Įpu­sė­jus pa­va­sa­riui dar­ži­nin­kams mė­gė­jams pra­si­de­da mie­lo me­to, „par­duo­tų va­sa­rų“, se­zo­nas. Taip ir gir­di­si po­kal­biai apie dar­žo­vių dai­gų pi­ka­vi­mą, nau­jų veis­lių įsi­gi­ji­mą ir ki­tus šio po­mė­gio da­ly­kus. Skai­ty­to­jų pra­šo­mi šį kar­tą pa­ren­gė­me pub­li­ka­ci­ją apie dar­žo­vę, ku­riai ne­abe­jin­gas daž­nas – po­mi­do­rus. Pa­tir­ti­mi da­li­ja­si aly­tiš­kiams ge­rai pa­žįs­ta­mi jų au­gin­to­jai. Smul­kiuo­sius au­gin­to­jus vie­ni­jan­čios spe­cia­li­zuo­tos plat­for­mos Mais­to­tur­gus.lt ko­man­da yra iš­si­aiš­ki­nu­si, kiek kon­kre­čių dar­žo­vių rei­kia vie­no as­mens po­rei­kiams pa­ten­kin­ti. Nors jų kie­kis la­bai pri­klau­so nuo kiek­vie­no žmo­gaus po­mė­gių ir var­to­ji­mo įpro­čių (gė­ry­bės val­go­mos tik švie­žios ar ma­ri­nuo­ja­mos, kon­ser­vuo­ja­mos, šal­do­mos), pa­ty­rę so­di­nin­kai skai­čiuo­ja, kad vie­no žmo­gaus po­rei­kiams pa­ten­kin­ti vi­du­ti­niš­kai rei­kia 3–4 po­mi­do­rų dai­gų. O kiek jų so­di­na ži­no­mi aly­tiš­kiai?

„Ste­biu kai­my­nę, ku­ri be­veik ne­lais­to, o po­mi­do­rai jos šilt­na­my­je už­au­ga. Aš vi­są va­sa­rą ne­šu ir pi­lu van­de­nį kiek­vie­nam dai­gui, o der­lius ne ką di­des­nis už kai­my­nės. Ko­dėl taip yra?“ – jau ne pir­mą kar­tą klau­sia Dai­va, dar­ži­nin­kau­jan­ti ko­lek­ty­vi­nia­me so­de.

At­sa­ky­mą Dai­vai pa­vy­ko ras­ti dau­ge­lio so­di­nin­kams skir­tų lei­di­nių au­to­rės Ga­li­nos Ki­zi­mos kny­go­je „Pa­gal­bi­nė prie­mo­nė pro­tin­gam so­di­nin­kui“. Apie po­mi­do­rus jo­je ra­šo­ma: „Po­mi­do­rų dai­gus pi­kuo­jant ar so­di­nant į nuo­la­ti­nę au­gi­mo vie­tą rei­kia sau­go­ti pa­grin­di­nę šak­nį, gink Die­ve, jos ne­trum­pin­ti. Pa­si­ro­do, pa­grin­di­nės šak­nies ga­liu­kas tie­siog „užuo­džia“ van­de­nį ir jo pa­si­im­ti šak­nis ga­li nu­ke­liau­ti net į 2 met­rų gy­lį. Po­mi­do­rai so­di­na­mi ver­ti­ka­liai ne­trum­pi­nant ir ne­už­len­kiant pa­grin­di­nės šak­nies. Jei dai­gai so­di­na­mi guls­čiai, šak­nys iš­si­ke­ro­ja pla­čiai ir ne­gi­liai, au­ga­lai tam­pa iš­lai­ky­ti­niais ir pri­klau­so nuo lais­ty­mo.

