Prieš gerą dešimtmetį karvė, ožka ar kitas gyvulys, besiganantys miesto teritorijoje, niekam nekėlė emocijų: vištos kudakavo kone kiekvieno nuosavo namo kieme, o karvutę, ožką ar paršiuką šeimos reikmėms laikė jei ne kas antras, tai kas dešimtas ūkiškas rokiškėnas. Netruko prabėgti nė dešimtmetis ir vaizdas pasikeitė kardinaliai: pamatyti pavieniui besiganančią karvę – retenybė ne tik mieste, bet ir kaime… Kaip ten bebūtų, vadinamųjų paskutinių mohikanų, kurie augina gyvulius net gyvendami miesto centre, vis dar yra.

Rokiškio miesto centro pašonėje, Pievų g., gyvenanti Dalia, kaip pati juokiasi, žalmargę laiko iš įpročio. „Iš kaimo į Rokiškį atsikraustėme prieš 20 metų. Rinkdamiesi vietą namui statyti ieškojome nuošalesnės vietos, nes planavome gyventi ūkiškai. Kaime laikėme 20 raguočių, paršiukų, vištų. Patys apsirūpinti mėsa bei pienu norėjome ir persikraustę į Rokiškį“, – „Gimtajam…“ pasakojo moteris.

Iš pradžių nedideliame ūkiniame pastate Dalia laikė dvi karves, tačiau po kelerių metų, sumenkus pieno supirkimo kainoms, pasiliko tik vieną – šeimos reikmėms. „Turime žemės kaime, todėl problemų dėl pašaro žiemai nekyla: prisiruošiame šieno ten, o kai reikia, atsivežame į Rokiškį. Dirbam labai primityviai – šakėmis ir grėbliais, dėl vienos karvutės technikos nepirksi“, – pasakojo pašnekovė.

Rokiškėnės ūkyje mūkia viena karvė, kudakuoja mėsiniai broileriai ir dedeklės vištos. „Labai gera, kad šeimą gali aprūpinti natūraliais produktais. Pieną mėgstame visi: geriame jį šviežią, darau varškę, mušu sviestą, rūkau sūrius, o kai pasinori ko nors saldaus, verdu vadinamąsias „karvutes“, – pasakojo Dalia.