Višakio Rūdos (Kazlų Rūdos sav.) gyventojas, buvęs eigulys Valdas Arbašauskas savame kaime ne tik auksarankiu meistru tituluojamas. Darbštus vyras vos per kelis mėnesius savomis rankomis atnaujino vieną seniausių sodybų kaime ir joje įkūrė per septynerius metus surinktų sendaikčių muziejų. Čia vietą rado ir paties meistro kūriniai iš medžio.

Namelį nupirko dukra

V.Arbašausko širdis dažnai suvirpėdavo matant greta jo namo nykstantį ilgametės kaimynės Marcelės Žemaitytės namelį. Etnografinėje Ąžuolo gatvėje stovintis namas – vienas seniausių statinių Višakio Rūdoje. Po kaimynės mirties jame daug laiko niekas negyveno.

Šią vasarą Valdo dukra nupirko apleistą sodybą ir perdavė ją tėčiui toliau tvarkytis. Dukra buvo pirmoji, kuri pritarė tėvo idėjai ir dar ją parėmė finansiškai. „Ji nupirko, kad aš turėčiau veiklos“, – šypsojosi patenkintas tėvas.

Nieko nelaukdamas V.Arbašauskas ėmėsi darbo. Tvarkydamas senąjį namą stengėsi išsaugoti tai, kas autentiška. Patvarkė verandą, nes ji buvo persikreipusi, padažė. Perdažė langus, ateityje dar ir langines pritvirtins. Stogo dar nekeitė. Virš durų jau pakabino ir dailią iškabą, skelbiančią, kad šiame namelyje – muziejus. Namelis žemas, tarsi lenda į žemę, net pamatų nėra, bet vyras dėl to nenusimena. „Na ir tegul lenda“, – ramiai atsidūsta Valdas.

Jam teko paplušėti ir tvarkant kiemą, nes visi kampai buvo apleisti, apžėlę. Naujieji šeimininkai iškuopė ir namelio vidų. „Kitu atveju nebent reikėjo tik paimti buldozerį ir viską nustumti, užlyginti“, – sakė juodo darbo nepabūgęs vyras.

Višakio Rūdos bendruomenės albumo nuotr.

Širdžiai miela veikla

Taip vos per du mėnesius darbštaus žmogaus rankų dėka nykstantis namelis ir apleistas kiemas pasikeitė neatpažįstamai ir atgimė naujam gyvenimui. Ąžuolo gatvėje spalio pradžioje duris atvėrusio muziejaus įkūrėjas savo darbą vertino kukliai. „Kai darai, tai viskas išeina savaime“, – nedaugžodžiavo Višakio Rūdos auksarankis.

Nors vyras veiklos dabar turi tiek, kad vos spėja suktis, darbu to V.Arbašauskas nevadina. Galbūt dėl to, kad viską jis čia daro savo malonumui. Ir muziejaus įkūrimą, ir rūpinimąsi juo jis vadina prasmingai praleistu laiku.

Ieškoti širdžiai mielos veiklos Valdą paskatino prastėjanti sveikata, dėl kurios teko atsisveikinti su eigulio darbu. Tada nagingas vyras aktyviau ėmėsi medžio drožybos. Kaime gyvenantis vyras gyvulių neaugina, ramų gyvenimą gražioje vietoje jam pagyvina tik augintinis šuniukas. „Esu neįgalus, tad, kiek pajėgiu, tiek ir apsitvarkau“, – sakė jis.

Višakio Rūdos bendruomenės albumo nuotr.

Višakio Rūdos kaimo bendruomenės pirmininkė Loreta Matusevičienė „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad Valdas turi auksines rankas. Jo paties sodyba – tarsi muziejus. Per jos kiemą teka Višakio upelis, per jį veda eigulio sumeistrautas gražus tiltelis. Dar ir vandens malūną buvo pasidaręs, tačiau jį nugriovė išgirdęs, kad aplinkosaugininkai gali jo už tai nepagirti, dar ir baudą gali skirti, nes lenda į upelį.

„Valdas ir mūsų bendruomenei yra dailių suoliukų padaręs, iškabą sumeistravęs. Kiek tik gali, tiek ir padeda ne tik savo darbu, bet ir patarimais, kai jų prireikia“, – džiaugėsi L.Matusevičienė.

Višakio Rūdos bendruomenės albumo nuotr.

Pirkti sendaikčiai – neįdomūs

Aplinkiniai žmonės palankiai įvertino senosios sodybos pokyčius – ne kiekvienas juk kaime turi įkūręs nuosavą muziejų! Juolab kad kaimelyje, kuriame vos pora šimtų gyventojų, tai jau trečias muziejus.

„Mums labai gerai – sutvarkė vieną kaimo kampą, kuris jau buvo betampąs dideliu šabakštynu prie pagrindinės gatvės. Dabar kiekvienas, atvažiuojantis į Višakio Rūdą, tai mato“, – darbštų Višakio Rūdos gyventoją gyrė kaimo bendruomenės pirmininkė.

