Susirask mylimą darbą ir tau niekada nereikės dirbti. Būtent šis posakis sukasi galvoje besišnekučiuojant su Irma Trečiokiene, Jankų kaimo (Kazlų Rūdos sav.) sodyboje pradėjusia kurti savo verslą – veganiškų desertų kepyklėlę. Tam, kad galėtų imtis širdžiai mylimos veiklos, ji pasiryžo atsisveikinti ir su gerai apmokamu darbu. Persikėlus gyventi į nuošalią sodybą, nauji namai netruko virsti „Kokoko ūkiu“, kaip juvelyro nušlifuotais desertais galinčiu nustebinti net išrankiausius gurmanus.

Nusprendė gyventi kitaip

Šiemet Irma ir Algimantas Trečiokai miškų apsuptame Jankų kaime skaičiuoja septintus metus ir, regis, šis skaičius jiems tikrai labai sėkmingas. Būtent šiais gyvenimo metais sodyba virto tikru konditeriniu cecheliu, kur ruošiami meno kūrinius primenantys desertai. Būtent čia netrukus šeima vers naują gyvenimo puslapį, kuriame pirmuoju smuiku grieš sveikuoliški skanėstai iš pačių ūkyje išaugintų vaisių ir uogų. Šeimyna jau įsigijo perdirbimui skirtą įrangą, baigia įsirengti gamybines patalpas ir laukia žalios šviesos iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT).

Likimas iš tiesų papokštavo atvedęs Irmą į konditeriją. Ji sako niekuomet nemėgusi maisto ruošos. Tačiau šį kartą pradėjusi gilintis į veganiškos konditerijos vingrybes, ji pajuto atradusi savo kelią. „Jaučiuosi puikiai darydama tai, ką mėgstu. Visą savo gyvenimą jaučiuosi puikiai dėl to, kad nesu ten, kur man nepatinka. Vis varydavau tėvus iš proto, kai keisdavau darbą. Jie man priekaištaudavo, kad tai darau per dažnai. Bet jeigu man nėra smagu, kodėl ten turiu likti? Paskutinė mano darbo vieta buvo ta, kurioje jaučiausi labai gerai. Išėjau ne todėl, kad pasijaučiau blogai. Tiesiog nusprendžiau gyventi kitaip“, – atvirai pokalbį pradeda I.Trečiokienė.

Šalia darbo – papildoma veikla

Ir iš tiesų pašnekovė didžiąją dalį gyvenimo praleido visai kitoje stichijoje, tačiau tai nesutrukdė imtis ryžtingų pokyčių. Baigusi tiksliuosius mokslus – taikomąją matematiką, vėliau įgijo ir ekonomikos magistrą, visą gyvenimą dirbo analitinio mąstymo reikalaujantį darbą. Po beveik 14 metų trukusios sėkmingos karjeros vienoje didžiausių Marijampolės įmonių, kurioje ji užėmė vyriausios ekonomistės pareigas, Irma apsisprendė iš esmės keisti gyvenimą ir imtis širdžiai mylimos veiklos. Tačiau sprendimas keisti gyvenimo kryptį subrendo ne per vieną naktį.

Irma dar dirbdama vyriausiąja ekonomiste įdarbindavo savo hobius. Tai padėdavo ne tik papildomai užsidirbti, bet ir įgauti vertingos patirties. Pavyzdžiui, nuo 2010 metų ji ėmėsi fotografijos. „Tai prasidėjo nuo noro išmokti fotografuoti savo užaugintas orchidėjas. Ėmiau lankyti fotografijos kursus. Orchidėjų namuose nebeliko, bet noras fotografuoti neapleido“, – pasakoja Irma. Po darbų moteris griebdavo kamerą ir lėkdavo fotografuoti vestuves, krikštynas, kitas šventes. Tuo ji užsiėmė maždaug 8 metus.

