Tvenkinių savininkai juokauja, kad kasamų vandens telkinių skaičius kasmet auga kone geometrine progresija. Akivaizdu, kad noras turėti nuosavą vandens telkinį, kuriame galima ne tik atsigaivinti, bet ir užsiauginti savo žuvį, auga. Tačiau tvenkinių šeimininkai pripažįsta, kad norint įsileisti į vandenį daugiau žuvies, reikia būti itin atsargiems. Rinkoje atsirado pardavėjų, nesibodinčių parduoti sergančių žuvų, kurios po kelių savaičių ne tik pačios pražūva, bet dar ir savo užkratu pasidalina su senbuvėmis. Būta atvejų, kai dėl įveistų žuvų teko užkasti net kelerius metus augintą žuvį.

Norėjo įvairovės, gavo bėdą

Eršketus, karpius ir kitas žuvis auginanti Kristina su vyru prieš kelerius metus nusprendė įsigyti naujų, retesnių žuvų rūšių. Internete ieškojusi patikimų pardavėjų, galiausiai ji atrado žuvininkystės ūkį, kuris galėjo pasiūlyti ir vadinamųjų koi karpių, sterlių. „Žuvis auginame jau ne pirmus metus. Norėjome įsileisti tokių žuvų, kurių dar nebuvome auginę, todėl ieškojome šiek tiek rečiau randamų žuvų. Pastebėjau, kad nėra daug žuvininkystės ūkių, kurie patys jas išaugina, o ne atsiveža iš užsienio, todėl užtrukome, kol suradome pardavėją“, – žuvų pardavėjų paieškas prisimena Kristina.

Ji pasakoja skaičiusi atsiliepimus įvairiose žuvininkystės grupėse, forumuose. Socialiniuose tinkluose netgi atrado nepatikimų pardavėjų sąrašą, kurį sudarė žmonės, turintys karčios patirties dėl įsigytų žuvų. „Visą laiką pirkome žuvis iš vieno augintojo, buvome labai patenkinti, tačiau jis neturėjo koi karpių ir sterlių, todėl atsidūrėme ieškojimų kelyje. Kadangi mūsų nusižiūrėtas ūkis nebuvo minėtame sąraše, su jais susisiekėme“, – sako Kristina.

Ūkio šeimininkai iš pradžių bendravo labai maloniai, netgi siūlė atvežti žuvis į namus. Parsivežus žuvis, jos buvo įleistos į baseiną. Iš pradžių žuvys jautėsi puikiai, tačiau praėjus dviem savaitėms, pastebėta, kad jų elgesys pradėjo keistis, ant odos atsirado žaizdos. Sirgti pradėjo ne tik koi karpiai, bet ir paprastieji karpiai. „Į paviršių pradėjo kilti ir mūsų augintos žuvys. Jos baseine pragyveno 2–3 metus, niekada nesirgo. Susirgusios žuvys ėmė plaukioti vandens paviršiuje, jų elgesys buvo neadekvatus. Galėjai jas ranka paliesti, jos niekaip nereagavo“, – su apmaudu prisimena pašnekovė.

Pasiūlė virusą gydyti antibiotikais

Pastebėjus, kad dalis žuvų gaišta, kitos – sunkiai serga, šeimyna iškart kreipėsi į žuvies pardavėją. Kristina tikina, kad į juos kreipėsi ne tam, kad pateiktų pretenziją, o kad sulauktų patarimų ir konsultacijos, kaip gelbėti sergančias žuvis. Žuvininkystės ūkio savininkai sutiko pagelbėti ir pakvietė atvykti į vietą. Jie tikino pardavę sveikas žuvis, tačiau klientams iškart davė vaistų, kurie, vėliau paaiškėjo, buvo antibiotikai.