Tai­gi so­di­nant da­ro­ma duo­bu­tė, į ją pi­la­ma 4–5 l van­dens, sta­čiai so­di­na­mas dai­gas, sau­go­jant pa­grin­di­nę šak­nį, jis ap­kau­pia­mas, šiek tiek ap­spau­džia­mas, sto­rai mul­čiuo­ja­mas. Pa­grin­di­nė šak­nis tie­siog ke­liau­ja pas­kui įpil­tą­jį van­de­nį. Per vi­są ve­ge­ta­ci­jos se­zo­ną au­ga­las lais­to­mas ir mai­ti­na­mas tik per la­pus. Ret­kar­čiais pa­va­ka­ry nu­purš­ki po­mi­do­rus pe­le­nų, EM „Bai­ka­lo“, hu­mu­so tir­pa­lu, žo­lių „ar­ba­tė­le“ ar kaž­kuo pa­na­šiu na­tū­ra­liu, ir vis­kas – lais­vas, ne­rei­kia tam­py­ti ki­bi­rų su van­de­niu.“ Iš­im­tis – po­mi­do­rai lais­to­mi oro tem­pe­ra­tū­rai nu­kri­tus že­miau +12 laips­nių. Tie­sa, kny­gos au­to­rė pri­si­pa­ži­no, kad pra­ei­tą va­sa­rą per saus­rą po­mi­do­rus vie­ną kar­tą lais­tė.

Jei po­mi­do­rai so­di­na­mi lau­ke – juos sė­ti rei­kia dar vė­liau

Aly­tiš­kei Lo­re­tai Ažu­kie­nei pui­kiai se­ka­si au­gin­ti įvai­rias dar­žo­ves. Apie po­mi­do­rus ji kal­ba taip: „Po­mi­do­rus au­gi­na­me, o gal net ne­su­si­mąs­to­me, kad bū­tent po­mi­do­rai yra daž­niau­siai au­gi­na­ma dar­žo­vė. No­rint su­lauk­ti ge­ro der­liaus rei­kia šiek tiek pa­si­steng­ti ir mums. Der­lius pri­klau­so nuo pa­rink­tos že­mės dai­gams, švie­sos, tem­pe­ra­tū­ros, trę­ši­mo, dai­gų ko­ky­biš­ku­mo. Daug pri­klau­so ir nuo pa­si­rink­tos veis­lės.

Kas­met ke­le­tą dai­gų au­gi­nam anks­ty­vų veis­lių: ‘Be­ta‘,‘Be­ta­lux‘,‘Aga­tai‘. Šie pra­de­da nok­ti, kai ki­ti dar tik mez­ga. Vi­sa ki­ta su­da­ro vi­du­ti­nio ir vė­ly­ves­nio anks­ty­vu­mo veis­lės, to­dėl der­liaus už­ten­ka iki pat ru­dens ir dar dau­giau. Kas­met sten­giuo­si pa­si­rink­ti ir įdo­mes­nių, ne­tra­di­ci­nių veis­lių, ku­rių par­duo­tu­vė­se pa­pras­tai nė­ra.

Sėk­las sė­ju per ke­lis kar­tus. Že­mę nau­do­ju spe­cia­lią dai­gams, ku­rią pa­mai­šau su so­do že­me. Pa­si­šil­dau nu­si­sto­vė­ju­sį van­de­nį, šiek tiek įpi­lu trą­šų „Dai­ga“. Į pa­si­rink­tus in­de­lius įpi­lu že­mių, su­lie­ju šil­tu van­de­niu su trą­šom. Ap­spau­dau že­mes, kur rei­kia su­purš­kiu. Pa­sė­ju sėk­las, už­be­riu že­mėm ir su­purš­kiu taip pat pa­šil­dy­tu van­de­niu, ku­ria­me įmai­šy­ta trą­šų „Dai­ga“. Už­den­giu plė­ve­le ir pa­de­du šil­tai (daž­niau­siai ant že­mės po ra­dia­to­riu­mi). Kas­dien pa­vė­di­nu, iš­dy­gu­sius iš­ke­liu į švie­są. Pi­kuo­ju, kai iš­lei­džia tik­rus la­pe­lius. Iš­so­di­nu į at­ski­rus va­zo­nė­lius. So­di­nu iki skilč­la­pių. Ant kiek­vie­no va­zo­nė­lio pri­kli­juo­ju pa­va­di­ni­mą, sė­ji­mo ar so­di­ni­mo da­tą. Į sa­vo dar­bų ka­len­do­rių taip pat vi­sa tai pa­si­žy­miu. Tu­riu ke­le­rių me­tų duo­me­nis, ku­riuos kar­tais ly­gi­nu, per kiek lai­ko su­dy­go vie­nos ar ki­tos sėk­los.

