Eseistas, vertėjas, poetas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas juokaudamas pripažino, kad toli nuo žemės nepabėgo. Prieš dešimtmetį Gerkiškių kaime (Anykščių raj.) įsigijo, kaip pats sako, trobą su keliais hektarais ir čia pradėjo kurti „kosmosą“.

Troba pelkėse

Gytis iš karto įspėjo – tai tėra eilinė sodyba, kokių Lietuvoje yra daug ir ji tikrai niekuo neypatinga. „Man svetimas požiūris, kai pradedama kaimui ir gamtai primetinėti miesčioniškus modelius ir kurti parkus, stilizuotus muliažus, – savo filosofiją išdėstė Gytis. – Kažkam gal ir gražu, kai sodybos išlaižytos, liaudiškai šnekant „sterilios“, o man visuomet buvo svarbus natūralumas.“

Iš tiesų troba yra labai nuošalioje, pelkėtoje vietoje, nemačiusioje melioracijos, ir tai G.Norvilą labiausiai „veža“. „Nieko naujo nepasakysiu, esu statistinis lietuvis, visa mano vaikystė prabėgo kaime Krekenavoje pas „babą“, moku ir karves melžti, ir daržus ravėti, – vaikystės prisiminimais pasidalijo poetas. – Man nesvetimas santykis su žemės ūkiu ir gyvuliais, man svarbus pats daiktų čiupinėjimas. Į trobą važiuoju dirbti ir, žinokite, čia nesu nieko sukūręs, parašęs ir nesiruošiu to daryti. Nieko panašaus, per dieną vaikštau su kastuvu, plaktuku, todėl perdėtos egzaltacijos, sudvasinimo, kartais prasilenkiančio su realybe, čia tikrai nėra.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Įsigyta sodyba buvo apleista, namas statytas 1946-aisiais, tačiau čia buvo likęs visas buvusių šeimininkų gyvenimas, jų įgyventas laikas. „Bet tai – didelė vertybė, nes atrandi ženklų, daug senų daiktų, pasakojančių apie senuosius gyventojus, jų pomėgius – apie tai kalba visa troba, – mintimis dalijosi sodybos šeimininkas. – Man reikšminga, kad buvo likęs tas gaivalas, menama nešvara. Remontus dariau pats, ropojau keliais, bandėme ištraukti tai, kas autentiška, plėšėme nuo sienų fanerą, kad liktų rąstas. Sutvarkėme duonkepį pečių – labai džiaugiuosi, kad jis liko.“

Beje, per dešimtmetį Gytis jo dar neužkūrė ir duonos nekepė, tačiau žada tai padaryti – ne kartą yra kepęs duoną su močiute ir neabejoja, kad jam pavyktų. Paklaustas apie šiuolaikinius patogumus, poetas pripažįsta šiuo klausimu esantis kategoriškas. „Vasarą prausiamės lauke arba šokame į kūdrą, kurią išsikasėme, –buities niuansais dalijosi jis. – O žiemą troboje, natūraliuoju būdu „bliūde“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Senasis sodas

Kelis arus užima senas sodas, kurį Gytis prižiūri, bando atjauninti, jame genėja, balina kamienus, žiemai apriša medžius. Pradžioje sodas buvo labai apaugęs, todėl pirmąkart šeimininkas „prasiėjo“ su dalgiu, vėliau kasmet atkovojo po kampą. Nugenėti vaismedžiai atsigavo, po aptvarkymo visus trejetą metų vedė vaisius. Vis dėlto paslapčių, kaip atgaivinti sodą, Gytis pripažino neturįs, tiesiog taip išėjo, juk matęs, kaip sode darbavosi tėtis, vėliau kaimynas, jų pavyzdžiu tvarkėsi ir pats.

„Matau, kaip sodas kvėpuoja, – patikino jis. – Norisi juo pasirūpinti, atvažiavęs čia itin retai skaitau, o geriau einu dirbti, kasti, tai puikiausia terapija.“

Su žole gan banalu – šiame fronte kariauja visa šeima. Tuo tarpu daržu daugiausia rūpinasi Gytis ir jo žmona Vita, taip pat jie stengiasi įtraukti ir vaikus, kad šie žinotų, kas iš kur atsiranda, kaip užauga salotos ir burokėliai. Pasak poeto, būtent vaikystė užprogramuoja poreikį užmegzti ryšį su žeme, aplinka, gamta. „Raviu, laistau – man tai nėra kažkas ypatingo, lysves pamulčiuoju nupjauta žole, kad augtų mažiau piktžolių, stengiamės apsieiti be chemijos, – aiškino Gytis. – O rezultatas – šaldiklyje yra šaldytų šparaginių pupelių, rūsyje – moliūgų, daug ko turiu, šeimai užtenka. Sode auga viena obelis, kurią vadiname „geležine“, jos obuolius valgome iki pat gegužės mėnesio. Taigi gamtos duoto gėrio pakanka ir mums, ir kitus apdalijame.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Gytis juokauja, kad jam geriausiai sekasi auginti žolę ir moliūgus. Mat pastarieji taip pat nėra opūs ir veši bet kokiomis sąlygomis, nors kai kada daržininką pradžiugina svogūnų ir žieminių česnakų derlius. „Vis dėlto klimatas keičiasi, kinta ir sodininkavimo įpročiai, tenka daug kur improvizuoti. Suprantu, kad visi dabar laikosi perdėto ekologizmo mados, gal ir gerai, kad ji yra, bet aš primityvus: jei yra žemės, žvelgiu instinktyviai – taigi reikia bent kažką pasodinti“, – neslėpė Gytis.