„Mums paaiškino, kaip juos naudoti. Iš jų pasakojimo supratau, kad jie savo auginamoms žuvims tokių preparatų taip pat nevengia duoti. Mes jiems nusiuntėme žuvų žaizdų nuotraukas. Tie, kas turi patirties auginant žuvis, tikrai supranta ir žino, kaip jas gydyti. Labai daug informacijos ieškojau internete. Supratau, kad karpiai susirgo herpes virusu. Davėme mums duotus vaistus. Jie mums rekomendavo vaistus maišyti su pašaru. Jie niekuo nepadėjo, galbūt davėme per vėlai. Tačiau logiškai mąstant, antibiotikai virusų neveikia, todėl kažin ar jie galėjo kuo nors būti naudingi“, – svarsto Kristina.

Apkaltino pirkėją

Žuvų įsigijimo istorija baigėsi itin liūdnai – išgaišo absoliučiai visos baseine gyvenusios žuvys. Anot jos, visuomet buvo laikomasi visų žuvų laikymo reikalavimų, reguliariai tirdavo vandens rodiklius, baseine įrengti vandens filtrai. Pradėjus kristi žuvims, Kristina su vyru svarstė vežti žuvis tirti, tačiau pardavėjai pasirodė labai geranoriški ir siūlė savo pagalbą. Tačiau kai pagalba buvo nevaisinga, iš pradžių buvo žadėta kompensuoti patirtą žalą – tiek jų įsigytų žuvų, tiek anksčiau augintų žuvų kritimo nuostolius. „Galiausiai mes likome dėl visko kalti, esą blogas vanduo, prasta žuvų priežiūra“, – gautus žuvų pardavėjų priekaištus savo adresu prisimena Kristina.

Rado ir daugiau „nudegusių“

Vėliau socialinių tinklų grupėse ji netyčia pastebėjo ir daugiau panašių istorijų. Žuvys atkeliauja į namus ir maždaug po dviejų savaičių pradeda sirgti. Paaiškėjo, kad iš to paties ūkio atkeliavusios žuvys ir pas kitus pirkėjus ėmė sirgti, užkrėtė kitas žuvis. „Galiausiai grįžome pas pardavėjus, iš kurių pirkdavome anksčiau. Jie patikimi, žuvys visuomet atkeliauja sveikos ir žvalios. Visiems dabar galiu patarti įsigijus žuvis jų neskubėti įleisti į prūdą ar baseiną su senbuvėmis. Geriau kelias savaites jas įkurdinti baseinėlyje, o jei nedaug žuvų – akvariume, kad jos galėtų ten karantinuotis. Siūlau paruošti 2 proc. druskingumo vandenį, kuriame jos sėkmingai karantinuotųsi prieš paleidžiant į tvenkinį“, – pasimokyti iš jos padarytų klaidų ragina Kristina.

Ichtiologai pripažįsta, kad pastebėti žuvų ligas yra sudėtinga. Pirmiausia dėl to, kad žuvys plauko po vandeniu ir pastebėti ligą galima tik atkreipus dėmesį į žuvų elgesio pokyčius. Kad kažkas negerai, pirmiausia išduoda tai, kad augintiniai pasidaro pasyvūs arba ima elgtis neįprastai.

Nusipirko pasiligojusius karpius

Panašią istorija VL pasakojo ir Aurimas iš Utenos rajono. Jis prieš dvejus metus taip pat pirko dekoratyvinius koi karpius, įleido į savo tvenkinį ir šie po poros savaičių pradėjo sirgti.

„Ne iškart pamatai, kad žuvis negaluoja. Tačiau keistai atrodė, kad jos pasidarė labai vangios, ėmė plaukioti pačiame paviršiuje. Po kelių dienų pamačiau, kad viena jau plaukiojo pilvu į viršų. Paskambinau pardavėjui, jis man paaiškino, kad pas mane prastas vanduo, žuvims gali būti per šilta. Bet juk karpiai yra šiltesnių kraštų žuvis. Tai ne vaivorykštinis upėtakis, kuriam reikia tikrai vėsaus vandens. Toks išaiškinimas pasirodė keistokas. Aišku, jis nenorėjo pripažinti, kad pardavė pasiligojusias žuvis“, – apie nemalonią patirtį perkant dekoratyvinius karpius pasakoja Aurimas.