Pa­va­sa­rį stik­li­nio šilt­na­mio da­lį už­den­giam plė­ve­le, kad šil­tų že­mė. Prieš sodinimą ją per­ka­sa­me. Į duo­bu­tes pi­lam kom­pos­to, dur­pės, vis­ką su­mai­šom. Į to­kį že­mių mi­ši­nį so­di­nam po­mi­do­rų dai­gus. Pa­lie­jam, pri­ri­šam. Po­mi­do­ras ap­su­ka­mas ap­link lan­ke­lį ar­ba tam nau­do­ja­mi ka­bu­čiai (žie­dai). Au­gant, žie­dai per­ke­lia­mi vis aukš­tyn – ties vir­šū­ne. Kol nak­tys šal­tos, šilt­na­mio du­rys nak­čiai už­da­ro­mos. Vė­liau lai­ko­mos at­vi­ros tiek die­ną, tiek nak­tį. Lais­ty­ti sten­gia­mės re­tai, kai že­mė ge­ro­kai pra­džiūs­ta. Ne­si­sten­giam iš­au­gin­ti re­kor­di­nio dy­džio po­mi­do­rų, kaip tai ra­šo ant pa­kuo­čių, to­dėl daug ne­trę­šia­me.

Jei po­mi­do­rai so­di­na­mi lau­ke – juos sė­ti rei­kia dar vė­liau, ka­dan­gi anks­ti pa­so­di­nus, dar ga­li nu­šal­ti.

Kas­met po­mi­do­rų au­gi­na­me dau­giau rū­šių. No­rint jas at­skir­ti, so­di­nant ant kiek­vie­no po­mi­do­ro dai­go su­ka­bi­nu plas­ti­ki­nes juos­te­les su pa­va­di­ni­mu. To­kiu bū­du už­ra­šas lai­ko­si iki ru­dens. O veis­lių šiuo me­tu įma­no­ma ras­ti įvai­riau­sių: pra­de­dant ne­įpras­ta spal­va, for­ma, dvi­spal­viais žie­dais, bai­giant svo­riu ir vie­ne­tų kie­kiu ke­kė­je. Ir kaip ne­pa­ban­džius...“

Va­sa­ra te­bū­na gur­ma­niš­ko mė­ga­vi­mo­si me­tas

Sa­ve prie ser­gan­čių „po­mi­dor­li­ge“ pri­ski­ria ir aly­tiš­kė Gied­rė Bul­ga­ko­vie­nė. Jos iš­sa­ky­ta pa­tir­tis tik­rai pra­vers ne vie­nam dar­ži­nin­kui.

