Lietuvoje yra labai daug miestų, kurie didžiuojasi savo senamiesčiais. Ir mes tokį turime, tik ar galime juo didžiuotis? Turgaus aikštė, Turgaus, Uosto ir Žuvų gatvės – senosios Šilokarčemos dalis.

Labai daug žmonių, sugrįžusių iš užsienių, gyvenančių kituose miestuose, nori pasivaikščioti senosiomis, gerai pažįstamomis mūsų miesto gatvelėmis. Atmintyje išlikę buvę pastatai, gražūs jų langai, durys, medžiai, net buvusios kelio duobės…

Perėję lauko akmenimis grįstą Turgaus aikštę, sukame į Žuvų gatvę ir pasijuntame atėję į tikrą senamiestį. Seni pastatai, siaura akmenimis grįsta gatvelė, verandos, kuriose būta ne vienas jaukus pasisėdėjimaas vakarais šviečiant žibintams, svyrančios nuo vaisių obelų ir slyvų šakos, gausiai palangėse žydinčios darželio gėlės.

Pasižvalgę išsirenkame vieną šios gatvės kiemą. Sena tvora, ant jos – laiškų dėžutė. Taip, ji čia reikalinga, mat čia laiškų ir laikraščių laiškanešiai nemėto per tvorą į pievelę, kaip užsienietiškuose kino filmuose. Balkonuose sunkius žiedus svarina begonijos, po langais žydi hortenzijos, tyliai patvinusius vandenis plukdo Šyša. Kiekvienas turime ką prisiminti.

Apleisti pastatai – tarsi langas į praeitį. Ar ir jie puošia mūsų šiandieną? Kam tai rūpi ir turėtų rūpėti?

Užkalbintas šios gatvės gyventojas Arūnas sakė, kad gyventi Žuvų gatvėje jam patinka – kartu su kaimynais remontuoja savo namą, kuriame gyvena penkios šeimos: „Prie jo turime po daržiuko lysvę, tad valgome savo užsiaugintas daržoves. Yra didelis kiemas, kurį juosia sodas. Už lango teka Šyša. Gyvendami mieste, gyvename tarsi tikrame kaime. Draugai mums pavydi…“

Dar pridūrė, kad kaimynų galėtų atsirasti ir daugiau (yra nupirkti keli sklypai prie Šyšos upės), tada paupyje liktų mažiau piktžolių.

Liūdnesnėmis nuotaikomis gyvena kito daugiabučio namo žmonės. Kalbinti ponia Stefanija ir ponas Antanas sakė, kad jiems dažnai tenka braidyti po purvyną, kol lietui lyjant Turgaus aikštėje telkšo didžiulės balos. Nuėmus asfalto dangą, tapo labai nepatogu vaikščioti per akmenis.

„Ir žolė mūsų gatvėje labai retai pjaunama, tad tenka patiems tuo pasirūpinti. Kitaip ji užaugtų iki juosmens“. Žmonės minėjo, kad gatvės vaizdą gadina apleisti, griūvantys, niekieno neprižiūrimi šalia jų esantys pastatai. Tiesa, dalis jų įrašyti į saugomų objektų sąrašą… ,,O kas mums iš to? Stogai kiauri, durys lūžta… Lėšų nėra ir niekas jų neremontuoja “, – antrino ponia Stefanija, pasidžiaugusi, kad šiaip taip išsikovojo leidimą įsivesti į butus vandentiekį. Džiugina ir savas daržiukus šalia namų, ir į miestą netoli nueiti. Apgailestavo, kad negalėjo savo būsto prijungti prie nuotekų sistemos, nors buvę žadėta, kai rekonstravo šalia esantį uostą…

Pasižvalgykime pro fotoaparato objektyvą po Žuvų gatvę, kur noksta slyvos ir obuoliai, kur sunkias uogų kekes svarina šermukšniai, kur tarp paupio žolynų ,,pasislėpė“ niekam nebereikalingas automobilis.

Birutė Morkevičienė