Investicijos į sunykusios sodybos atnaujinimą nesigaili ir pats Valdas. Anot jo, vertinant net iš taupių suvalkietiškų pozicijų, ji tikrai buvo to verta. Pirmiausia, muziejus atsirado jo namų pašonėje, tad kojos toli nekeldamas iš namų vyras gali rūpintis ir muziejumi – namą ir muziejų sujungė bendras sklypas.

Pasak V.Arbašausko, sendaikčius jis pradėjo rinkti jau seniai. Tokia veikla jam prie širdies. Įvairiais senais daiktais buvo užverstas visas antrasis jo gyvenamojo namo aukštas – jau nebeturėjo, kur jų sudėti. Draugai, pažįstami dovanodavo, aplinkinių kaimų žmonės sunešdavo. Savo artimųjų daiktus jie patiki Valdui, nes žino, kad jais bus tinkamai pasirūpinta. V.Arbašauskui skauda širdį, kad daug buities rakandų pražuvo, žmonės juos išmetė nesuvokdami tikros jų vertės.

„Jeigu Valdas pamato, kad kur nors ruošiamasi griauti senus namus ar juos rekonstruoti, ar naujakuriai atsikrausto į seną sodybą, jis visuomet prašo, kad žmonės neišmestų senų daiktų, atiduotų juos jam“, – pasakojo L.Matusevičienė.

Po turgus Valdas nevažinėjo ir sendaikčių nepirko – juose parduodami jam neįdomūs, neturi istorijos.

„Seni buities rakandai tik tada įdomūs, kai žinai, iš kur juos gavai, tuomet sukyla kažkokie prisiminimai, ateina pojūčiai“, – sakė jų rinkėjas.

Dabar visi šie sendaikčiai iš V.Arbašausko palėpės persikraustė į naująjį muziejų. Per porą mėnesių Valdui pavyko išdėstyti eksponatus, suskirstyti juos pagal tam tikrą paskirtį. Pavyzdžiui, buvusioje virtuvėje eksponuojami seni virtuvės rakandai – keptuvės, indai, sviestamušiai ir kt. Vienas įdomiausių virtuvės eksponatų – prietaisas gabaliniam cukrui smulkinti. Prieangyje vyras išrikiavo senus aulinius batus, rankines, muzikos instrumentus. Didžiajame kambaryje V. Arbašauskas eksponuoja ir keletą senovinių baldų, tarp kurių esti ir graži komoda, menanti buvusią sodybos savininkę.

Vyras atnaujino virtuvę, priemenę, seklyčią, deja, antrojo aukšto įrengti negalės, nes namelis labai žemas. Bet vyras dar turi vilčių atgaivinti tvartuką. Ten norėtų sutelkti senuosius ūkio padargus. Jau turi arklą, kuliamąją, daugybę kitų padargų, primenančių žemdirbystės praeitį. Šeimininkui rūpi ir juos deramai po stogu sudėti, kad galėtų išsaugoti ateities kartoms.

Višakio Rūdos bendruomenės albumo nuotr.

Daiktai grįžta

Muziejuje lankytojai gali pamatyti ne tik senovę menančius daiktus. Valdas džiaugiasi, kad čia savo vietą rado ir jam pačiam brangus Višakio Rūdos bažnyčios maketas. Jį vyras padarė pats.

„Valdas iš medžio yra padaręs mūsų bažnyčios, taip pat mūsų stebuklingo šaltinėlio-koplytėlės maketus. Kiek žinau, dabar jis numatęs padaryti visų Ąžuolo gatvės, kuri priklauso etnografiniam kaimui ir kurioje pats gyvena, sodybų maketus“, – kaimo meistro paslaptis atskleidė bendruomenės pirmininkė L.Matusevičienė.

Tarp relikvijų muziejuje yra ir V.Arbašausko tetos, buvusios siuvėjos, siuvamoji mašina „Singer“, išsaugota raižyta tėvuko skrynia. Pats muziejaus savininkas stebisi, kaip šie daiktai patys čia sugrįžo: tėvuko namai nuo šios vietos buvo vos per gatvę, 15 metrų atstumu. „Ne tik žmonės, bet ir jų daiktai, matyt, nori sugrįžti į tą pačią vietą, kur daug metų tarnavo“, – sąsajas su praeitimi ir daiktais aiškino Višakio Rūdos gyventojas.

Višakio Rūdos bendruomenės albumo nuotr.

V.Arbašauskas į savo muziejų kviečia užsukti visus norinčiuosius. Svetingas šeimininkas lankytojams duris atveria nemokamai.

„Sodyba buvo nupirkta tik rugpjūtį, tad dar nespėjau visko, ką norėčiau, nuveikti“, – apgailestavo vyras, dalydamasis planais, ką savo įkurtame muziejuje jis žada nuveikti artimiausiu metu.

Beje, V.Arbašauskas rūpinasi ne tik savo muziejumi ir savo nagingomis rankomis prisideda gražindamas gimtajį kaimelį – jis yra ir nenuilstantis talkininkas kuriant dar vieną muziejų Višakio Rūdoje. Kartu su vietos klebonu Vidmantu Strioku Valdas bažnyčios antrajame aukšte įrenginėja sakralinio muziejaus ekspozicijas. Nagingas meistras jau pagamino laiptus į šias patalpas.