvores. Jos nuomone, tokia žalia siena kiek nyki ir nuobodi: „Gyvatvorė dažnai būna išdėstyta pagal visas sklypo kraštines. Standartiškai renkamasi sodinti tujas, bet jų tokiu būdu tikrai nereikėtų sodinti. Žmonės šiam darbui investuoja nemažai laiko, pinigų ir galiausiai tokie sodinimai ne tik kad neprideda vertės, bet ją dar ir sumažina.“

Gyvatvorėms duoti daugiau gyvybės

Kad gyvatvorė nebūtų nuobodi žalia siena, landšafto architektė pataria nebijoti eksperimentuoti. Ji ragina nesivadovauti sklandančiu mitu, kad šalia tujų niekas neauga. „Tujos nėra labai puošnus, dekoratyvus augalas, jis ilgainiui pabosta. Jei nenorime jų nupjauti, siūlyčiau gyvatvorę pagyvinti greta pasodinus juostą augalų“, – rekomenduoja specialistė, dėstydama, kad tujų kaimynystei derėtų rinktis tik tuos augalus, kurie nesunkiai išveria pavėsį, turi stiprią šaknų sistemą.

Prieš renkantis potencialius kaimynus, svarbu žinoti, kiek saulės gautų augalai šalia gyvatvorės, koks vyrauja gruntas. „Praktiškas variantas – krūmų eilė. Įsivaizduokime, kad gyvatvorė yra pietinėje dalyje, augalai gauna daugiau saulės, o dirva – smėlėta. Čia tiktų lanksvos. Jos pakankamai nereiklios, šakelės lengvai pasiduoda karpymui. Krūmas žydi baltais žiedeliais. Kaip tik visai netrukus jie apsipils žiedais. Lanksvos pakankamai aukštos, užauga iki 1,8–2 metrų, todėl jos bus puiki dekoratyvi priedanga“, – tikina pašnekovė.

Norint užpildyti apatinius tujų tarpus, atsiradusius joms sudygus nevienodai ar pasodinus per dideliais tarpais, geriau rinktis nereiklias, bet puošnias daugiametes gėles. Kadangi apačioje daugiausia laikosi šešėlis, o augalas turi pasižymėti gerai išvystyta plačia šaknų sistema, galinčia pakonkuruoti su tujomis, šiam reikalui idealiai tinka močiučių pamėgtos melsvės. Vienintelis jų minusas tas, kad jas itin mėgsta sraigės, invaziniai šliužai, o pastarųjų pakankamai daug. Dėl to geriausia rinktis melsves, turinčias kietus lapus.

Prie gyvatvorės sėkmingai gali augti ir hakonė. Šis žolinis augalas neaukštas, priklausomai nuo dirvos užauga iki 40–60 cm aukščio, itin dekoratyviai žydi. Hakonės savo spalvą keičia rudenį, o jų šluotelės savotiškai padabina visą plotą. „Patarčiau rinktis žalialapes hakones, nes geltonlapės ne tokios atsparios šalčiui.“

Ieškantiems įdomesnių spalvų ir formų, gyvatvorei kompaniją palaikys epimedžiai. „Jie puikiai atlaiko pavėsį, jų lapeliai nedideli, širdutės formos, o visą kompoziciją jie papildo žiedais pavasarį. Priklausomai nuo veislės, žiedai būna balti, raudoni, geltoni“, – gyvatvorėms įnešti daugiau atspalvių pataria landšafto architektė.

Populiarėja modernūs želdynai

Mados vėjai pučia ne tik mados, architektūros pasaulyje, bet ir mūsų kiemuose. Pašnekovė pastebi, kad šiandieną populiarumo viršūnę pasiekė modernus stilius. Anot jos, tai sąlyginai siejasi su modernėjančia namų architektūra, nes kraštovaizdžio formavimas neatsiejamas nuo vietovės specifikos. Moderniam stiliui būdingi žoliniai augalai kartu su daugiametėmis gėlėmis: miskantais, lendrūnais, melvenėmis, viksvomis, virgininiais veronikūnais, rūgtimis, kemerais, snapučiais, šalavijais, kraujažolėmis, ežiuolėmis ir kt. „Modernus stilius dažniausiai mažiau spalvingas. Tačiau šiame stiliuje mažiau yra daugiau. Tai atsispindi spalvose, formose. Natūralistinis gėlynas dažnai margesnis, ne toks tvarkingas. Jis labiau primena natūralią gamtą nei žmogaus sukurtą kompoziciją“, – skirtumus tarp modernaus ir natūralistinio želdyno akcentuoja L.Puodžiūtė-Ragauskienė.

Dauguma mėgsta romantišką gausiai žydintį gėlyną.

„Olandiška banga“ – didelėms sodyboms

Didelėse sodybose populiarumo nepraranda natūralistiniai želdynai. „Net ir prie modernių pastatų žmonės nori matyti natūralumo, todėl daug kur pastebėsite vadinamąją olandišką bangą. Toks želdynas turi sukurti banguojančios pievos efektą. Vien žodis „pieva“ rodo, kad tokiam gėlynui reikalinga erdvė, 3–7 metrų plotis. Galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra paskutinių penkerių metų mados klyksmas“, – ryškėjančią tendenciją pastebi L.Puodžiūtė-Ragauskienė, iškart patikslindama, kad iš įprastų klasikinių želdynų natūralizmas išsiskiria daugiamečių gėlių gausa.

Klasikinis želdynas daugiausia buvo sudarytas iš krūmų, medžių ir daugiamečių gėlių. Pastarosios visoje kompozicijoje neviršijo 20 proc. O štai natūralistiniame želdyne jos sudaro apie 70 proc. Jame labai mėgstami šalavijai, kraujažoles, rūgtys, kemerai ir visi žolynai, pradedant nuo viksvų, lendrūnų, miskantų ir baigiant soromis, melvenėmis.

Augalai daugiamečiui gėlynui

Formuoti daugiametį gėlyną, pasak L.Puodžiūtės-Ragauskienės, geriausia taip, kad nereikėtų keisti grunto, o augalai būtų priderinti prie esamos dirvos struktūros. „Įsivaizduokime, kad norime sukurti romantišką gausiai žydintį gėlyną. Jeigu turime derlingą dirvožemį, parenkame saulėtą vietą, sodinti galima bijūnus, paprastuosius sinavadus, rusmenes, šalavijus, piliarožes. Tokia gausiai žydinti erdvė sukurtų jaukumo. Mėgstantiems žolinius, netradicinius augalus, siūlyčiau rinktis soruoles, vingirius, o rudeniniam žydėjimui nepamiršti žieminio astro. Jei reikalingas gėlynas pamiškėje ar sklypo pakraštyje, pavėsį gerai ištvers melsvė, epimedis, baltašaknė, paparčiai. Medžių pavėsyje puikiausiai auga astrantija, rodžersija, epimedžiai, melsvės, snapučiai“, – sprendimus daugiamečiui gėlynui vardija pašnekovė.

Prie tvenkinio derantys augalai

Dažnas sodybos traukos centras – tyvuliuojantis tvenkinys. Tačiau kai kada jis atrodo „pusnuogis“, mat prie jo ne visi augalai dera, kai kurie netinka ir perteklinė drėgmė. Pašnekovė sutinka, kad parinkti prie vandens telkinio derančius ir galinčius ten augti augalus – nelengva užduotis. Pasak jos, tvenkinio vanduo gali pakilti ir apsemti gėles, tam atsparios astrantijos, raudoklės, kemerai. Anot pašnekovės, pakrantėse gerai prisitaikiusios augti ir tradeskantės bei vingiorykštės.

Rekomenduojami video