I.Trečiokienė: „Pamačiau sodybos, kurioje dabar gyvename, skelbimą. Namas man atrodė visai gražus, bet iškart pasakiau, kad važiuoti neverta, nes žmonės tokiame užkampyje negyvena. Tačiau vyras mane įtikino atvažiuoti.“

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

2018 metais fotografiją pamažu į paraštes ėmė stumti nauja gyvenimo aistra – kelionės. Aktyviai keliauti mėgstanti Irma prisimena 2016 metų išvyką į Ispaniją, kuri kelionių organizatoriaus buvo suplanuota visiškai priešingai nei ji buvo pageidavusi. „Buvo taip blogai, bet kita vertus – labai gerai. Ten susiradau draugių, su kuriomis bendrauju iki šiol. Aš niekada nesu organizavusi kelionių, bet buvau įsitikinusi, kad tai galėčiau padaryti geriau. Vėliau viena nuskridau į Port Aventura (Ispanijos kurortas – red. past.) savaitei. Draugės manęs klausinėjo, kaip aš nebijau keliauti viena, todėl pasiūliau joms keliauti su manimi“, – apie solo keliones ir jose pradėtas dar gilesnes savęs paieškas pasakoja Irma.

Apsisprendė Jordanijoje

Didžiausias lūžis įvyko prieš trejus metus lapkritį, kai Jordanijoje sėdėdama ant kalno dykumoje Wadi Rumo suprato, kad nori gyvenimą keisti iš esmės. Grįžusi iš kelionės, mintis ramiai guldė galvoje ir pavasarį kolegas informavo apie savo sprendimą – po 13 metų trukusios sėkmingos karjeros ji atsisveikino su kolektyvu. Nenuostabu, kad tokia žinia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus tiek jos kolegoms, tiek pažįstamiems.

Daug kam pasirodė nesuprantamas poelgis keisti gerai apmokamą darbą, kuriame esi vertinama, ir išeiti į niekur. Tačiau I.Trečiokienė sakė visuomet jautusi jų palaikymą. „Man kolegos vis sakydavo: „kaip gerai, kad tu sau gali tai leisti; kaip mes tau pavydim; kaip gerai, kad tu nebijai“. Bet ką reiškia „negali sau leisti“? Tiesiog reikia imti ir daryti“, – nepasiduoti baimei ragina I.Trečiokienė

Kelią užkirto pandemija

Išėjus iš darbo pašnekovė pakelė sparnus ir leidosi į nuotykius Jordanijoje. Jordaniją pėsčiomis, automobiliais, autostopu skersai ir išilgai ištyrinėjusi Irma sako, kad šią šalį pamilo ne tik dėl gamtos grožio, bet ir dėl vietinių draugiškumo, svetingumo, vaišingumo. Prieš pat pasaulį sukaustant COVID-19 pandemijai, Irma baigė kelionių vadovų ir gidų kursus, pradėjo megzti ryšius su kelionių agentūromis, susidėliojo autorinius maršrutus. Norėdama juos išbandyti, 2019 metais į Jordaniją jį atvyko su keliomis draugų grupėmis. Planai 2020 metams buvo ambicingi – savo pramintais takais keliauti su turistų grupėmis. Tačiau dėl pradėjusios plisti pandemijos visi planai sugriuvo kaip kortų namelis.

Ėmėsi rankdarbių

Kaip tik tada, kai pasaulį sukaustė naujai išplitęs virusas, Irma buvo kelionėje, kurios maršrutas driekėsi nuo Kipro, Libano ir Jordanijos. Sugrįžusi ji privalėjo karantinuotis, o sodyba tam idealiai tiko. Miškų apsuptyje ji toliau bandė susidėlioti mintis ir apsispręsti, kuo ji norėtų užsiimti toliau. „Grįžusi iš kelionės galvojau, kuo užsiimti. Staiga užsimaniau nusipinti sapnų gaudyklę. Vyras surado lankelį. Pasigaminau vieną, antrą gaudyklę, tada susidomėjau makramė mezgimu. Mano rankdarbiais susidomėjo pažįstami, dalį mezginių pardaviau. Tačiau nesu didelė rankdarbių gerbėja. Mano gera pažįstama kartą pasakė: „Netapatinčiau tavęs su rankdarbiais.“ Ir iš tikro ji sakė tiesą. Išėjusi iš darbo ieškojau gilesnės prasmės“, – tęsti tikrosios savęs paieškas, kurios ir atvedė prie to, kuo ji užsiima dabar, nusprendė Irma.

Žmonės tokiame užkampyje negyvena?

