Baigiantis 2016-iesiems Skardupių parapijos (Marijampolės sav.) klebonui Petrui Algirdui Kanapkai patikėtos naujos visuomeninės pareigos. Dvasininkas tapo Lietuvos vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio pirmininku. Jis pakeitė sveikatos apsaugos ministru tapusį Seimo narį Aurelijų Verygą.

Naštos neįžvelgia 

56 metų kunigas, baigęs studijas Lietuvoje ir Italijoje, turintis moralės teologijos daktaro laipsnį, į savo gyvenimo pokyčius bei laukiančius sunkumus žvelgia filosofiškai. Jo nuomone, kylant naujoms idėjoms, norui dalytis savo laiku ir talentais, dvasios tarnystės pokyčiai tiesiog neišvengiami.

Kaip jūs priėmėte žinią apie naujas pareigas?

Kaip neretai būna, pasiūlymą eiti šias pareigas gavau likus nkelioms savaitėms iki Blaivystės sąjūdžio kongreso. Jau buvo aišku, kad A.Veryga šių pareigų atsisakys. Mano, kaip ir kiekvieno krikščionio, pareiga – pažinti mylinčio Dievo valią. Kai mes ją pažįstame, priimame ir vykdome, tuomet būna daug Viešpaties pažadėtų vaisių visų dvasinei gerovei. Todėl dėkoju Dievui ir žmonėms už pareikštą pasitikėjimą. Darysime, ką pajėgsime, vienas kitam padėdami.

Suvalkijos krašto žmonės P.A.Kanapką pažįsta kaip įdomią, kūrybingą ir ištvermingą asmenybę. Jų manymu, naujos kunigui patikėtos pareigos – atlygis už visus sunkumus. J. Žurauskienės nuotr.

Buvo ir daugiau kandidatų į šį postą. Kas rinkimuose lėmė pasitikėjimą jumis?

Atsinaujinęs Blaivybės sąjūdžio Kauno skyrius iškėlė dar vieną kandidatą Povilą Dievaitį – visuomenininką, buvusį tikybos mokytoją. Nauji veidai ir naujos mintys – visada laukiami. P.Dievaitis yra tikrai žinomas asmuo, jis dalyvavo rinkimuose, yra visuomeniškai aktyvus, tikintis žmogus. Sunku atsakyti, kodėl Kongreso dalyviai pasirinko mano kandidatūtą, tai būtų tik spėlionės.

Kada ir kaip į jūsų veiklą įsiveržė blaivystės idėjos?

Prieš kelerius metus Marijampolės blaivybės sąjūdžio pirmininkė Regina Jadeikaitė paprašė būti jos vadovaujamos grupės dvasios vadu. Nors pati idėja buvo žinoma, tačiau nieko nežinojau, kaip ji reiškiasi gyvenime. Pasirodo, ir mokyklinio amžiaus vaikai – valančiukai, ir suaugę – valančininkai įvairiomis progomis savo neužkastais talentais paliudydavo, kad blaivus gyvenimas – ne koks pilkas ar neįdomus, liūdesio kupinas kelias, bet tikro džiaugsmo, draugiškumo, gerumo ir dieviškos meilės galimybė.

Supratau, kad tie, kurie ieško gyvenimo laimės ir džiaugsmo svaigaluose, niekada ne tik to neranda, bet ir viską, ką gražaus turėjo, praranda.

Kokius planuojate artimiausius darbus?

Pirmiausia norėtųsi sustyguoti Blaivybės sąjūdžio įstatus, t. y. į juos įsigilinti, pažiūrėti, ar yra dalykų, kuriuos reikėtų keisti, papildyti, gal kai kurių vertėtų atsisakyti. Kita svarbi sritis – Blaivybės sąjūdžio ateitis. Reikėtų parengti išsamesnę valančiukų ruošimo programą, ji galėtų padėti tiems mokytojams, kurie, turėdami galimybę, norėtų imtis šios veiklos būreliuose. Kadangi geriausiai žmones suvienija bendri renginiai, visų pirma stengsimės aplankyti visus Lietuvoje esančius Blaivybės sąjūdžio skyrius, ieškosime kitų bendros veikos formų.

Turbūt nėra Lietuvoje šeimos, kuri nebūtų pajutusi svaigalų vartojimo padarinių. Įvairiose Lietuvos vietovėse yra norinčiųjų burtis, bet jie nežino, nuo ko pradėti. Taigi ir čia yra mūsų rūpestis – padėti įsikurti naujiems Blaivybės sąjūdžio skyriams. Pasidomėjus, kaip Lietuvoje reiškėsi blaivystės idėjos netolimoje praeityje, galima rasti gražių dalykų, kuriuos verta pakartoti. Turiu mintyje blaivystės metų programas. Todėl sieksime, kad tiek Vyriausybė, kuri prieš dešimtmetį tai buvo padariusi, tiek Vyskupų Konferencija 2018 metus paskelbtų blaivystės metais.

