Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nereiklūs želdynų karaliai užkariavo lietuvių sodybas

Spygliuočiai – patys populiariausi dekoratyviniai augalai Lietuvoje. Nenuostabu, juk be jų joks sklypas neatrodys išbaigtas ir prižiūrėtas. Spygliuočiai nusipelno pagyrų už nuostabų žalumą, džiuginantį visais metų laikais, ir nereiklumą. Lietuviai spygliuočius pamėgo dėl atsparumo gamtinėms sąlygoms, formų bei pritaikymo želdinių grupėse įvairovės. Jie gerai atrodo sodų, parkų kompozicijose, miestų gatvėse ir aikštėse, pavieniui ar grupelėmis, tinka gyvatvorėms, saugo nuo vėjų, triukšmo. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų, galima pasodinti įvairių rūšių spygliuočių. Tačiau kaip išsirinkti spygliuočius savo sklypui? Kaip juos auginti ir prižiūrėti?

Vaikystės patirtis

Net ir šiems lietuvių charakterį atspindintiems augalams reikia skirti šiek tiek dėmesio ir turėti bent elementarių žinių, kaip su jais elgtis. Susižavėjimas iš kitų kraštų atkeliavusiais spygliuočiais gali gerokai patuštinti kišenę. Dendrologas Tadas Vaidelys spygliuočiais susidomėjo dar vaikystėje, kai padėdavo tėvams prižiūrėti dendrologinius želdynus. Baigęs miškininkystės mokslus ir pakeliavęs po kitas šalis, mokslininkas suprato, koks iš tiesų paslaptingas ir nuostabus yra spygliuočių pasaulis.

Anot jo, pasaulyje suskaičiuojama apie 640 spygliuočių rūšių. Iš jų Lietuvoje galima auginti apie 142 introdukuotas rūšis. Norėdamas pasidalinti žiniomis apie šiuos sumedėjusius pušinių klasei priklausančius augalus, T.Vaidelys išleido knygą „Spygliuočiai želdynuose“, kurioje aptarė 142 spygliuočių rūšis.

Mokslininko teigimu, norint pasidžiaugti šiais dekoratyviniais augalais, reikia žinoti keletą taisyklių. „Rinkdamiesi spygliuočių sodmenis, atkreipkite dėmesį į jų rūšis, juk Lietuvoje negalime auginti viso pasaulio rūšių. Dabar yra sudaryti specialūs atšiaurumo zonų žemėlapiai. Dėl besikeičiančio klimato kas 10 metų žemėlapių duomenys koreguojami ir atnaujinami“,– aiškina dendrologas.

Atšiaurumo zonos

Dabar Lietuvą kerta 5-oji, 6-oji (didžioji mūsų šalies dalis) ir 7-oji (17–12) atšiaurumo zonos. Tarkime, mūsų Kuršių nerija patenka į 7-ąją zoną. Tai reiškia, kad augalas, paimtas iš 7-osios zonos kitame pasaulio krašte, turi 50 proc. galimybę išgyventi Kuršių nerijoje. Taigi, norintiems teisingai pasirinkti iš svetimų kraštų atkeliavusias rūšis, dendrologas siūlo vadovautis Lietuvos introdukciniu žemėlapiu. Kita vertus, kai tiek daug medelynų, kokybiškus spygliuočių sodmenis galima atskirti pagal kilmės sertifikatus. Jei pardavėjas jų neturi, geriau iš jo nepirkti.

Pirmenybę reikėtų teikti Lietuvoje išaugintiems sodmenims – jie geriausiai prisitaiko prie mūsų gamtinių sąlygų. Tikslingiausia rinktis trečios kartos sodmenis. Tai reiškia, kad sodmenų tėvai ir seneliai sėkmingai išgyveno net šalčiausias žiemas. „Sodininkams, norintiems parsigabenti spygliuočių iš svetur, verta žinoti, kad geriausi medelynai yra centrinėje Lenkijos dalyje. Taip pat reikėtų įsitikinti, kad sodmenys buvo išauginti tuose pačiuose medelynuose, – teigia T.Vaidelys. – Tuo tarpu medeliai, atvežti iš Pietų Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos ar Didžiosios Britanijos, šaltų žiemų Lietuvoje dažnai neišgyvena.“

Kitos sąlygos

Reikėtų atsižvelgti ir į kitas sąlygas. Nors susiklosčiusi tendencija, kad spygliuočiams nesvarbus dirvožemis, iš tiesų yra kitaip. Paaugę sodinukai išleidžia šaknis ir, jei dirvožemis netinkamas, skursta. Todėl geriausia rinktis prastesnį dirvožemį pakenčiančius augalus – baltąsias, dygiąsias ir kalnines egles, kazokinius ir paprastuosius kadagius, daūrinius ir sibirinius maumedžius, geltonąsias, juodąsias, kalnines, sibirines ir žemąsias pušis, vakarines tujas.

