Pirmieji augalai, pavasario pranašai, jau išskleidė žiedus. Laukuose geltonuoja šalpusniai, miškuose mėlynuoja žibuoklės, įvairiaspalviais žiedais akį traukia plautės, tuoj pražys plukės.

Žydi be lapų

Viena po kitos žiedus skleidžia pavasarinės gėlės. Pasak ekologės Onos Motiejūnaitės, pasidžiaugti jų grožiu galima ir miške, ir laukuose, ir mieste. „Gėrėkimės žiedais, mokykimės juos pažinti, tačiau leiskime jiems gyventi ir subrandinti sėklas – neskinkime jų“, – ragino pašnekovė. Pasak jos, pirmasis ankstyvo pavasario pranašas yra šalpusnis.

„Šalpusniai yra daugiamečiai žoliniai augalai, kilę iš Europos ir Azijos. Auga neutralioje ar kalkingoje dirvoje. Anksti pavasarį ant maždaug 20 centimetrų ilgio šliaužiančio šakoto požeminio šakniastiebio, susiformuoja vienas ar keletas geltonų graižų. Lapai išauga augalui baigus žydėti. Jie yra maždaug 10–20 centimetrų skersmens, beveik apskriti, šiek tiek dantyti, viršutinė jų pusė – plika, apatinė – padengta baltais pūkeliais. Gegužę ar birželį graiže subręsta apie 300 vaisių – geltoni lukštavaisiai su dvigubai ar trigubai ilgesniais už vaisius skristukais“, – pasakojo ekologė.

Pavadinimų įvairovė

Pasak O.Motiejūnaitės, kiekvienoje šalyje šalpusnis turi savitą liaudišką pavadinimą, atspindintį tos šalies specifiką. Vienur jis vadinamas asilo koja, kitur – jaučio pėda, kumeliuko koja, arklio snukio žole, žiemos gėle, motina pamote, močeka, močekalapiu, močekėle, šaltapusiu, šaltašoniu, šaltpusniu, baltapusniu, baltapusiu. „Šalpusnis yra medingas vaistinis ir maistinis augalas. Lotyniškas jo pavadinimas tussilago kilęs iš žodžių tussis, reiškiančio „kosulys“, ir agere – „judintis“. Lapai ir žiedai tinkami salotoms ir sriuboms, naudojami konditerijos pramonėje ir, be abejo, vaistams.

Painioja su pipirlape

Pietiniai šlaitai netrukus pasidabins žibuoklėmis. Tai vėdryninių šeimai priklausantis dekoratyvinis, vaistinis augalas. „Visi vėdryninių šeimos augalai turi daugiau ar mažiau nuodingų medžiagų. Žibuoklių lapai triskiaučiai. Galima rasti augalų formų su violetiniais ar net baltais žiedais. Kai kuriose tautose žibuoklė yra pasitikėjimo, tikrumo simbolis“, – sakė O.Motiejūnaitė.

Pasak pašnekovės, žibuoklių lapus žmonės kartais painioja su europinių pipirlapių, kartuolių lapais, nes šie augalai dažnai auga šalia. Tačiau pipirlapių lapai nėra triskiaučiai, jie ištisiniai. Visas augalas (lapai ir šakniastiebis) kvepia pipirais, todėl ir vadinamas pipirlape. Po lapais slepiasi žiedai, kuriuos apdulkina, o vėliau ir sėklas išnešioja skruzdėlės.

Tik dvi savaitės

Tik anksti pavasarį, pasak ekologės, galima pamatyti efemerų – pavasarinių ankstyvių. „Efemerų vegetacijos laikotarpis labai trumpas. Šiuos augalus suras tik labai dėmesingi gamtos mylėtojai, nes jie neryškūs, maži, apie 5–10 cm aukščio. Geriausiai ieškoti smėlingose dirvose, dykvietėse, dirvonų pakraščiuose arba ten, kur mažai auga kitų augalų“, – patarė o.Motiejūnaitė. Efemerų lapai lancetiški, susitelkę į skrotelę. Žiedai balti. Vaisiai ovalios formos. Sėklos smulkios, gelsvai rudos. Jas išbarstę šie augalai nunyksta, sėklos žemėje laukia kito pavasario. „Efemerų gyvenimas trunka vos porą savaičių“, – teigė pašnekovė ir ragino nemindžioti gležnų pavasario pranašų, neskinti žiedų, nekasti jų ir nesodinti savo gėlynuose.