Pašnekovas tikina teisybės neieškojęs – paprasčiausiai nusprendė žuvis pirkti iš kitų pardavėjų. Jis apgaileistauja, kad daugiau nei pusė jo pirmos partijos žuvų išgaišo, tačiau, laimei, liga nespėjo išplisti. „Žinau, kad pas kitus herpes virusas įsisiaučia, greitai susargdinamos kitos žuvys. Laimei, man taip nenutiko“, – tikina pašnekovas.

Vadina nekompetencija

Ichtiologai pripažįsta, kad pastebėti žuvų ligas yra sudėtinga. Pirmiausia dėl to, kad žuvys plauko po vandeniu ir pastebėti ligą galima tik atkreipus dėmesį į žuvų elgesio pokyčius. Kad kažkas negerai, pirmiausia išduoda tai, kad augintiniai pasidaro pasyvūs arba ima elgtis neįprastai. Perkant žuvį būtų gerai pasidomėti, kaip ji atkeliavo pas pardavėjus – buvo atsivežta iš užsienio ar užauginta ūkyje. Esą patikimi veisėjai saugo savo motinines bandas ir tik minimaliai perka žuvies iš kitų pardavėjų. Tai garantuoja, kad jų auginami karpiai neužsikrės nuo kitų žuvų.

Vilniaus universiteto ichtiologas Egidijus Bukelskis sako, kad šiuo metu yra išplitusios bent kelios ligos, kurias žuvims sukelia virusai. Pasak jo, dalis įmonių žuvis atsiveža iš Lenkijos ir tuo pačiu atsigabena mūsų kaimyninėje šalyje paplitusias ligas, užkratus ar net parazitus. „Tai, kad žuvies pardavėjai pasiūlė herpio sukeltą ligą gydyti antibiotikais, pavadinčiau nekompetencija. Noriu akcentuoti, kad antibiotikai virusų negydo. Tai žino gydantys gripą ar kitas virusines ligas, tai turi suprasti ir žuvų augintojai. Susidūrus su herpio virusu daromos įvairios medicininės vonelės, gydomos žaizdelės. Kiekvienu atveju reikia žiūrėti į ligą ir jos gydymą individualiai. Antibiotikais galime gydyti pirmuonių sukeltas ligas“, – pabrėžia ichtiologas.

Naikiname lietuvišką veislę

Jo nuomone, pardavėjai, prekiaujantys gyva žuvimi, tam tikra prasme savivaliauja ir nesilaiko žuvies laikymo rekomendacijų. Į tvenkinius leidžiama per daug žuvies, o kontrolės praktiškai nėra. Pasak mokslininko, beveik niekas žuvų ūkių netikrina, o tai atriša rankas didinti žuvų koncentraciją. Kuo daugiau žuvų viename vandens telkinyje, tuo didesnė rizika, kad jos apsikeis ligomis ir užkratais. E.Bukelskis įžvelgia didelę grėsmę ir valstybiniams vandens telkiniams, kai žmonės savavališkai įleidžia pačių įsigytą žuvį į ežerus. Tokiu būdu ligos galėtų išplisti dar didesniu mastu.

Jo įsitikinimu, valstybė turėtų būti suinteresuota išlaikyti valstybinius žuvininkystės ūkius. Tačiau praktika rodo, kad nuo to yra nusigręžiama. Tai geriausiai iliustruoja likviduotas Žuvininkystės tarnybos Šilavoto skyrius, kuriame pusę amžiaus sėkmingai vykdytas karpių selekcijos projektas atsirado ant sužlugdymo ribos. „Šilavoto karpis – mūsų selekcininkų sukurta veislė. Jeigu jo mums nereikia, tuomet dar daugiau žuvų vešime iš Lenkijos, o su jomis atsigabensime ir daugiau ligų“, – neabejoja E.Bukelskis.