Dar vienas svarbus faktorius – pakankama drėgmė, todėl sausrų laikotarpiu spygliuočius būtina gausiau laistyti. Ne rečiau kaip kas dvi dienas reikėtų pagirdyti kanadines cūgas, paprastąsias ir rytines egles, japonines kriptomerijas, amerikinius ir sibirinius maumedžius. Tuo tarpu kiti medeliai gali būti laistomi kartą per savaitę.

Gerą maisto medžiagų įsisavinimą lemia ir tinkamas dirvožemio pH. Taip pat reikia nepamiršti, kad spygliuočiai jautrūs oro užterštumui, todėl miestuose geriausia sodinti dygiąsias, kalnines ir serbines egles, daugumą kadagių, išskyrus paprastąjį, kėnius, kukmedžius, maumedžius, taip pat balkanines, geltonąsias, kalnines, paprastąsias ir žemąsias pušis, vakarines tujas. Dauguma spygliuočių mėgsta saulėtas vietas, bet ūksmę pakenčia paprastosios eglės, kukmedžiai ir kapokliniai tujeniai.

Sodinimas

Dendrologas rekomenduoja spygliuočius su atvira šaknine sistema sodinti anksti pavasarį iki vegetacijos pradžios. Rudenį sodinti pavojinga, nes augalai nespėja įsišaknyti, kitą pavasarį gali apdegti nuo saulės. Tuo tarpu konteineriuose augančius medelius galima sodinti visus metus, išskyrus žiemą. Daugelio spygliuočių šaknys paviršinės, suaugusios į tankius kuokštus, todėl ruošiant iškasimui numatytus sodmenis reikia gerai palaistyti. Transportuojant šaknis būtina susukti į medžiagos skiautę ar polietileno plėvelę, kad nenubyrėtų žemės.

Į nuolatinę vietą rekomenduojama sodinti 4–8 metų spygliuočius su žemės gumulu, atitinkančiu augalo dydį. Duobė, į kurią sodinamas augalas, turi būti didesnė nei šaknų kuokštas. Prastoje dirvoje būtina iškasti didesnę duobę ir į jos dugną priberti derlingos žemės. Sodinant netoli duobės centro iš vyraujančių vėjų pusės įkalamas kuolas medeliui pririšti. Į paruoštą duobę įberiama drėgnų durpių, jos sumaišomos su žeme, sausomis durpėmis ar kompostu. Jokiu būdu negalima į duobę dėti šviežio mėšlo. Jis turi būti gerai perpuvęs, lygiomis dalimis sumaišytas su lapine ar velėnine kompostine žeme.

Sodinant reikia stengtis nepažeisti šaknų ir išsaugoti žemės gumulą. Medelio šaknis būtina užžerti derlinga žeme. Sodinuko šaknies kaklelis turi būti sulig dirvos paviršiumi, o pats augalas pasodintas tokiame pačiame gylyje kaip medelyne. Lengvose smėlio ir sausose dirvose galima sodinti ir giliau. Sunkioje dirvoje per giliai pasodintas augalas gali nukentėti. Prie kuolo medelis rišamas dviejose vietose – kuolo viršuje ir 0,3–0,5 m nuo žemės.

Palei duobės kraštus supilama nedidelė žemių juosta (pylimėlis), kad laistant neištekėtų vanduo. Žemė aplink sodinuką sutrypiama, kelis kartus gausiai palaistoma ir mulčiuojama durpėmis ar kompostu. Tai neleis augti piktžolėms, sulaikys drėgmę, palankiai veiks dirvos mikroorganizmų veiklą ir maitins dirvą. Mulčiuoti medžiai ir krūmai geriau prigyja ir sparčiau auga.

Vyraujant sausiems orams, ką tik pasodintus medelius reikia gausiai laistyti 3–5 kartus. Pavasarį sodintus augalus patartina laistyti visą vasaros sezoną, ypač jei lauke karšta ir sausa. Rudenį pasodintus spygliuočius, nepriklausomai nuo orų, reikia nuolat gausiai laistyti iki užšąlant. Tada jie geriau žiemoja (esant šaltiems orams spygliai išgarina dalį drėgmės).

Rekomenduojami video