Nuo senų laikų žmonėms sunku skirtis su savo pačių rankomis pastatytais namais ar ūkiniais pastatais. Prireikus persikelti į kitą kaimą ar net tolimesnį rajoną, medinukus sodiečiai išrinkdavo ir juos it dėlionę susirinkdavo naujai. Tai buvo daroma ne tik dėl sentimentų, bet ir dėl paprasčiausio noro sutaupyti. Tačiau net ir šiandieną atsiranda norinčiųjų medinukus saugoti juos perkeliant į kitą vietą. Tiesa, rasti tuo užsiimančių meistrų – nelengvas ir kantrybės reikalaujantis darbas. Nesuradus jų, sodiečiai šiam darbui ryžtasi patys.

Iš nesužymėto namo – malkų krūva

„Turiu seną daržinę, kuri stovi viduryje kiemo. Jos griauti nenoriu. Man ji primena laikus, kai čia dar gyveno mano proseneliai. Tai savotiška sodybos istorija, kurios ištrinti nesinori. Esu girdėjęs, kad yra meistrų, kurie gali medinį pastatą perkelti į kitą vietą. Įdomu, ar šiais laikais kas nors dar tuo užsiima“, – svarsto į VL kreipęsis Romas Šeškauskas.

Ir iš tiesų internete apstu informacijos, kaip pastatyti ar renovuoti namą, tačiau kaip jį išardyti, pervežti ir sudėti iš naujo – patarimų nedaug. Tačiau, pasirodo, kad ir šiandieną dar turime meistrų, kurie ryžtasi senuosius medinukus po detalę išrinkti ir perkelti į pageidaujamą vietą. Vienas jų – Dzūkijoje besidarbuojantis meistras Saulius Sakalas. Tiesa, tokį projektą jam teko įgyvendinti prieš aštuoniolika metų, Šiaurės Aukštaitijoje.

„Situacija buvo paprasta. Ūkininkai plečiasi, perka sodybas, jas išrenka arba visai sunaikina. Pasitaikydavo atvejų, kai sodybų pastatus parduodavo jų „prikėlimui“. Vieni žmonės taip ir įsigijo namą. Man jį teko surinkti. Išrinktas namas buvo ir su vidine apdaila, apkala. Tačiau bėda buvo ta, kad ne aš jį išrinkau, detalės nebuvo pažymėtos. Reikia suprasti, kad nesužymėjus dalių namas yra tiesiog malkų krūva“, – pirmojo savo surinkto medinuko istoriją prisimena S.Sakalas.

Užtruko pusantro mėnesio

Jo teigimu, išrenkant namą būtina kruopščiai pažymėti kiekvieną detalę, įsidėmėti, kaip ir kas buvo sujungta, kokios jungiamosios dalys buvo panaudotos. Prireikus galima nusibraižyti schemą, brėžinį. Kuo daugiau medžiagos susirinksite apie pastato konstrukciją, tuo jį bus paprasčiau prikelti naujam gyvenimui. Kitu atveju nusiteikite ilgam ir kruopščiam, kupinam fantazijos darbui. Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę pastatą iš visų pusių nufotografuoti, todėl atkuriant ankstesnį jo išplanavimą ir sutvirtinimą – vizualinė medžiaga labai vertinga.

Tačiau tuomet Saulius negavo nei nuotraukų, nei brėžinio. Jis atvykęs pamatė krūvą lentų, dalių. Tokiu atveju tenka spręsti tikrą rebusą, nes nežinant, kaip pastatas atrodė, sudėtinga atkurti jo pirminį vaizdą. Taip vieną lentą po kitos dėliodamas meistras namą pastatė iš naujo. Jis užtruko pusantro mėnesio. „Ar surinktas namas priminė pirminį jo vaizdą? Dalys buvo supainiotos, nežinojau, kaip tiksliai jis atrodė prieš tai, dėl to užtrukau. Sutvėrus sienas, skyrėsi namo išplanavimas, kai kur teko keisti detales dėl didelio nusidėvėjimo“, – patirtimi dalijasi patyręs meistras.

