Didžiųjų metų švenčių laukimas nemažai daliai žmonų virsta tikrų tikriausia Kalėdų karštine. Nuo prekybos centrų lentynų imama šluoti kalėdinę atributiką: žaisliukus, lemputes, girliandas ir kitas dekoracijas. Tačiau priešinga nuotaika jaučiama VL pabendravus su užmiestyje gyvenančiais sodiečiais. Šie tikina, kad įkvėpimo namų puošybai semiasi iš gamtos, o pačių pasigaminti vainikai ar kitos puošmenos tarnauja daugiau nei dešimt metų.

Puošmenos ne vieniems metams

Kai prieš dešimt metų alytiškė Asta Vieraitienė iš prekybos centro parsinešė kalėdinį šiaudų vainikėlį, jį įdėmiai apžiūrėjo, pavartė rankose, įvertino kainą ir pamąstė, kad tokį pat ar net gražesnį galėtų pasigaminti pati. Ilgai netrukus ant jos stalo jau puikavosi pirmasis jos pačios pagamintas šventinis vainikas. Jam sukti neprireikė eglišakių. Jis sutvertas iš graikinių, lazdynų ir žemės riešutų su kevalais, kankorėžiukų. Šis vainikas namus puošia jau dešimtmetį. „Pirmasis vainikas tarnauja iki šiandienos, man jis pats gražiausias ir mieliausias. Pagalvojau, kad reikėtų pačiai daryti vainikų karkasus, nes pirktiniai labai liauni. Parsivežiau šieno ir pradėjau lipdyti sau, mamai, broliui, bendradarbėms, kaimynei. Mano gaminami vainikėliai vis tobulėjo ir kai man draugai atnešdavo savo vainikus pakoreguoti, kažką priklijuoti, aš jiems tiesiog duodavau savo padarytus, nes jie man pasirodė daug dailesni“, – šypteli pašnekovė.

Gyvenant vienkartinių daiktų eroje, kai norime vis naujesnių ir gražesnių blizgučių, Asta siūlo daugiau pagalvoti apie tvarumą. Ji sako, kad jos pagaminti vainikai lauko duris puošia penkerius ir daugiau metų. Kadangi ji turi sodą netoli miško, vaikštinėdama gryname ore ji renka giles, nukritusius kankorėžius, vėliau džiovina orkaitėje ir jais dabina vainikus. Tai, kas daug kam atrodo šiukšlės, pavyzdžiui, sausos pupelių ankštys, taip pat panaudojama namų puošyboje.

Kirstos eglės nenori

Astos namuose taip pat nebus kirstos ar vazone įsodintos eglės. Ji kartu su tėčiu keliauja į mišką, renka šakas, jas riša tėčio pagamintame mediniame vazone. Jame iš eglišakių surišama žaliaskarė, kieme pabyra žalieji nykštukai. „Aš pati visuomet pasisakau už tai, kad saugotume gamtą, mažintume plastiko naudojimą. Mano dukra labai saugo aplinką, ji nenori kirsti medžių, todėl rišame eglišakius, juos puošiame. Mes siekiame mažinti vartotojiškumą, todėl visos mūsų pačių pasigamintos puošmenos, vainikai tarnauja daug metų. Aš esu pedagogė, šiemet mano auklėtiniai pirmokėliai. Ir jiems šios mano idėjos labai patiko. Jie stengiasi, kiek sugeba, pasigaminti namų dekoracijas, iš namų atsiveža šieno, o kartais nukeliaujame į mišką ar parką prisirinkti kankorėžių, gilių, medžių žievių. Labai džiaugiuosi, kad vaikai ir jų tėvai su dideliu noru priėmė mano iniciatyvą“, – augančiai kartai meilę gamtai bando įskiepyti mokytoja A.Vieraitienė.

