Esame įpratę nusiraškyti lazdyno ar graikinių riešutų nuo juos brandinančių medžių, tačiau ar teko kada nors paragauti vandens riešutą? Pasirodo, tai itin senas, mūsų vandenyse jau išnykusiu laikytas augalas, tačiau neseniai surastos gyvybingos jų augavietės. Vandens riešutai pradėjo dominti ir privačių kūdrų šeimininkus. Agaras ne tik puošnus, bet ir skanus riešutas, pasižymintis naudingomis savybėmis, o jo sėklos vandenyje išlieka gyvybingos net pusę amžiaus.

Nenori kelti kojos į vandenį

Kaip VL paaiškino Gamtos tyrimų centro (GTC) Floros ir geobotanikos laboratorijos specialistas Lukas Petrulaitis, plūduriuojantysis agaras (Trapa natans L.) – raudoklinių šeimai priklausanti rūšis, natūraliai paplitusi Eurazijos ir Afrikos žemynuose. Šiaurės Amerikoje ir Australijoje laikomas invazine rūšimi, nes geba užkloti vandens paviršių, nukonkuruoti vietines rūšis ir pakeisti vandens telkinyje vykstančius procesus. Esama į plūduriuojantįjį agarą panašių kitų agaro genčiai priskiriamų rūšių, pavyzdžiui, dviragis agaras (Trapa bispinosa), kurių ekologija yra labai panaši, tačiau, galbūt, tai gali būti ekspansyvesnė (greičiau plintanti) rūšis, kol kas poveikis vietinėms rūšims ir aplinkai nėra ištirtas.

„Šis augalas įdomus savo biologija ar ekologija. Seniau, vyraujant šiltesniam klimatui, plūduriuojantysis agaras buvo plačiai paplitęs visoje Europoje ir vietinių žmonių naudojamas maistui. Apie šio augalo naudojimą maistui byloja Neolito laikų iškasenos, randamos buvusiose gyvenvietėse. Agaras formuoja kietus vaisius – kaulavaisius, kuriems būdingi 4 aštrūs „ragai“, vaisiui nukritus ant substrato bent vienas „ragas“ (dyglys) visada lieka nukreiptas į viršų. Užlipus ant tokio vaisiaus galima susižeisti, todėl šio augalo augavietės rekreaciniu požiūriu tampa labai nepatrauklios“, – tikina L.Petrulaitis.

Pasak jo, šį faktą patvirtino ir viena agaro augintoja, prieš keletą metų pasisodinusi plūduriuojantįjį agarą savo vandens telkinyje, į kurį šiuo metu nesinori kelti kojos. Be to, kiekvienas dyglys turi nedidelius šerelius, nukreiptus atgal, todėl užlipus ant tokio dyglio, jį pašalinti gali būti sudėtinga.

Buvo laikomi išnykusiais

Įdomu tai, kad prieš kurį laiką mokslininkai agarą jau priskyrė prie išnykusių augalų rūšių. Tačiau, pasirodo, jis nurašytas per anksti. GTC specialistas dėsto, kad rengiant naująjį saugomų augalų sąrašą buvo pereita prie tarptautinių rūšių nykimo vertinimo kriterijų. Šie kriterijai yra griežtai apibrėžti ir sunkiai gali būti pritaikomi išnykusioms rūšims, todėl plūduriuojantysis agaras buvo įvertinta kaip išnykusi regione rūšis.

Vieniems agarai privačiame vandens telkinyje suteikia puošnumo ir išskirtinumo – šis augalas iki šiol itin retai sutinkamas, kiti jo ieško dėl vaisių, esą jie ne mažiau gardūs nei kiti pas mus augantys riešutai.

„Tokia kategorija nėra grėsmės kategorija, todėl sudarant saugomų augalų, gyvūnų ir grybų sąrašą, plūduriuojantysis agaras į jį nebuvo įtrauktas. Augalas laikytas išnykusiu, nes daug metų nebuvo aptikta gyvybingų šios rūšies populiacijų, ar bent jau patikimų duomenų apie šios rūšies egzistavimą bent per paskutinius 50 metų. Šiuo metu žinomos kelios šios rūšies augavietės, tačiau yra abejojama dėl jų atsiradimo kilmės. Galimas variantas, kad daugelis šiuo metu Lietuvoje aptinkamų augaviečių yra ne natūralios, o atsiradusios dėl žmogaus veiklos“, – apie tikrąją agarų atgimimo priežastį kalba L.Petrulaitis. Kitaip sakant, žmonės fiziškai surastus riešutus perkėlė iš vieno vandens telkinio į kitą.