Kraustosi kartu su namais

Naujo namo statybos – ilgas ir toli gražu ne pigus malonumas ne tik dabar, bet ir prieš kelis šimtus metų. Dėl to anuomet mūsų senoliai prireikus kraustytis iš vienos vietos į kitą su savimi „pakuodavosi“ ir būstą. Susirinkdavo ne tik sienas, grindis, stogą, bet ir pamatus. S.Sakalo teigimu, tais laikais pamatai buvo gana primityvūs, todėl juos surinkti nebuvo labai sunku. Antai pamatą atstodavo akmenų mūras arba paprasčiausi palaidi dideli akmenys, suklijuoti kalkiniu tinku. Kai kur pastatus tiesiog statydavo ant medinių kaladžių. Ši praktika buvo labiau paplitusi Dzūkijoje, kur lauko riedulių gauti buvo sunkiau nei kituose mūsų regionuose.

„Nuo senų laikų buvo populiaru persikeliant į kitą regioną su savimi vežtis ir pastatytus namus, svirnus. Aš gyvenu kaime prie Naujosios Varėnos. Žmonės seniau iš kaimo ėmė traukti į miestą ir, pavyzdžiui, Varėnoje, Dzūkų gatvėje, daug namų perkelta iš mano kaimo. Vienu laiku kaimas buvo it vaiduoklis, visai ištuštėjęs. Seniau, kai namai buvo be didelės apdailos, juos išrinkti buvo tikrai nesudėtinga. Ypač nesunku perkelti svirnus ar kitus ūkinius pastatus“, – pabrėžia S.Sakalas.

Keliaujantis turtas

Sauliui teko vienoje sodyboje remontuoti ir senučiuką svirną. Pradėjus darbus vyras greitai suprato, kad viską bus daug lengviau padaryti jį pilnai išrinkus. Be to, jį reikėjo perkelti į kitą vietą, todėl vienu šūviu nušauti du zuikiai – svirnas ir sutvarkytas, ir saugiai naujoje vietoje surinktas.

„Taip nekilnojamasis turtas tampa kilnojamu, – šypteli pašnekovas. – Remontuodamas supratau, kad bus daug lengviau, jei visą jį tiesiog išrinksiu. Buvo detalių, kurias reikėjo keisti, vietomis medis buvo visiškai sudūlėjęs. Kiekvieną dalį suženklinau, o tos, kurios jau buvo visiškai nepataisomos – pakeičiau. Svirną surinkau naujai toje pačioje sodyboje, vos keliais metrais toliau.“

Pasak S.Sakalo, išrinkti mediniai nameliai į Lietuvą seniau atkeliaudavo ir iš užsienio. Dar ne taip seniai, prieš gerą dešimtmetį, buvo populiaru iš Baltarusijos giriose esančių kaimų atsivežti išrinktus namelius. Kaimynai turėjo daug geros kokybės medienos, trobos buvo be didelės apdailos, todėl jas transportuoti ir surinkti naujai nebuvo sudėtinga.

Saulius įsitikinęs, kad perrinkti medinį namą gali bet kuris meistras, dirbantis su medžiu ir turintis ūkiškų žinių. „Dažniau namus išrinkdavo patys ūkininkai, tai nėra nesudėtinga. Dabar vienas labai garsus baldų gamintojas išpopuliarino surinkimo technologiją. Tereikia tinkamai susiženklinti dalis ir paskui nepatingėti jas surinkti iš naujo“, – svarbiausią taisyklę prieš išrenkant medinuką primena S.Sakalas.

Nori perkelti pirtį

Panašią istoriją pasakoja ir Karolis Kupčinskas, šiuo metu gyvenantis Švedijoje. Paveldėjęs sodybą iš senelių, retkarčiais grįždamas į Lietuvą ją pamažu pradėjo tvarkyti. Išretino seną sodą, įveisė naują, paskui dėmesys ėmė krypti į pastatus. „Turime seną pirtį. Ji pačiame sklypo gale, iki jos eiti nepatogu. Man ši pirtis labai artima širdžiai, nes ten dar vaikas būdamas eidavau kaitintis. Sugalvojome, kad būtų gera idėja ją atsikelti arčiau namų. Planuoju kasti „prūdą“, todėl ją norėčiau atgabenti iki būsimos pakrantės“, – planais dalijasi pašnekovas.