Natūralūs gėlynai

Sodyboje yra ir gėlynų, bet jie natūralūs, jiems neskiriama pernelyg daug reikšmės. Gėles savo rūpesčiu daugiau palepina Vita, tačiau Gytis taip pat nelieka nuošalyje. Jis sodyboje pasisodino rožių. Trys keturi kelmai primena vaikystę, nes močiutė labai mylėjo rožes, jas sodindavo, prižiūrėdavo, tręšdavo. „Būtų sunku pasakyti, kokia jų rūšis ar veislė, viena yra vijoklinė. Paprastai žiemai rožes dengiu eglišakėmis, pamulčiuoju. Šiemet nuo „aukšto“ nukasiau senus spalius ir tai buvo geras mulčias rožėms. Atėjus vegetacijos periodui, šiek tiek tręšiu, užmetu gero juodžemio“, – rožių auginimo subtilybėmis pasidalijo Gytis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Baltijinės gegūnės

Sodyboje vietą šalia paprastučių daugiamečių gėlių vietą rado ir rododendras, tiesa, gan vargstantis, nors, šeimininko manymu, šioje drėgnoje vietoje jam turėtų patikti. Tačiau Gytis turi ir kuo pasididžiuoti – pievoje auga vienas iš nuostabiausių augalų, kurį prižiūri ir puoselėja pati gamta. Baltijinė orchidėja, arba gegūnė, auga žemapelkėse, liūnuose, pievose, pelkėtuose miškuose. Visos gegūnės rūšys saugomos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Gegužraibinių (Ochidaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas turi tuščiavidurį stiebą, yra 20–60 cm aukščio. Lapai dėmėti, su plokščia viršūne, o plačiausia vieta yra ties viduriu, nuo jos palaipsniui siaurėja tiek į apačią, tiek į viršūnę. Žiedynas 4–9 cm ilgio, tankus, su daug žiedų (40–60, kartais iki 100). Žiedai purpuriniai arba violetiškai purpuriniai. Žydi birželio–liepos mėn. Dėl šio nuostabaus augalo Norvilų sodybos pieva pjaunama labai atsakingai, kai augalai nužydėję ir sėklos išsibarsčiusios, o jų vegetacinis laikotarpis praėjęs.

Dešromis kvepianti pirtelė

Pasakodamas apie tai, kaip prabėga diena sodyboje, Gytis patikino, kad kiekvienas metų laikas turi savo rutiną: „Jei žiema ar ruduo, pirmiausia reikia pakurti pečių, atsinešti vandens, malkų, įsigyventi, – pasakojo šeimininkas. – Kartais reikia ir nusikasti sniegą. Turime tokią dūminę pirtelę, nors nesu didelis pirtininkas, ją užsikuriame ir dūminamės, išeiname kvepiantys dešromis.“

Šalia pirtelės esančią kūdrą „okupavo“ karosai, tačiau kartais į ją įšoka ir pats šeimininkas. Joje įleista plačiakakčių ir amūrų, dabar laukiama, kol žuvys užaugs ir sudarys kompaniją. Beje, hidrologinės sausros pasekmės akivaizdžiai atsispindėjo ir kūdroje, tačiau dabar vanduo baigia atsistatyti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bendrystės džiaugsmai

„Mielai ten likčiau ir galėčiau gyventi, jei ne vaikų mokslai ir darbai“, – pripažino Gytis. Ir vis dėlto ne vien darbo terapija ir gamta traukia Norvilų šeimą. Pati sodyba neatsirado iš niekur, kadaise pirmasis šiame vienkiemių kaime įsikūrė poeto bičiulis ir bendramintis žurnalistas Gediminas Kajėnas. Būtent jis pasiūlė Norvilams įsigyti šalia atsilaisvinusią trobą – pirkite, kartu darysime „kosmosą“. „Taip ir atsitiko, darome „kosmosą“, – juokėsi poetas.

Miške bičiuliai rado senkapį (ten caro metais laidojo kumečius), kurį sutvarkė ir pagerbė pačių pagamintais „humanitariniais“ kryžiais. Draugai kartu švenčia šventes, vakaroja. Kas gali būti smagiau už vakarą prie laužo, kai drauge susėdi – ir būgną pamuši, ir gitaromis pagroji, o štai Vita Norvilienė netgi kankles išsitraukia. O ir darbus jie nudirba kartu – juk kelią iki sodybos susitvarkė patys, draugiškai mojuodami kastuvais. Kita vertus, būtent Gediminas paskatino Gytį prabilti apie tai, ką jam reiškia sodyba: „Matyt, tai tam tikras bandymas susigrąžinti prarastąjį rojų – ne tik kaip mitą, bet ir kaip vaikystės laiką. Galų gale, dirbdamas tuos keliasdešimt savo arų, tvarkydamas juos, gražindamas šią mažytę teritoriją, viliuosi, kad nuo to visas pasaulis tampa gražesnis… Tai, aišku, melas, iliuzijos, bet jomis žmogus ir tegyvas. Juk kiek jo tėra – nuo štai šio stulpo, iki ano, va, „ravo“ – tai Gyčio žodžiai iš interviu su Gediminu Kajėnu.