Didžiosios gyvenimo permainos Trečiokų namuose įvyko jau gyvenant sodyboje. 25 metus praleidę Kybartuose, Trečiokai nusprendė ieškoti didesnės erdvės, grynesnio oro ir pradėjo dairytis kaimiškų sodybų. Kad gyvenimas atves į Jankus, Irma sako nė nenumaniusi, nes pamačiusi parduodamos sodybos skelbimą, ja nesusižavėjo.

„Pamačiau sodybos, kurioje dabar gyvename, skelbimą. Namas man atrodė visai gražus, bet iškart pasakiau, kad važiuoti neverta, nes žmonės tokiame užkampyje negyvena. Tačiau vyras mane įtikino atvažiuoti. Vietoje bekalbant su pardavėja pamačiau, kad vyras išėjo į lauką apsidairyti. Jo akys degė. Jis labai norėjo šios sodybos, nors manęs ji tikrai nesužavėjo. Tačiau dar prieš 7 metus dirbau mieste, man žemės ūkis ne prie širdies, bet jeigu jam patinka – bus ir man gerai“, – apie netikėtai atrastą sodybą, vėliau pakrikštytą „Kokoko ūkiu“, pasakoja Irma.

Didelis privalumas, kad sodyba prieš ją įsigyjant buvo neseniai sutvarkyta nuo grindų iki stogo. Tačiau pasiraitoti rankoves teko Algimantui remontuojant ūkinius pastatus, jis taip pat pasistatė šiltnamį, aptvėrė sklypą.

Sodyboje gimė „Kokoko ūkis“

Dar gyvenant Kybartuose kieme visada stovėjo šiltnamis, ant stalo netrūko šviežių daržovių. Persikėlus gyventi į sodybą, sodininkystei ir daržininkystei atsivėrė dar platesni horizontai. Anksčiau jis, kaip ir daugelis, daržoves augino su trąšomis, augalų apsaugos priemonėmis, tačiau pašlijus sveikatai teko daugiau dėmesio skirti sveikai mitybai. „Jis suprato, kad tiek augalų, tiek žmonių mityba lemia sveikatingumą, gerą savijautą. Tada perėjome prie natūralios daržininkystės. Pradėjome auginti vištas, kad gautume mėšlo trąšai. Jos vėliau ir inspiravo ūkio pavadinimą, dukra pasiūlė pasivadinti „Kokoko ūkiu“. Jis įdomesnis, linksmesnis. Nors šiandien vištų nelaikome, pavadinimą išsaugojome“, – sako raibųjų pasufleruotu pavadinimu patenkinta ūkio šeimininkė.

Hobis virto mylimu darbu

Augalinė mityba Irmą ir Algimantą Trečiokus atvedė prie to, kuo jie gyvena dabar – konditerijos. Jų gaminami saldumynai yra sveikesnė alternatyva įprastiems – jie yra veganiški, be glitimo ir baltų miltų. „Nors desertai veganiški, juos labai mėgsta ir tie, kurie valgo gyvulinės kilmės produktus. Tiesa, paruošti tobulai derančių ingredientų receptūrą, juvelyriškai pateikti skanėstus lėkštėje – netrumpas, tačiau be galo įdomus procesas, kurį Irma pradėjo šių metų pradžioje. Socialiniuose tinkluose pamačiusi organizuojamus veganiškų desertų gamybos kursus, ji nedvejodama į juos užsirašė. „Tiesa, kursai man nepatiko, tačiau jie mane užkabino ieškoti informacijos toliau. Gilinuosi į šią temą, skaitau daug literatūros, nuolat mokausi“, – dėsto pašnekovė.

Savotiškai apsispręsti apsistoti ties konditerija padėjo ir Algimanto pomėgis sodininkauti. Atsikėlęs gyventi į sodybą jis įveisė sodą. „Aš jo vis klausdavau, ką darysime su visomis uogomis. Juolab kad tuo metu aktyviai keliavau. Žinojome, kad kitos išeities nebus – teks jas perdirbti patiems, nes žaliavos parduoti nebūtų apsimokėję“, – tikina Irma.

Ir čia atrodo, kad pats likimas viską sudėliojo į savo vietas. Sveika mityba, uogų perteklius ir atsiradęs naujas pomėgis gaminti žaliavalgius desertus privedė prie naujo verslo starto. Rekonstravę ūkinį pastatą, Trečiokai savo lėšomis ir jėgomis įsirengė perdirbimo cechą. „Tikimės greitu metu gauti leidimą iš VMVT ir startuosime su gamyba. Norime turėti ir hobį, ir darbą. Planuoju daryti išvažiuojamąją prekybą, t. y. priimti užsakymus ir juos išvežti klientams“, – „Kokoko ūkio“ verslo modelį pristato I.Trečiokienė.

