Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Privatus ežeras – galvos skausmas ar aukso gysla?

Kas galėtų būti geriau nei vasarą išsitiesti prie ežero, išsimaudyti ar jame palengva pasiirstyti valtimi, pameškerioti? O jei tai darytume nuosavame ežere? Lietuvoje yra keli šimtai privačių ežerų, kurių savininkai tokiomis privilegijomis gali džiaugtis kasmet. Tačiau ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti. Dalis tokių ežerų savininkų pripažįsta neišnaudojantys viso ežero potencialo, neapsiginantys nuo brakonierių daromos žalos žuvų ištekliams. Nors parduodančiųjų privačius ežerus šiandieną nėra daug, norintiems įsigyti šį neeilinį pirkinį teks plačiai atverti piniginę – jų vertė ne ką mažesnė nei dirbamos žemės sklypų.

Kokį ežerą galima pirkti?

Ne visus ežerus galima privatizuoti juos įsigyjant. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės vidaus vandenys: ežerai, upės ir jose įrengti tvenkiniai. Kaip nurodo Aplinkos ministerijos (AM) specialistas Povilas Paukštė, nuo 2019 m. lapkričio 1 d. visi ežerai laikomi valstybinės reikšmės vandens telkiniais ir nebegali būti privatizuojami. Iki šios nuostatos įsigaliojimo kai kurie mažesni kaip 50 ha vandens telkiniai ar jų dalys buvo privatizuoti atkuriant teises į privačią nuosavybę. Šį procesą vykdė Nacionalinė žemės tarnyba. Vandens telkiniai, kurie tapo privačiais iki minėtos datos, gali būti parduodami. Vienintelis būdas įsigyti ežerą – nusipirkti jį iš dabartinio ežero savininko. Šiandieną privačių ežerų suskaičiuojama apie 300. Jų bene daugiausiai turi Aukštaitija. Vien Utenos krašte yra net 83 ežerai.

Pasikeitus planams – parduoda ežerą

Atsidarius nekilnojamojo turto skelbimų portalus, žmonių, parduodančių nuosavus ežerus, nėra daug. Brangiausią ir didžiausią parduodamą ežerą pavyko surasti Molėtų r., kur ir parduodamas Glasmino ežeras, tiksliau – didesnioji jo dalis. Ežero plotas – 8,86 ha. Dalis jo yra nuosavas – 5,69 ha priklauso privatiems savininkams, o 3,17 ha valstybei, tačiau nuomojamas to paties šeimininko. Paskambinus skelbime nurodytu numeriu, atsiliepęs vyriškis Robertas pasakojo, kad didesnė ežero pusė priklauso jo tėčiui. „Mums tai savas kraštas. Netoli ežero mano uošvija, taip pat netoliese gyveno mano seneliai, proseneliai. Nuo seno mums šis ežeras buvo labai artimas. Kadangi neturime su ežero pakrante besiribojančio sklypo, svarstėme jį įsigyti, statytis sodybą, bet per 15–20 metų nepavyko pasiekti šito tikslo ir matome, kad neliko kam kurtis šalia jo“, – sprendimą ieškoti naujo savininko Glasmino ežerui aiškina Robertas.

Jei nesi šalia – savivalė

Be to, ežerą, kaip ir žemės valdą, reikia prižiūrėti, stebėti, ar jame niekas nesavivaliauja. Neturint priėjimo prie ežero tai padaryti labai sunku. Pamatę, kad ežere nėra jokios kontrolės, vietiniai nesibodi brakonieriauti, nesirūpina ir nesiteirauja dėl žvejybos leidimų. „Nuorodos, kad ežeras yra privatus, dažnai nuniokojamos, sulaužomos, ženklai ištraukiami iš žemės. Vieni stato tinklus, brakonieriauja. Mes ežerą įžuviname, todėl apmaudu, kad kiti jas susirenka be jokių didesnių pastangų. Kas atvykdavo ir meškeriodavo su meškere iš valties, nedrausdavome“, – pasakoja Robertas.

V.Karvelis: „Tie, kas nespėjo persikelti žemės į kitą rajoną, dar bandė įsigyti ežerą ar jo dalį su mintimi, kad ateityje prie jo esančių žemės sklypų savininkai, kaimynai bus suinteresuoti dalimis išsipirkti ežerą. Sunku pasakyti, kiek žmonių išlošė ir tokį versliuką pasidarė.“