Peržiemoja po vandeniu ir sudygsta

Tai vienmetis vandens augalas su dumble įsitvirtinančiu stiebo pamatu, kuris įsišaknija iki 5 metrų gylyje, eutrofiniuose ir užpelkėjusiuose ežeruose ar jų įlankose. Augalo stiebas menturiuose apaugęs šaknimis, o vandens paviršiuje formuojantis plūduriuojančią skrotelę. Anot L.Petrulaičio, paviršiuje suformuota skrotelė sukrauna baltus žiedus, o užsimezgę vaisiai panyra ir subręsta po vandeniu. Subrendę riešutai nugrimzta į dugną ir ten peržiemoja, o kitais metais sudygsta. Vienas individas gali suformuoti ne vieną stiebą ir plūduriuojančią skrotelę, todėl subrandintų riešutų skaičius gali svyruoti nuo kelių iki keliolikos ar keliasdešimt. Retais atvejais plūduriuojantysis agaras dauginasi vegetatyviniu būdu, skrotelėms atitrūkus nuo pagrindinio individo, ji gali įsišaknyti seklesnėje vietoje.

Skonis primena kokosą

Vieniems agarai privačiame vandens telkinyje suteikia puošnumo ir išskirtinumo – šis augalas iki šiol itin retai sutinkamas, kiti jo ieško dėl vaisių, esą jie ne mažiau gardūs nei kiti pas mus augantys riešutai. Pasiteiravus, kokiomis savybėmis pasižymi agaro vaisiai, koks jų skonis, L.Petrulaitis sako, kad daug kur šis augalas vadinamas vandens riešutu, kadangi augalo vaisiai yra valgomi, ir kai kur auginami dideliais kiekiais, nes turi daug krakmolo ir šiek tiek baltymų. Riešuto kevalas kietas ir maistui netinkamas, tuo tarpu branduolys vartojamas šviežias, skrudintas ar kitaip apdorotas.

„Vaisių skonines savybes geriausiai galėtų pakomentuoti jų augintojai. Literatūros duomenimis, agarų skonis turėtų priminti kokosą, o tekstūra kaip įprasto lazdyno riešuto, tačiau tai gali kisti priklausomai nuo brandos fazės. Riešutuose gausu mineralinių medžiagų, taip pat skaidulų. Kinų tradicinėje medicinoje šie riešutai naudojami kaip natūrali ir švelni priemonė organizmui išvalyti“, – pabrėžia GTC atstovas.

Agaro istorija

GTC specialisto pasiteiravus, ar šis vandens riešutas yra laikomas mūsų vietiniu augalu, ar vis dėlto jis buvo įvežtas, L.Petrulaitis primena jo atsiradimo istoriją. Anot mokslininko, Lietuvoje plūduriuojantysis agaras laikomas drėgno ir šilto klimato, Atlančio laikotarpio (5750–3150 m. prieš m.e.) reliktine rūšimi, kuri atvėsus klimatui Lietuvoje palaipsniui išnyko. Latvijoje ir Lietuvoje eina šio augalo paplitimo šiaurrytinis pakraštys.

„Iki paskutiniųjų metų Lietuvoje agaras buvo laikomas išnykusiu, kadangi paskutiniai duomenys apie šį augalą buvo iš XIX amžiaus ir neaišku, ar augalas buvo auginamas, ar augo natūraliai Kilučių ežere, Biržų rajone. Taip pat buvo auginamas Širvėnos ežere. Įdomu tai, kad Rytų Lietuvoje yra keletas ežerų, pavadinimu Agarinis, kas byloja apie buvusį šios rūšies egzistavimą šiuose ežeruose. Lietuvoje yra ne vienas ežeras (Kretuonas, Žuvintas), kurio nuosėdose buvo aptikta ar vis dar yra aptinkama plūduriuojančiojo agaro vaisių subfosilijų, kai kuriose atkastose Lietuvos gyvenvietėse esama ir archeologinių radinių. Latvijoje vis dar aptinkamos natūralios šios rūšies populiacijos yra gana gausios ir gyvybingos“, – dėsto pašnekovas.

Sėklos gyvybingos pusę amžiaus

Jo teigimu, įvežtiniai augalai dažniausiai yra auginami privačiuose vandens telkiniuose ir kūdrose. Kai kuriais atvejais abejojama ir dėl rūšies, ar tai tikrai plūduriuojantysis agaras. Abejones patvirtinti arba išsklaidyti turėtų šiuo metu atliekami genetiniai tyrimai. Šiems tyrimams Lietuvoje ir Latvijoje GTC Floros ir geobotanikos laboratorijos mokslininkai surinko mėginius iš 5 populiacijų, tačiau, kaip minėta, Lietuvos populiacijų statusas neaiškus, greičiausiai tik viena iš jų galėtų būti natūrali.

„Literatūroje nurodoma, kad plūduriuojančiojo agaro sėklos išlieka gyvybingos apie 50 metų, todėl vertinant iš galimo rūšies plitimo ateityje, populiacijai įsitvirtinus, ją reguliuoti gali būti labai sunku dėl sėklų ilgaamžiškumo. Šiuo metu svarbiausia šios rūšies augalų nesodinti natūraliuose vandens telkiniuose, nes nėra aiški parduodamų augalų kilmė“, – pabrėžia GTC specialistas L.Petrulaitis.