Meistrų dar nerado

Iš pradžių jis svarstė pirtelę užkelti ant platformos ir ją pertempti. Atstumas nedidelis, maždaug 300 metrų. Tačiau meistrai patikino, kad bus daug paprasčiau ją tiesiog išrinkti ir dalimis perkelti į naują vietą. Pirtis sena, dalis rąstų supuvę, todėl vienaip ar kitaip vis tiek reikės juos keisti.

„Meistrai patarimų duoda, bet patys užsiimti nenori. Susiekiau su vietiniais žmonėmis, kurie tikrai gražiai dirba su medžiu. Išgirdę mano prašymą tik nusišaipė, esą per daug krapštymosi. Savaime aišku, kad šiam darbui reikalingas „krapštukas“. Vėliau kalbėjau su žmonėmis nuo Lazdijų krašto. Jie pasakojo, kad meistrai už pirties išrinkimą ir jos surinkimą iš naujo gali paprašyti nuo 1 000 iki 1 500 eurų. Statytis naują pirtį man tikrai kainuotų daug brangiau. Ypač žinant, kad šiuo metu yra pabrangusios statybinės medžiagos. Tačiau šiuo atveju nerandu, kad kas nors susidomėtų tokiu darbu, nors atrodė, jog meistrų Lietuvoje tikrai daug“, – atsidūsta Karolis.

Vyriškį stebina tai, kad perskambinus keliems meistrams praktiškai iš visų gautas tas pats atsakymas – neturiu laiko. Tie, kas susidomi, eilėje prašo laukti pusmetį, kiti iškart atsisako, nes nenori terliotis su sutrūnijusiais medinukais. „Jau beveik praradau viltį, kad pavyks rasti žmogų, galintį padėti. Jau pats pradėjau internete domėtis, kaip tai teisingai daryti. Galbūt vasarą grįžęs į Lietuvą pats imsiuosi šio darbo“, – nenuleisti rankų žada K.Kupčinskas.

Panašų rūpestį turi ir Tautvydas. Viduryje jo kiemo stovi senas kluonas. Pradėjus tvarkyti sodybą, senučiukas medinis kluonas jaunai šeimai atrodo ne vietoje. Tačiau, kaip vyriškis pats sako, nekyla ranka ir jo griauti. „Norime jį perkelti į sklypo pakraštį. Problema tik ta, kad viena jo dalis yra mūryta, kita – rąstinė. Nežinau, kaip perkėlimas atrodytų ir kiek tai kainuotų“, – gūžteli pečiais pašnekovas.

Tinka ir šiuolaikiniams namams

Jeigu paprastus medinukus išrinkti ir vėl surinkti įmanoma, ar realu perkelti šiuolaikinį medinį pastatą? Galbūt tai neįmanoma dėl daugybės naudojamų medžiagų – juk šiuolaikiniuose namuose dedamas apšiltinimas, apdaila? Kaip VL aiškina Vilniaus Gedimino technikos universiteto Metalinių ir kompozitinių konstrukcijų katedros docentas dr. Tomas Gečys, kuo paprastesnė medinio namo konstrukcija, tuo lengviau ją išrinkti ir perkelti į kitą vietą. Šiam reikalui itin dėkingi rąstinės statybos namai be apdailos.

„Tai aktualu ne tik seniesiems mediniams būstams, bet ir šiuolaikiniams. Vis daugiau kalbame apie tvarumą statybose, todėl ir šiandieną statant medinius namus reikia svarstyti galimybę jį perkelti ateityje. Tiesa, tai jau reikėtų apgalvoti projektavimo stadijoje, nes paskui tai padaryti gali būti neįmanoma. Jeigu apsisprendžiate, pavyzdžiui, statyti medienos pagrindo skydų pagrindu, kaip juos sudėjote, taip paskui nesunkiai galėsite juos ir išrinkti“, – tvirtina T.Gečys.

Brangūs sodiečiai,

kurkime sodybų grožį drauge! Norite specialisto patarimo statybos, remonto klausimais? Galbūt iškilo klausimų dėl sodo, daržo ar gėlyno? Drąsiai rašykite man, „Sodybos“ skilties žurnalistei, šiuo el. pašto adresu: m.kazlauskaite@kaimozinios.lt. Pasistengsiu Jums kylančius klausimus aptarti kituose „Sodybos“ puslapiuose.

Monika Kazlauskaitė, VL žurnalistė