Panašią istoriją VL papasakojo ir kitame Lietuvos krašte maždaug 20 ha ežerą su giminaičiais besidalinanti Angelina. Jai tokia nuosavybė kol kas tik atgaiva vasaromis, kur nuvykstama išsimaudyti, pailsėti. Nors privatūs ežerų savininkai gali išduoti žvejybos leidimus žvejams mėgėjams, ji tikina šio reikalo netvarkiusi – ilgus metus ežeras jai neneša jokios finansinės naudos. Angelina šypteli, kad jos situacijoje labai tinka posakis „devynios auklės – vaikas be galvos“. Vieni ežero savininkai gyvena mieste, kitiems išėjus anapilin dalį ežero paveldėję giminaičiai juo per daug nesidomi. Dėl to ežere žvejoja, brakonieriauja kas tik nori, aplink jį privačių sklypų šeimininkai prisistatė sodybų, tiltelių. „Anksčiau plaukdavau su valtimi ir pati bandydavau kovoti su brakonieriais. Jie žuvis gaudė ne tik tinklais, bet ir elektra. Vieną kartą jie iš valties išmetė akumuliatorių. Mane mama bardavo, kad su jais nesiaiškinčiau, nes buvo tikrai pavojinga“, – prisimena Angelina, teigdama, kad nors ežeras jai neneša jokios finansinės naudos, kol kas savo dalies parduoti nesvarsto.

Kainos kyla

O štai Robertas tikisi, kad ežeras sudomins aplink jį įsikūrusių sodybų šeimininkus. Nors užklausų buvo, rimtas pirkėjas dar neatsirado. Už ežero hektarą Robertas prašo nei daug, nei mažai – apie 10 tūkst. eurų. „Pasidairius po skelbimus matyti, kad parduodamų ežerų nėra labai daug, bet kainą vis tiek galima susidaryti pagal bendrus bruožus: ar geras privažiavimas prie ežero, kokia aplinka, kiek jis nutolęs nuo miesto, kokia sukurta infrastruktūra. Jeigu dar yra su ežeru besiribojantis sklypas, tuomet už jo hektarą galima prašyti ir keliasdešimt tūkstančių“, – įsitikinęs Molėtų krašte ežerą pardavinėjantis Robertas.

Jis sako likusią ežero dalį nuomojantis iš valstybės. Nuoma metams atsieina vos apie 12 eurų. Pasak jo, daug kas skambina, teiraujasi ir nusigąsta, kad nuoma ilgalaikė, dešimčiai metų. Paaiškinus, kad mokestis yra simbolinis, potencialūs pirkėjai į tai žiūri ramiau. Vienintelis niuansas, kad turi įdėti savo pinigų reguliariai įžuvinant valstybei priklausantį vandens telkinį.

Padėtų turto vertintojas

Pasidairius skelbimuose matyti, kad kartu su žemės ūkio paskirties sklypais kyla ir ežerų kaina. Tarkime, už Vilniaus rajone parduodamą 40 arų ežerą prašoma 50 tūkst. eurų. Toliau nuo sostinės ežerų kaina atitinkamai mažėja. Už Jonavos rajone tyvuliuojantį 1,87 ha Mimainių ežerą su 0,61 ha miško prašoma 12,6 tūkst. eurų.

Kokiais kriterijais remiantis galima nustatyti ežero vertę ir kaip neapsigauti perkant tokį nekilnojamąjį turtą? Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Inreal“ brokeris Valentinas Karvelis, dirbantis Utenos, Ignalinos ir Zarasų rajonuose sako, kad tikslią vertę nustatyti nėra paprasta. Norint nenukabinti skaičių iš dangaus, jis sako, jog geriausia pasikonsultuoti su patyrusiu turto vertintoju, kuris atsižvelgtų ne tik į rinkos kainas, bet ir konkrečią vietovę, jos išskirtinumą. „Turto vertintojas gali turėti analogiškų sandorių turto vertinimo lenteles, todėl jiems lengviau analizuoti, tarkime, Aukštaitijoje buvusius sandorius. Reikia įvertinti, ar ežere galima organizuoti vandens pramogas. Jeigu tai ežeras draustinyje ar regioniniame parke, faktas, kad kai kurios veiklos gali būti ribojamos. Jei ežeras žuvingas, galima užsidirbti iš žvejybos leidimų, tačiau tuomet reikia rūpintis kontrole. Prieš įsigyjant bet kokį turtą visuomet verta pagalvoti apie jo atsiperkamumą“, – pabrėžia V.Karvelis.

Žemės sklypai virtę ežerais

Pasak nekilnojamojo turto specialisto, anksčiau žmonės gudravo pirkdami žemės, miško grąžinimo dokumentus. Tiksliau sakant, su šiuo dokumentu buvo galima turimą žemės sklypą perkelti į bet kurį rajoną. Taip nekilnojamasis turtas pradėjo „vaikščioti“ po Lietuvą, kai kurie sklypai tapo ežerais ar jų dalimis. „Tie, kas nespėjo persikelti žemės į kitą rajoną, dar bandė įsigyti ežerą ar jo dalį su mintimi, kad ateityje prie jo esančių žemės sklypų savininkai, kaimynai bus suinteresuoti dalimis išsipirkti ežerą. Sunku pasakyti, kiek žmonių išlošė ir tokį versliuką pasidarė. Jeigu privati žemės valda ribojasi su ežeru, savininkas jame gali maudytis, plaukioti valtimi. Niuansai tik dėl žvejybos, lieptelio statybos. Tačiau prie privataus ežero galima statyti pontoninį lieptelį – to niekas neuždraus“, – užtikrina V.Karvelis.