„Kiek po­mi­do­rų veis­lių bus šie­met ma­no „fa­zen­do­je“ – dar tiks­liai ne­ži­nau, vis­kas pri­klau­sys nuo šilt­na­mių tal­pos. O pa­sė­jau ir iš­pi­ka­vau jau keliasdešimt veis­lių, mat esu ti­piš­ka ne­men­ką da­lį Lie­tu­vos apė­mu­sios „po­mi­dor­li­gės“ (pa­gal iš­pli­ti­mo mas­tus jau tu­rin­čios aki­vaiz­džių pan­de­mi­jos po­žy­mių) „au­ka“. Tad da­lį dai­gų, su­pran­ta­ma, ne­iš­ven­gia­mai teks pa­da­ly­ti gi­mi­nėms, kai­my­nėms ar drau­gėms, sau pa­si­li­kus vos po vie­ną ki­tą kiek­vie­nos veis­lės eg­zem­plio­rių. Šie­met ma­no val­do­se bus ypač daug nau­jo­kų ir lie­tu­viš­kos veis­lės, ir daug įvai­rios eg­zo­ti­kos – mė­ly­nų­jų, gel­to­nų­jų oran­ži­nių, va­di­na­mų­jų „bi­ko­lo­rų“ taš­kuo­tų, dry­žuo­tų ir t.t., itin anks­ty­vų si­bi­rie­tiš­kų, ir mė­sin­gų rau­do­nų­jų avie­ti­nių „įvai­ria­tau­tės“ kil­mės. Žiū­rė­siu, kad bū­tų ir vė­ly­vų­jų kaž­kiek, ir il­gai lai­ky­ti skir­tų, t.y. tų, ku­rie nu­skin­ti švie­ži ga­li iš­si­lai­kyt bent iki Ka­lė­dų ar net... Ve­ly­kų, taip pat džio­vin­ti tin­ka­miau­sių. Ko tik­rai ne­bus – tai hib­ri­dų. Per­nykš­tė bai­si po­mi­do­rams va­sa­ra ga­lu­ti­nai įti­ki­no, kad fi­tof­to­ro­zė, tai yra po­mi­do­rų ma­ras, ėda tuos kar­te­li­nių su­si­ta­ri­mų mums bru­ka­mus hib­ri­dus ne pras­čiau nei kai ku­rias le­pes­nes veis­les – tad ne­ver­ta au­ko­ti lai­ko au­gi­nant tai, ko so­čiai bus tur­guo­se ar pre­ky­bos cen­truo­se. Va­sa­ra te­bū­na gur­ma­niš­ko mė­ga­vi­mo­si me­tas. Jau ke­le­rius me­tus tarp my­li­miau­sių – iš Ka­li­for­ni­jos ki­lu­si oran­ži­nė ‘Va­len­cia‘, per­nai at­ras­tas ža­lia­sis ‘Izum­rud­no­je jab­lo­ko‘, tik­ro, se­no­vi­nio po­mi­do­ro sko­nį me­nan­tys lie­tu­viš­ki ‘Ska­riai‘ bei ne­reik­lūs, pui­kiai de­ran­tys, ge­ro rūgš­to­ko sko­nio Dot­nu­vos gel­to­nie­ji. Iš ma­žiu­kų – ne­už­mu­ša­mie­ji bal­ko­ni­niai nykš­tu­kai ‘Vil­ma‘, ku­riuos vie­nin­te­lius pa­si­li­kau iš vi­sų mū­sų siū­lo­mų šio ti­po po­mi­do­rų ir dėl sko­nio, ir dėl ge­ro der­lin­gu­mo. Nor­ma­lią va­sa­rą jie, be­je, pui­kiai au­ga ir de­ra lau­ko lys­vė­se. Te­be­lie­ku iš­ti­ki­ma juo­die­siems ‘Noi­re de Cre­e­me‘. Šie­met, jau „iš­bro­ka­vu­si“ ke­lias ki­tas au­gin­tas juo­dų­jų veis­les, tu­rė­siu dar ke­lias nau­jas – bus su kuo pa­ly­gin­ti.

Apie au­gi­ni­mo triu­kus, ko ge­ro, net nė­ra pras­mės plės­tis – in­for­ma­ci­jos pil­na in­ter­ne­te ir spe­cia­li­zuo­to­se „Fa­ce­bo­o­ko“ gru­pė­se, ku­rių yra ne vie­na ir ne dvi. Sė­jant rei­kia pa­si­rū­pin­ti, kad šak­ne­lėms bū­tų kuo kvė­puo­ti ir jos kuo ge­riau vys­ty­tų­si, t.y. sub­stra­to ko­ky­bė itin svar­bi – šie­met anks­ty­viau­siems nu­si­pir­kus ne­tin­ka­mo, vie­ną par­ti­ją te­ko net iš nau­jo sė­ti. Po­mi­do­rai ge­riau pa­ken­čia šio­kį to­kį van­dens trū­ku­mą nei per­lais­ty­mą vi­so­se au­gi­mo-de­rė­ji­mo sta­di­jo­se. Jau iš­mo­kau, kad bent jau po­mi­do­ri­nin­kams mė­gė­jams (ne­tu­rin­tiems šil­do­mų šilt­na­mių), nė­ra rei­ka­lo sku­bė­ti su sė­ja – dau­gu­mą veis­lių sė­ju ko­vo pas­ku­ti­nę sa­vai­tę ar net ba­lan­džio pir­mą de­šim­ta­die­nį. Į šilt­na­mį sa­vo tur­tus, ku­rie da­bar vi­sai ne­blo­gai ve­ši įstik­lin­ta­me ir ap­šil­tin­ta­me bu­to bal­ko­ne, apie ge­gu­žės vi­du­rį per­ke­liu.

