Savo kiemo vejas esame įpratę prižiūrėti taip preciziškai, kad net pienei ten kai kada nebelieka vietos. Tačiau kol vieni puoselėja pievutes prie namų, kiti ranka numoja net į deklaruojamus hektarus. Nešienaujamos pievos ar piktžolėmis užsikrėtę pasėliai varo iš proto kaimyninių sklypų šeimininkus. Sodiečiai ir ūkininkai apgailestauja, kad jų balsas į dangų neina ir iki šiol jie niekaip nesulaukia atsakingų institucijų dėmesio.

Rūpestis dėl emigravusio kaimyno

„Nešienauti pievų dabar madinga“, – pokalbį su ironijos gaidele pradeda sodietis Marius iš Molėtų krašto. Jis nustebo išgirdęs apie tvariai pievas šienauti nusprendusią sostinę. Tai esą siunčia klaidingą signalą ir kaimo žmonėms, kur ne visi sodininkai kruopščiai prižiūri savo sklypus.

„Turiu emigravusį į Norvegiją kaimyną. Ką man daryti su jo pieva? Ten jau nebe sodas, o džiunglės. Aš esu priverstas pjauti juostą ir jo sklypo, nes jis nieko nesamdo, kad jo pievutė būtų prižiūrima. Jeigu nenoriu, kad mano veja būtų pilna dilgėlių ir usnių, šienauju porą metrų jo pievos. Rudenį renku kriaušes, obuolius, kurie krenta į mano sklypą“, – ant sklypą apleidusio kaimyno pyksta pašnekovas. Su juo Marius bandė kalbėtis gražiuoju, tačiau šis patikino tvarkysiąs tik tada, kai grįš iš užsienio – dabar esą tam neturi lėšų.

Vietoje pievos – miškas

Su netvarka kaimyniniame sklype susidūrė ir Prienų krašte, netoli Nemuno, gyvenantis Juozas. Jis prisimena prieš dešimtmetį priimtą sprendimą, kurio gailisi iki šiol. Tuomet su jo žeme besiribojusio sklypo šeimininkas pasiūlė įsigyti jo žemę, maždaug 1 ha sklypą. Tačiau tuomet jis neturėjo susitaupęs pinigų, iš banko skolintis nenorėjo, tad žemės gabaliuką greitai nusipirko miesčionis. „O kaip tvarkosi žemę miesčionys? Niekaip! Visą gyvenimą tą pievą šienavau, vežiau šieną gyvuliams. Sklypas buvo gražiai prižiūrimas. Nors ten pieva prastoka buvo, vis tiek ją šienavau. Ji yra įsiterpusi tarp dviejų rėvų, atėjęs naujas šeimininkas visiškai žolės nepjovė. O kas gali likti iš nešienaujamos pievos? Ten sužėlė miškas ir piktžolės!“ – piktinasi vyriškis.

Pasak jo, taip kaimyniniame sklype atsirado itin nepageidaujamų piktžolių, kurios vėliau subrandina sėklas, o vėjas jas sėkmingai pasėja ir jo laukuose. Juozą erzina tai, kad jis šalia esančioje pievoje sėjo dobilus, o šiems sudygus pradėjo dygti ir piktžolės, kurias vėjas atpūtė iš gretimo lauko. „Net nežinau, kas tą sklypą nusipirko. Tik žinau, kad kažkokios nekilnojamojo turto įmonės vadovas. Keista, kad į tokius laukus tikrintojai nežiūri. Vietoje pievos ten šabakštynas. Visai gali būti, kad jis pasiima išmokas už daugiametes pievas, nors nė iš tolo ten nepanašu į pievą“, – piktinasi pašnekovas. VL su pievos šeimininku susisiekti nurodytu telefonu nepavyko, o į siųstus klausimus raštu jis taip pat neatsakė.

Prasta kaimynystė

Nekokią kaimynystę turi ir Kauno rajone sodybą iš senelio paveldėjęs Regimantas Stanevičius. Jis pasakoja, kad už jo tvoros – dirbami laukai. Tačiau ne tokie, kokius esame įpratę matyti. Vietoje tankių, tamsiai žalių pasėlių, laukuose tik kur ne kur išdygęs javas, bet daugiausia bujoja piktžolės, o vasaros viduryje pasklinda ir usnių žiedai. „Pernai jo laukai buvo tikri usnynai. Kai vėjas papūtė, atrodė, kad sninga – visur buvo balta. Tiesiog pustė jų pūkus. Šiemet dar usnių daug nematyti, bet man asmeniškai gaila, kad jis žemę nuomoja ir ją taip atmestinai dirba. Yra tikrai darbščių žmonių, kurie paimtų tą sklypą ir pernuomotų, dirbtų, prižiūrėtų“, – atsidūsta jis. Pasak Regimanto, jo sodyboje žolė pjaunama ir vejos traktoriuku, ir rankine žoliapjove, todėl nemalonu, kai į puoselėjamą pievą atskrenda svetimame lauke užderėjęs piktžolių „derlius“.

Siūlo išsiaiškinti tarpusavyje

Lyg to būtų maža, Regimantas pasakoja, kad tris metus iš eilės ūkininkas ardamas įsiterpė ir į jo pievą. Kitam kaimynui buvo išvertęs tvorą, sulėkščiavęs pievą ir kaimo keliuką. „Bandžiau su juo kalbėti gražiuoju, tačiau nelabai kas pajudėjo į priekį. Apskritai esu labai taiki asmenybė, man nėra blogo žmogaus, bet šiuo atveju aš niekaip nesuprantu, kaip galima taip piktybiškai elgtis su kaimynu“, – stebisi R.Stanevičius.