Nenustoja mokytis

Ūkio meniu sudarytas iš to, ką šeima užaugina savo sode. Desertų skoniai susipina iš juodųjų serbentų, šaltalankių, rabarbarų, aviečių, agrastų, aktinidijų, šeferdijų, šizandrų. Asortimentas itin margas: vaisinės pastilės, cukatai, actas, įvairūs tortai, skanėstai, dražė, anakardžiai su avietiniu šokoladu, liofilizuotomis avietėmis, migdolų pieno miltais ar matcha arbata ir kiti gardumynai. Dalį žaliavų, reikalingų kepiniams, Irma siunčiasi iš Italijos, Ispanijos, Lenkijos.

„Pavyzdžiui, pagaminti dražė reikia specialaus įrenginio. Tačiau jis labai brangus. Suradau pamoką, kurioje buvo parodyta, kaip jas galima pasigaminti be dražeratoriaus. Išmokau technologijos principą, rezultatas – fantastiškas. Savo receptūrą kuriu pati, – mokytis nesustoja I.Trečiokienė. – Mano gaminamus desertus mėgsta ir veganai, ir visavalgiai. Mano tortą kartą užsakė vaikų gimtadieniui. Draugė sakė, kad šventėje dalyvaus ir dėdė, kuris labai priešiškas veganizmo idėjai. Jam nebuvo sakyta, kad tortas veganiškas. Jis jį valgė su dideliu pasigardžiavimu. O kai galiausiai sužinojo, ką valgo, paprašė dar vieno gabalėlio. „Kad ir iš žolės, įdėk dar vieną“, – tarstelėjo jis. Tokių istorijų girdėjau ir daugiau. Dauguma įsitikinę, kad veganiški desertai neskanūs, tačiau paragavę maniškių nustemba, nes jų skonis visiškai kitoks. Nuo šių desertų neapsunksti, jie yra lengvi, dauguma pagaminti uogų pagrindu“, – užtikrina ji.

Tiesa, Irma pastebi, kad Lietuvoje žinios apie veganiškus gaminius yra gana skurdžios. Pasak jos, jų užtenka tiek, kad sužinotum, kaip išsikepti keksiuką ar pyragą. „Šiandieną turiu mokytoją, kuris gyvena Sankt Peterburge. Jis pats kuria tai, ką gamina, taiko savo specialias technologijas. Jo kursai man patiko, nes jis duoda ne žuvį, o meškerę. Šis mokytojas be galo gilinasi į veganiškų desertų gamybą. Jis man suteikė labai daug teorinių ir praktinių žinių, atsakė į visus mano klausimus“, – kursuose įgytą patirtį, davusią tvirtus pamatus startuojančiam verslui, vertina I.Trečiokienė.

Kelias atsiranda tik juo einantiems

Pasiteiravus, ar nebuvo dienos, kai teko gailėtis sprendimo išeiti iš gerai apmokamo darbo ir nerti į nežinomybę, Irma nedvejodama atsako – niekuomet. „Kai pranešiau apie savo sprendimą išeiti iš darbo, vadovas mane suprato, nes jis lygiai taip pat įmonę sukūrė nuo nulio. O kiti kolegos, kurie ėjo vadovaujančias pareigas, tikrai buvo šoke. Jie klausinėjo, ką daryti, kad pakeisčiau sprendimą. Bet aš tam ryžausi ne todėl, kad norėjau pasigerinti darbo sąlygas – tai buvo priimtas sprendimas. Aišku, pajamų atžvilgiu ten buvo daug stabiliau. Visas santaupas investavome į perdirbimo įrangą, bet nė vienos dienos nesigailėjau savo sprendimo. Kelias atsiranda tik po einančiojo kojomis. Tiesiog reikia eiti. Visuomet viskas susiklostys kaip įmanoma geriausiai“, – nedvejoti einant savo mėgstamos veiklos link ragina verslą sodyboje netrukus pradėsianti „Kokoko“ ūkio šeimininkė I.Trečiokienė.