Trę­ši­mas ele­men­ta­rus – pra­džio­je dai­gus „pa­še­riu“ fos­fo­ru – ža­lio­sios ma­sės au­gi­ni­mui, so­din­da­ma į nuo­la­ti­nę vie­tą – į duo­bes pa­be­riu žu­vies mil­tų, paukš­čių ar gy­vu­lių mėš­lo gra­nu­lių (ar per­pu­vu­sio, jei tu­riu), vi­sai jiems pa­tin­ka (pa­pri­koms – dar la­biau) pū­kai iš prieš­tva­ni­nių pa­gal­vių ir ba­na­nų žie­ve­lės, ku­rio­se ka­lio ne­men­kai. Šiaip trą­šų klau­si­mą ma­no sme­ge­ni­nė­je ge­rai pa­ko­re­ga­vo mar­ti, pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą che­mi­kė: tiek mėš­las, tiek che­mi­nės trą­šos gra­nu­lė­mis – tai tas pats ka­lis, fos­fo­ras ir t.t. Abiem at­ve­jais pa­dau­gin­ti ne­va­lia. O dėl ge­res­nės dir­vos struk­tū­ros vi­sa­da mul­čiuo­ju nu­pjau­ta ve­jos žo­le. Jei ne­tin­gė­siu pra­si­ma­ny­ti – šie­met gal ir šiau­dais už­klo­siu. Pail­gų­jų po­mi­do­rų veis­lių (ir hib­ri­dus, jei ką...) rei­kia ne­pa­mirš­ti pa­pil­do­mai kal­ciu pa­mai­tin­ti, ki­taip ga­liu­kai juo­duo­ja. Va­sa­ros vi­du­ry­je trą­šų mi­ši­niu pa­trę­šiu pa­pil­do­mai. Per­nai ga­lu­ti­nai su­pra­tau, kad ge­riau ne­pa­tin­gė­ti pro­fi­lak­tiš­kai api­purkš­ti dai­gus nuo li­gų, nei pas­kui su ma­ro pa­da­ri­niais im­tis. Per vi­są au­gi­ni­mo lai­ką rei­kia pa­si­rū­pin­ti, kad skers­vė­jis bū­tų, ne­so­din­ti per tan­kiai, šiukš­tu ne­per­lais­ty­ti, na ir ge­nė­ti lai­ku. Iki šiol ne­tu­riu tvir­tos nuo­mo­nės, kas ge­riau: ar pra­dė­jus po­mi­do­rams sirp­ti vi­sus la­pus nu­rau­ti, ar iš­vis jų ne­ju­din­ti. Tiek pa­čios, tiek so­do kai­my­nių pa­tir­tys la­bai skir­tin­gos. Ka­dan­gi, kiek te­ko gir­dė­ti, da­bar kur­kliai so­di­nin­kus ata­kuo­ja, ėmau man­da­giai „svei­kin­tis“ su jau ka­žin kiek me­tų ma­no šilt­na­my­je gy­ve­nan­čiais kur­miais, nes jie ėda ši­tus pa­ra­zi­tus, už ku­riuos da­bar bai­ses­ni ne­bent eg­zo­tiš­ki be­gal­viai, be­ko­jai šliu­žai, nuo ku­rių nie­kas dar ne­su­gal­vo­jo veiks­min­go bū­do, kaip ap­si­gin­ti.“

