Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pelėnus iš sklypo iškrapštyti gali būti sunkiau nei atrodo

Tuneliai vejoje, apkandžiotos vaismedžių ir krūmų šaknys, teritorija, apraizgyta iškilnotais žemių tuneliais – tai tik dalis pelėnų per žiemą padarytų nuostolių sklypuose. Su pelėnais pirmą kartą susidūrę sodiečiai sako nežinantys, kaip su jais tvarkytis, kol visas kiemas nevirto savotiškais graužikų išvagotais apkasais.

Susidūrė su nepažįstamu kenkėju

Praėjusios vasaros pabaigoje savo kieme besitvarkiusi Kristina Jankauskienė pastebėjo, kad vejoje atsirado negilūs, tačiau ilgi tuneliai. Iš pradžių ji sako pagalvojusi, kad tai kurmių darbas, bet jau kitą dieną tuneliai ilgėjo ir it voratinklis pradėjo raizgytis po visą kiemą. Moteris ne juokais sutriko: „Nežinojau, su kuo turiu reikalą. Vieni kaimynai atėję aiškino, kad tai kurklio darbas, kiti – kad galėjo pasidarbuoti pelėnai. Nemačiau nė vieno išlindusio gyvio, todėl pasakyti, kas pradėjo rausti mano kiemą, tikrai negalėjau.“

Galiausiai pavyko išsiaiškinti, kad tai – pelėnų darbas, mat pagal išraustą urvą galima nustatyti, kas jo šeimininkas. Kurkliai padaro tik skylutės formos angelę, kad galėtų išlįsti iš urvelio. Šalia pelių urvelių angų paprastai nebūna sustumtų žemių. Pelėnai prie savo urvų sustumia žemių krūveles.

Pavasarį urvų daugiau

Ne be reikalo sakoma, kad apetitas kyla bevalgant. Taip iš vienos Kristinos sklypo pusės tuneliai persimetė į sodo perimetrą. Urveliai su kiekviena diena ilgėjo, jų trajektorija plėtėsi į visas puses. „Aplink vaiskrūmius tuneliai iškasti ratu. Supratau, kad pelėnai ėda jų šaknis. Taip pat ratai iškasti aplink jazmino, alyvų krūmus. Nežinau, ar šį pavasarį krūmai bus sveiki. Kol jie nesužaliavę, negaliu įvertinti, ar šaknys buvo stipriai pažeistos“, – apmaudo dėl pelėnų užpulto sodo neslepia moteris.

Ji tikina, kad pelėnų kasami urvai iškilnojo visą pievelę, o pjaunant su vejapjove kiemas virto nedideliu smėlio karjeru, nes visas gruntas lenda po peiliais ir pasklinda ant žolės. Be to, žolei nuolat maišantis su gruntu genda ir peiliai, vejapjovė „buksuoja“.

Pašnekovė tikėjosi, kad šį pavasarį tokių urvų ji neišvys arba jų bus mažiau. Tačiau anaiptol – jų per žiemą dar padaugėjo. „Visą savaitgalį kieme šlaviau lapus. Tiesiog pasibaisėjau, kai pamačiau, kad jie puikiausiai per visą žiemą gyveno. Naujų urvų, tunelių radau tiek, kad kojos nebuvo kur padėti. Niekada savo kieme nemačiau nieko panašaus. Su kurmiais susigyvenau, nors jų tikrai nemažai, o pelėnų iškasti koridoriai vejoje – visai kitas žalos mastas“, – apmaudo neslepia K.Jankauskienė.

Pelės ar pelėnai?

Jei šluodami nuo rudens užsilikusius lapus po jais randate negilius, pievą išvagojusius tunelius – ženklas, kad ir jūsų kieme apsigyveno pelėnai. Kokie tai padarėliai? Kaip juos pažinti? Tai nedideli, buko snukučio, trumpaausiai, pilkšvakailiai, trumpauodegiai graužikai. Paprastai pelėnai gali užaugti iki 11 cm ilgio, tai gausiausia iš pelėnų rūšių. Dažniausiai jie gyvena laukuose, miškuose, pievose, tačiau gali persikelti ir arčiau žmogaus, t. y. į daržus, dirbamus laukus, ūkinius pastatus. Be to, didelį susirūpinimą sodininkams kelia tai, kad pelėnai itin vislūs. Gamtos tyrimų centro (GTC) Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas dr. Linas Balčiauskas sako, kad pelėnai ir pelės per metus gali atvesti bent tris vadas jauniklių. Vienoje vadoje dažniausiai būna 5–6, tačiau gali gimti net 14 jauniklių. Be kita ko, dirvinės pelės ir pelėnai išlieka aktyvūs ištisus metus, todėl net žemę sukausčius šalčiui graužikai pasitraukia į jiems palankesnes žiemojimo vietas.

„Pelėnai yra žolėdžiai, o štai dirvinės pelės – sėklaėdės, todėl jų mityba yra skirtinga. Pelėną nuo pelės atskirsite pamatę trumpą uodegą, mažas pėdutes. Jie yra lėti gyvūnai. Pelės pasižymi ilga uodega, didelėmis akimis, ausimis. Jos taip pat daug judresnės, greitesnės. Dirvines peles nesunkiai atpažinsite ant nugaros pamatę tamsesnį dryželį“, – pagrindinius skiriamuosius pelių ir pelėnų ženklus vardija mokslininkas.