Nepamiršti švenčių esmės

Panašų požiūrį propaguoja ir Vilniaus rajone gyvenanti Inesa Kavaliauskienė. Ji stebisi, kad iškart po Vėlinių prekybininkai skuba parduotuves dabinti kalėdinėmis dekoracijomis, ant prekystalių krauti šventinę atributiką. „Mane tiesiog pritrenkia, kai pirmą dieną po Vėlinių lentynos jau būna nukrautos blizgučiais. Kai pats kuri puošmenas, ilgai trunka detalių ruošimas. Gali po truputį, neskubant ir mėnesį viską ruošti. Tai puikus laikas kartu pabūti, ko nors išmokti, pajuokauti. Manau, daug kas seniai pamiršo, kas per šventė yra Kalėdos“, – nepamesti tikrosios švenčių prasmės užvirus pirkimo manijai ragina Inesa.

Gyvenant vienkartinių daiktų eroje, kai norime vis naujesnių ir gražesnių blizgučių, Asta siūlo daugiau pagalvoti apie tvarumą. Ji sako, kad jos pagaminti vainikai lauko duris puošia penkerius ir daugiau metų.

Kamuolys iš karklų

Kavaliauskų šeima – gražus pavyzdys, kaip ilgus žiemos vakarus galima paversti tikromis kūrybinėmis dirbtuvėmis. I.Kavaliauskienė su vaikais ir keturkoju labradoru leidosi į išvyką po mišką, iš kur ir prisirinko įvairių medžiagų namų puošybai. Į automobilio bagažinę ji krovė karklų šakeles, penkialapio vinvyčio lajos likučius ir t. t. Vakarais pavienė padrika šakų krūva virto tikrais meno kūriniais. Pavyzdžiui, pamačiusi iš karklo nuvytą didelį kamuolį, Inesa iškart panūdo tokį patį turėti ir pati. Taip pindama susuko tikrą karklinį riedulį. Pašnekovė liko patenkinta galutiniu rezultatu, todėl nupynė dar kelis rieduliukus. „Kamuolius iš karklų laikysiu lauke. Juos gamindama labiau galvojau ne apie Kalėdas – jie pasitarnaus kaip ilgalaikė kiemo dekoracija. Per Kalėdas gal ir apvyniosiu lemputėmis“, – praktišką ir visiems metų laikams tinkančią dekoraciją savo rankomis suvijo Inesa.

Nemėgsta parduotuvinių

Šiais metais Kavaliauskai nusprendė pinti ir vainikus, iš miške surinktų kankorėžių nupynė girliandas. Taip pat kankorėžiais šeimyna puošia ir Kalėdų eglutę, o iš kažkada prie konteinerio rastos dirbtinės eglutės kuria šventines puokšteles. Langai dažniausiai puošiami kartoninėmis snaigėmis, o šiais metais bandys ant jų piešti.

Inesa sako, kad namus šventėms pradeda puošti likus savaitei ar dviem iki Kalėdų. Dažniausiai puošyba prasideda nuo to, kas yra namuose. Kaip šiemet bus dabinami namai, pašnekovė sako dar nežinanti. Tačiau ir toliau bus laikomasi tradicijos namus dekoruoti savo rankomis pagamintomis puošmenomis.

Ji pasakoja visai neseniai atradusi pistacijų lukštus. Iš jų Inesa su vaikais gamino puokšteles, vainikėlius. „Nemėgstame blizgučių iš parduotuvės. Neperkame nei namų, nei lauko dekoracijų. Patys gamindami daug laiko turiningai praleidžiame kartu. Pasiruošimas Kalėdoms ir namų puošimas, dekoracijų gamyba jau tapo tradicija. Nieko prabangaus nedarome, viskas paprasta ir miela širdžiai“, – tamsius rudens ir žiemos vakarus kūrybai ir šeimai dedikuoja Inesa. Lemputes šeimyna įžiebė tik terasoje. Jos atsparios krituliams, žemai temperatūrai, todėl kieme švies iki pavasario.