Pa­ja­mas už­dir­ban­tis už­si­ė­mi­mas per­au­go į po­mė­gį

Po­mi­do­rų au­gi­ni­mas – se­nas Drus­ki­nin­kų gat­vės gy­ven­to­jo Ge­di­mi­no Je­ge­le­vi­čiaus po­mė­gis. Jis mie­lai su­ti­ko pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­tir­ti­mi: „Po­mi­do­rus au­gi­nu nuo 1984 me­tų. Pra­džia bu­vo iš rei­ka­lo, nes rei­kė­jo pa­ja­mų. Pa­tir­tis au­gi­ni­mui – iš li­te­ra­tū­ros bei ge­rų žmo­nių pa­ta­ri­mų. Pir­mi me­tai au­gi­ni­mo – tur­gu­je par­duo­ta apie to­ną pre­ki­nės po­mi­do­rų pro­duk­ci­jos. Pas­kui te­ko pre­kiau­ti ir po­mi­do­rų dai­gais. Vė­liau šis pa­ja­mas už­dir­ban­tis už­si­ė­mi­mas per­au­go į po­mė­gį, ką da­rau ir da­bar.

Mie­la ste­bė­ti, kaip iš ma­žų sėk­ly­čių pa­leng­va stie­bia­si dai­ge­liai, jie su­ve­ši į veš­lius au­ga­lus, pra­žys­ta ir pra­de­da megz­ti vai­sius. Šie nok­da­mi džiu­gi­na sie­lą, o su­no­kę – ir skran­dį bei vi­są šei­my­ną, drau­gus...

Dai­gams au­gin­ti tu­riu įsi­ren­gęs spe­cia­lią pa­tal­pą su rei­ka­lin­gu ši­lu­mos re­gu­lia­vi­mu bei spe­cia­liu ap­švie­ti­mu. Po­mi­do­rų dai­gų šį se­zo­ną už­augs apie pen­kis šim­tus vie­ne­tų. Da­lis skir­ta sa­vo šilt­na­miui, ki­ta da­lis – ge­riems drau­gams. Iš vi­so 87 veis­lės. Dau­gu­ma jų ko­lek­ci­nės ir yra at­ke­lia­vu­sios iš Ru­si­jos, Uk­rai­nos, Lat­vi­jos, Ita­li­jos ir anks­čiau ma­no ne­au­gin­tos. Eks­pe­ri­men­tuo­ju... Pla­nuo­ju šie­met pa­so­din­ti sa­vo dar­že apie 250 dai­gų. Mėgs­ta­miau­si val­gy­ti avie­ti­nių spal­vų po­mi­do­rai. Dar pa­tin­ka tam­sūs, pa­vyz­džiui, ‘ Juo­da­sis prin­cas‘,‘ Juo­do­ji vyš­nia‘. Ži­no­ma, vi­sa­da džiu­gi­na už­au­gan­tys di­de­li po­mi­do­rų vai­sių eg­zem­plio­riai. Pra­ėju­siais me­tais be at­ski­rų pa­stan­gų už­au­go daug vie­ne­tų, svė­ru­sių ar­ti ki­log­ra­mo. Aš po­mi­do­rus skirs­tau į keis­tas gru­pes: ko­mer­ci­nius, gur­ma­niš­kus, di­zai­ne­riš­kus ir vi­sus ki­tus... Mėgs­ta­miau­sių­jų nuo­la­ti­nio są­ra­šo ne­tu­riu. Ta­čiau se­no­kai kiek­vie­nais me­tais au­gi­nu ‘Be­ta­lux‘, ‘Juo­do­ji vyš­nia‘, ‘Cor­le­o­nė‘, ‘Es­mi­ra‘, ‘Lo­gis­ti­ka‘, ‘Oran­ge qu­en‘, ‘Poz­za­no‘, ‘Ti­gi­re­la‘, ‘Tols­toj‘. Ta­čiau yra ir ne­ma­žai keis­tais pa­va­di­ni­mais au­gan­čių veis­lių. Pa­vyz­džiui, ‘Viag­ra’, ‘Ti­be­to šir­dis‘, ‘Še­che­re­za­da‘, ‘Spas­ka­ja baš­nia‘, ‘Ba­buš­kin sek­ret‘, ‘Brat‘, ‘Fre­ken Bok‘ ir t. t.“

Aldona KUDZIENĖ