Pelėnai itin nepageidaujami jaunuose soduose, daržuose, nes ieškodami maisto jie gali pridaryti žalos medžiams ar jaunų augalų daigams, šaknims ir šakniavaisiams.

Gausumą lemia ciklas

Pašnekovas tikina, kad pelėms ir pelėnams yra būdingi ciklai. Jų gausumas svyruoja maždaug kas ketverius metus. Būtent šie ciklai, daug labiau nei oro sąlygos žiemą ar vasarą, lemia jų gausumą. Nors ciklai Lietuvoje nėra labai išreikšti, graužikų praėjusiais metais buvo iš tiesų nemažai.

„Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vienur jų galėjo būti labai daug, kitur – visai mažai. Taigi, graužikai po šalį pasiskirsto labai netolygiai. Ar ši žiema buvo palanki išgyventi graužikams ar ne – spręsti per anksti. Tyrimų kol kas neturime, nes jų šį pavasarį dar negaudėme. Kiekvieną žiemą jų lieka mažiau nei dešimtadalis, kiti išmiršta arba būna sumedžioti pelėdų, lapių ir kitų plėšriųjų žinduolių. Tiesa, populiacija gana greitai atsistato, nes graužikų jaunikliai gali pradėti daugintis sulaukę 20 dienų amžiaus. Galite įsivaizduoti, kaip greitai jie geba daugintis, todėl jei norite juos pažaboti, reikalingos ir atitinkamos priemonės“, – neabejoja L.Balčiauskas.

Išbandyti gaudymo metodai

Dalis sodininkų, išbandę aibę įvairių neveiksmingų priemonių kovoje su pelėnais, grįžta prie senų, tačiau pasitvirtinusių priemonių. Viena veiksmingiausių – mechaniniai spąstai. Dr. L.Balčiauskas pasakoja, kad Žinduolių ekologijos laboratorija bendradarbiauja su moterimi, kuri spąstus spendė sodyboje ir užmiesčio sode. Vien per praėjusius metus ji su 20 spąstų „sumedžiojo“ bendrai apie 300 individų pelėnų, pelių ir kirstukų.

„Ji juos statė šiltnamyje, ūkiniuose pastatuose ir sode. Jei norite pagauti graužiką, kaip masalą rekomenduojame dėti džiovintos juodos duonos plutelę, išmirkytą saulėgrąžų aliejuje. Daug metų taip gaudome ir kol kas geresnio masalo neradome. Šiuo atveju duona nėra būtina, tinka net porolonas, išmirkytas aliejuje. Graužikus masina saulėgrąžų kvapas“, – patikina pašnekovas. Tiesa, prieš statant mechaninius spąstus apie jų išdėliojimo vietas būtinai įspėkite šeimos narius ir gerai apgalvokite, kur juos statysite, jei turite laisvai lankstančių naminių gyvūnų.

Jo teigimu, veiksminga priemonė kovoje su pelėnais – daugkartiniai spąstai. Juos susimeistrauti galima ir patiems namuose. Tereikia į žemę įkasti kibirą, jį iki pusės užpildyti vandeniu, ant kibiro krašto pritvirtinti vielą, o prie jos – lentelę, kuri galėtų suktis. Viduryje lentelės turėtų būti jaukas. Pelei užlipus lentelė susvyruoja ir žvėrelis įkrenta į vandenį.

Papildomos priemonės

Dar vienas variantas naudojimui lauke galėtų būti graužikams skirti nameliai su „maistu“, t. y. užnuodytu jauku. Jo paragavęs graužikas pastimpa. Reikia nepamiršti tikrinti ir papildyti dėžutę. Tokius namelius reikėtų išdėlioti palei sklypo perimetrą. Spąstų forma (dėžutė) apsaugo nuo lietaus ir didesnių naminių gyvūnų, pavyzdžiui, smalsių kačių. Dėžutė turi būti sumeistrauta taip, kad į ją įlįstų tik graužiko dydžio žinduolis. Tokius spąstus galite susikonstruoti ir patys, tačiau griežtai laikykitės minėtų reikalavimų, kad spąstai būtų efektyvūs ir saugūs kitiems gyvūnams.

Nors išprašyti pelėnus iš savo teritorijos sudėtinga, kontroliuoti jų populiaciją – įmanoma. Be jau minėtų jų gaudymo būdų, svarbu kieme palaikyti tokią aplinką, kuri iš esmės pelėms ir pelėnams netinka.

Geriausia prevencija ne tik nuo pelėnų, bet ir nuo kitų graužikų – elementari tvarka, todėl kieme nepalikite pūvančių lapų, maisto atliekų, akmenų sankaupų. Pasirūpinkite, kad kompostuojamos atliekos būtų ne metamos ant žemės, o laikomos specialiose dėžėse su dugnu, pašalinkite augalinių liekanų krūvas. Nors pelėnai sėkmingai gali slėptis žemėje, tvarka sklype sumažina tikimybę, kad jų atsiras ir jūsų kieme.

Rekomenduojami video