Nenorėjo sukti galvos dėl leidimų

Per visą savo nekilnojamojo turto agento karjerą, trukusią beveik 20 metų, Valentinas tikina asmeniškai padėjęs parduoti vos porą ežerų. Dažniausiai ežerus perka aistringi žvejai, nenorintys sukti galvos dėl žvejybos leidimų, arba kaimo turizmą vystantys sodybų šeimininkai. Valentinas prisimena ir savo kolegos sandorį, kai klientas Zarasų r. turėjo su ežeru besiribojantį sklypą ir sumanė įsigyti ežero dalį. „Klientas nenorėjo gauti ekonominės naudos iš ežero, verslinės žuvininkystės jis ten nevystė, bet turėjo rūpesčių dėl liepto statybos, žvejybos leidimų. Jam atrodė, kad turėti savo ežero dalį paprasčiau nei vis rūpintis leidimais“, – prisimena V.Karvelis.

Galima uždirbti iš žvejybos leidimų

Jei gerai žinome, ką daryti su nuosavu žemės sklypu, ar tokios pat taisyklės galioja turint ir nuosavą ežerą? Galbūt yra numatytos specialios prievolės įžuvinti vandenį, užtikrinti kontrolę? AM atstovas P.Paukštė paaiškina, kad teisės aktai nesuteikia vandens telkinių savininkams daug išskirtinių teisių, susijusių su mėgėjų žvejyba, tačiau taip pat ir nenustato pareigų. Paprastai sakant, privačių vandens telkinių savininkai neturi prievolės įžuvinti vandens telkinį, vykdyti žuvų išteklių kontrolę arba išduoti mėgėjų žvejybos leidimus.

Tačiau privačiame ežere žvejoti leidžiama tik turint to ežero savininko išduotą žvejybos leidimą arba nemokamos žvejybos teisę. Kokia žvejybos kaina privačiame natūraliame vandens telkinyje, aiškiai nurodoma Mėgėjų žvejybos įstatyme. Už mėgėjų žvejybos leidimą žvejoti privačiame žuvininkystės vandens telkinyje arba valstybiniame žuvininkystės vandens telkinyje, į kurį neišduotas leidimas naudoti žvejybos plotą ir organizuota limituota žvejyba, parai mokama 2,5 euro, savaitei – 8 eurai, mėnesiui – 14 eurų. Tiesa, šie nustatyti limitai netenkina ežerus prižiūrinčių privačių ežerų savininkų. Socialiniuose tinkluose jie piktinosi, kad tai būtų praktiškai tas pats, kas privačiam atrakcionų parkui nurodyti, už kiek jis gali pardavinėti bilietus. Savo nuožiūra kelti kainų už žvejybą savininkas negali, jis turi galimybę sumažinti žvejybos leidimo kainą arba išduoti leidimus nemokamai. Taip pat reikėtų paminėti, kad privačiame ežere be žvejybos leidimų gali žvejoti asmenys iki 16 metų, valstybinio socialinio draudimo pensininkai ir neįgalieji.

Savininkas gali gaudyti ir tinklais

Privataus ežero savininkui išdavus leidimą žvejoti, privaloma žvejoti Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių leidžiamais arba nustatytu metu leidžiamais naudoti žvejybos įrankiais, būdais ir masalais, neviršijant nustatyto leistino naudoti įrankių kiekio, nustatytu metu taisyklėse nedraudžiamų gaudyti rūšių žuvis. Tuo metu savininkas savo ežere gali jaustis laisviau ir žvejoti verslinės žvejybos įrankiais. Pavyzdžiui, naudodamas tinklą jis gali žvejoti nuo liepos 1 d. iki kovo 14 d.

Mokesčiai privalomi

Kaip jau įpratome mokėti už turimą žemės nuosavybę, kyla klausimas, ar tokia pati mokestinė prievolė taikoma ir ežerų savininkams. O galbūt už vandens telkinį mokėti nereikia? Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Komunikacijos specialistas Laimonas Rimkus aiškina, kad už tokį turtą mokėti yra būtina. Anot jo, nuosavybės teisės į vandens telkinius registruojamos „Registrų centre“. VMI pagal „Registrų centro“ pateiktus duomenis už nuosavybės teise turimus vandens telkinių plotus apskaičiuoja žemės mokestį. „Žemės mokestis apskaičiuojamas dauginant tokio sklypo mokestinę vertę (mokestines vertes nustato „Registrų centro“ turto vertintojai) iš tos savivaldybės, kurios teritorijoje yra sklypas, tarybos sprendimu nustatyto žemės mokesčio tarifo“, – apie mokesčius, kurių ežerų savininkams išvengti nepavyks, kalbėjo VMI atstovas L.Rimkus.

Rekomenduojami video