Kauno rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Tomas Didžiulis nesutarimą pirmiausia ragina spręsti tarpusavyje, išsiaiškinti, kokiu būdu ūkininkas augina pasėlius – galbūt jis žemę dirba ekologiškai ir kova su piktžolėmis yra bevaisė. Tačiau jei kompromiso rasti nepavyksta, vietinis žemės ūkio skyrius niekuo padėti negali. Belieka kreiptis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą (NMA), Valstybinę augalininkystės tarnybą ar Nacionalinę žemės tarnybą.

NMA Komunikacijos skyriaus vedėja Vaiva Kovaliūnienė tokiu atveju pataria kreiptis į NMA pasitikėjimo linija anonimiškai arba parašyti el. laišką su tiksliomis sklypo koordinatėmis. Esą specialistai net neatvykę į vietą gali išsiaiškinti, ar nurodomas pažeidimas daromas, ar ne. Įvertinti situaciją padeda palydoviniai vaizdai. „Jei laukas didelis, labai piktžolėtas, net nereikia važiuoti į vietą, kad nustatytum pažeidimą. Palydovinės nuotraukos labai padeda. Vis dėlto, jei laukas mažas, tikrintojams tenka važiuoti į vietą ir situaciją įvertinti gyvai“, – aiškina V.Kavoliūnienė pabrėždama, kad nustačius pažeidimą, ūkininkas neišvengtų jam pritaikomų sankcijų.

Nei pats ima, nei kitam duoda

Tuo metu Prienų krašte ūkininkaujantis Martynas Butkevičius į patarimus dėl neprižiūrimų laukų kreiptis į atsakingas įstaigas tik numoja ranka. Pasak jo, nešienaujamos pievos ir neprižiūrimi pasėlių laukai valdininkams neįdomūs, o vadinamųjų sofos ūkininkų klausimas ir toliau lieka nesprendžiamas. Pasak jo, vis dar daug žemės savininkų išnuomoja pievas, tačiau jas deklaruoti linkę patys. Vis dėlto, didžiausiu rūpesčiu jis laiko tuos žemės šeimininkus, kurie nei patys naudoja žemę, nei ją kam nors išnuomoja. Pasak jo, tai yra didžiulis nuostolis aplink ūkininkaujantiems – ką daryti su laukais, kurie nuolat užkrečiami piktžolėmis? Pasak jo, ūkininkų skundai, deja, taip ir lieka negirdimi. „Bet visiškai priešingai nutinka, jeigu yra apskundžiamas dirbantis ūkininkas, pavyzdžiui, kad jis neišlaikė atstumo purškiant pasėlius. Tuomet atsiunčiama armija tikrintojų, kurie labai uoliai viską aiškinasi. Paskui pritaikomos griežtos sankcijos, kertama per išmokas, o štai tiems spekuliantams – nieko. Negirdėti, kad juos kas nors būtų baudę. Mano galva iš Žemės ūkio ministerijos ateina tokia nerašyta taisyklė vadinamųjų sofos ūkininkų neliesti“, – svarsto M.Butkevčius.

Nešienaujamos pievos ir ekologiniai ūkiai

Panašios pozicijos laikosi ir kretingiškis Rimantas Paulikas. Jo nuomone, piktavališkai savo laukų netvarkantys žmonės dėmesio iš tikrintojų nesulaukia ne be priežasties.

„Pažiūrėkite, kiek yra vadinamųjų sofos ūkininkų. Kažkas bandė išsiaiškinti, kiek jų yra ir kodėl niekas iki šiol neišsprendė jų klausimo. Tenka konstatuoti, kad nemažos dalies tokių „ūkininkų“ ryšiai atveda iki Seimo. Kol nebus politinės valios pažiūrėti, kiek produkcijos pagamino pasėlius deklaruojantys žmonės, dar ilgai turėsime šią bėdą“, – neslepia nusivylimo vyriškis.

Jis įvardija ir dar vieną bėdą, su kuria susiduria tiek ūkininkaujantys, tiek sodybas ar sklypus turintys žemės savininkai. R.Paulikas nemažai priekaištų žeria ir ekologinių ūkių šeimininkams, kurie net nesistengia kovoti su jų laukuose įsimetusiomis žolėmis.

„Suprantu, kad jie purkšti laukų negali. Bet kodėl nesiryžtama piktžolių ravėti mechaniškai? Pavyzdžiui, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje ekologiniai ūkiai puikiai tvarkosi. Jie turi specialias pjaunamąsias, kurios nupjauna žydinčias žoles, surenka žiedus. Lietuvoje, gaila, to nėra. Reikia pasakyti, kad pas mus dar dalyje ekologinių ūkių atvažiuoja ūkininkas ir pasėlį pasėja, o rudenį tiesiog aparia ir pasiima išmokas. Mano kaimynas ūkininkauja ekologiškai. 70 ha sklypą jis nukulia per dieną, o derlius telpa į vieną priekabą. Ar tai ūkininkavimas? Kodėl jie neinvestuoja į piktžolių priežiūrą, organines trąšas? Ką daryti šalia esantiems laukams, kurie priversti tvarkytis ne tik su savo piktžolėmis, bet ir su kaimynų užneštomis žolių sėklomis?“ – retoriškai klausia R.Paulikas, suprasdamas, kad šis klausimas valdžios atstovų vėl bus nuleidžiamas negirdomis.