Trakų rajone, Aukštadvaryje, gyvenančių Veronikos ir Raimondo Pilipavičių namų kiemą puošia visomis spalvomis žydinčių jurginų kolekcija. Ryškūs šių gėlių žiedai sveikina kiekvieną, einantį pagrindine miestelio gatve. Jie tarsi vilioja užeiti ir pakalbinti labai daug laiko jurginams skiriančią Veroniką, kuri šias gėles augina kaip prisiminimą apie artimus žmones.

„Mama mirė įsimintinais Sausio tryliktosios įvykių metais. Net trejus metus jos jurginai pragulėjo rūsyje. Kai kurie liko daigūs, regis, tarsi žinojo, kad anksčiau ar vėliau bus pasodinti į žemę“, – pasakojo V.Pilipavičienė. Pasak jos, liko pačios stipriausios veislės. Moteris tuos jurginus pavadino mamos ir seserų vardais – Teresė, Stefanija, Vanda. Vėliau Veronika įsigijo daug naujų skirtingų veislių jurginų ir visus juos pervadino. „Pavadinimai svetima kalba – keisti, nieko nesakantys. Tad pamaniau, kad geriau būtų, jei jurginai primintų kokį nors mūsų šeimai mielą žmogų. Taip atsirado sesers, vyro brolio, dukterėčios, miestelio seniūnės, draugių ir draugų vardais pavadinti jurginai. Ir šių eilučių autorės vardu tą dieną, kai lankėmės Pilipavičių kieme, buvo pavadintas vienas ryškiai oranžine spalva žydintis jurginas.

Pavasarį jurginų Veronika nedaigina. Sodina tiesiai į dirvą. „Jurginai mėgsta, kai jų kerai skaidomi. Mažesni šakniagumbiai užaugina didesnius kerus“, – sakė pašnekovė. Mėgsta ji ir lelijinius, ir pomponinius, ir chrizanteminius jurginus. Svarbiausia, pasak jos, įvairovė, todėl kasmet perka naujų veislių, keičiasi jurginais su kitais augintojais. „Šių metų vasara prasta. Lietus merkė žiedus, puolė ligos, kenkėjai. Būdavo dienų, kai priskindavau krepšį permirkusių, pradėjusių pūti žiedų“, – sakė Veronika. Paklausta, ar neatsisakys gėlių, kurias kiekvieną rudenį reikia iškasti, sunešti į rūsį, o pavasarį vėl iš jų ištempti, ji tikino, kad kol galės, turės sveikatos, jurginų neišduos. Juolab kad visi jie pavadinti mielų žmonių vardais.