Šieno glėbys virto kalėdinėmis rogėmis

Jau tapo įprasta matyti iš šieno sutvertus vainikus, o štai radviliškietė Lina Klusevičiūtė į šieno kupetą pažiūrėjo dar kūrybiškiau. Mergina pasakoja, kad kūrybiškumą paskatino karantinas. Daugiau laiko praleidžiant namuose, glėbys šieno netruko virsti skulptūrėlėmis. Vienas jos darbų – Kalėdų Senelio rogėse įkinkytas elniukas. „Pradėjau sukti šieną, pamačiau, kad išėjo galva, tuomet pradėjau daryti kūną, konstrukciją tvirtinau siūlais. Visa kompozicija išėjo sulig juosmeniu. Kad elnias nebūtų vienišas, iš šieno nupyniau roges, į jas pasodinau Kalėdų Senelį, vežantį dovanas. Juos pastačiau kieme. Aišku, šienas nėra labai patvari medžiaga, nuo vėjo ir lietaus jis suglemba, todėl toks kūrinys kiemą gali puošti tik vieną sezoną“, – trumpaamže, tačiau išskirtine kompozicija, į kurią įdėta daug darbo ir širdies, džiaugėsi L.Klusevičiūtė.

Šiemet mergina taip pat nežada sėdėti rankų sudėjusi. Jos planuose – kalėdinių žaisliukų nėrimas.

Hobis padėjo užsidirbti

Jurbarkietę Kristiną Jakubaitienę galima drąsiai vadinti tikra žaliaskarių nykštukų meistre. Pernai juos gaminti pradėjusi moteris socialiniuose tinkluose pasidalino savo darbais ir nustebo sulaukusi labai daug gražių atsiliepimų, prašymų juos pagaminti visai nepažįstamiems žmonėms. Taip iš Jurbarko nykštukai autobusų siuntomis ėmė keliauti po visą Lietuvą. Neseniai keli jų išsiųsti į Prienus, taip pat į Simne įsikūrusią kaimo turizmo sodybą. Jos nykštukai puošia Kelmės, Panevėžio, Ukmergės, Utenos ir kitų rajonų sodybas.

„Vieni klausia patarimo, kaip pasidaryti patiems, kiti prašo padaryti manęs, nes įsitikinę, kad jiems taip gražiai nepavyks. Nykštukus pamačiau naršydama socialiniuose tinkluose, jais pasidalijo viena moteris. Nusprendžiau ir aš tokį pasidaryti. Vienas pavyko gražus, kitas dar gražesnis ir taip bedarant jie išeidavo vienas į kitą panašesni, simpatiškesni“, – naują hobį džiaugiasi atradusi Kristina.

Puošnūs visą žiemą

Vieną nykštuką moteris pagamina per maždaug 20 min., o šie, stovėdami lauke, kiemą puošia iki pat pavasario. Eglišakiai, gaudami pakankamai drėgmės, išlaiko savo žalumą, nebyra. Jų gamybai tereikia eglės šakų, samanų ir tvirtesnio siūlo, kalėdinio žaisliuko, kankorėžių. „Nykštukai keliauja autobusų siuntomis arba paštu. Tai nėra maža siunta, standartiškai jie būna maždaug 80 cm aukščio. Mažesnių nedarau, nes sodybose jie neatrodytų taip gražiai. Kitą savaitę keli nykštukai iškeliaus į kaimo turizmo sodybą, viena moteris užsakė jų vitrinai pasipuošti“, – sako norinčiųjų puoštis natūraliomis dekoracijomis gausa patenkinta jurbarkietė.

Aprūpindama kitų kiemus žaliaskariais nykštukais, Kristina nepamiršo ir savo sodybos. Prie durų it sargybiniai budi du nykštukai, o prie namų vitrininio lango įrengto rožyno tupi gausesnė jų palyda. Pastarieji ne tik puošia, bet ir saugo rožių krūmelius nuo šalnų. Taigi, taip vienu šūviu nušaunami du zuikiai – apsaugoti gėlynai ir gražiai, žiemiškai papuošta aplinka.