Lietuvos Bažnyčia, jei neklystu, blaivystės metais buvo paskelbusi 1980-uosius. Dar viena mintis mus kreipia į apdainuotą vyskupą M.Valančių – kreipsimės į Kauno arkivyskupiją ir prašysime inicijuoti jo beatifikacijos bylą.

Papasakokite apie itin mažą Skardupių parapiją, kurioje nuoširdžiai ir ištikimai dirbate.

Skardupių parapijos bažnyčia pradėta statyti sovietų valdžiai pradėjus įvesti savo tvarką. Uždarius Marijampolės marijonų vienuolyną, vienuoliai buvo išvaryti iš savo namų.Keli jų atvyko į Skardupius ir, apsigyvenę pas žmones, ėmėsi veiklos.

Kadangi parapijiečiai labai palaikė, nepaisant naujos valdžios trukdymų, bažnyčią pavyko pastatyti ir pašventinti per metus laiko. Vokiečių okupacijos metais buvo pastatyti dar keli pastatai, tačiau, po karo sugrįžus sovietams, viskas buvo atimta, o apmirė gyvenvietės kūrimas. Todėl šiandien bažnyčia stovi vidury laukų, netoli greitkelio „Via Baltica“.

Nors ir patyrę visokių išbandymų ir gundymų, ne visi parapijos tikintieji nuleido rankas, ne visi prarado viltį melstis ir garbinti Dievą savo su dieviška meile statytoje, o dabar puoselėjamoje bažnyčioje.

Esate ne tik kunigas, bet ir rašytojas, poetas. Kaip jums sekasi kūrybinėje srityje?

Čia, Skardupiuose, – atviros erdvės. Anksti atsikėlęs gali gėrėtis tekančios saulės kuriamais potėpiais, vakarais – besileidžiančios. Kiekviena diena vis kitokia, todėl visada laikau paruoštą darbui fotoaparatą, kad galėčiau akimirksniu pagauti dovanojamą grožį, o paskui pasidalyti su kitais. Kartais pavyksta. Kai kilo mintis sukurti naują Blaivybės sąjūdžio himną, ir žodžius, ir melodiją kūriau stovėdamas ant pastolių, tvarkydamas bažnyčios mūrinę sieną.

Kai parapijai buvo grąžintos žemės, tvarkydamas brūzgynus svarsčiau, ką su ta žeme daryti. Marijampolės valančininkams Skardupiuose vesdamas rekolekcijas, apmąstymams buvau pasirinkęs Belgijos karaliaus Bodueno gyvenimą. Tada sakiau, kad žmonėms reikalingi geri pavyzdžiai, o geresnių, nei šventųjų gyvenimai, pavyzdžių nėra.

Taip ir atėjo mintis įkurti Visų šventųjų parką. Čia dabar sodinami atskirų šventųjų garbei įvairūs medeliai, statomos skulptūros. Paskutinioji buvo pastatyta Šv. Onos garbei. Sakau, dėkui Dievui, kad mums taip sekasi kartu kurti grožį.

Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai? 

Laisvu nuo tiesioginių pareigų laiku, jei nebūtų svarbesnių tą akimirką reikalų, skaityčiau knygas arba ką nors rašyčiau, versčiau. Žaidžiu šachmatais, kažkada labai patiko go žaidimas, stalo tenisas.

Jei būtų šalia miškas, dažnai jame ieškočiau atgaivos ir vramybės. Labai džiaugiuosi, kai galiu aplankyti Birštono, Druskininkų ar pajūrio pušynus, jūrą ir kopas. Kai yra proga, visada stengiuosi išvysti Lietuvos gamtos grožybes. Iš tiesų gražiai, blaiviai ir prasmingai praleisti laiką yra šimtai galimybių. Kai grįžti iš gamtos, jautiesi kaip apsvaigęs, tai kam dar svaigintis ir paskui jaustis nelaimingam?

Koks, jūsų akimis, yra šių dienų lietuvis? 

Kiekvienos tautos žmonės, ačiū Dievui, yra skirtingi, todėl visada išlieka galimybė vieniems kitus praturtinti, papildyti, apdovanoti. Džiaugiuosi, kai žmogus, Dievo malonės padedamas, nesavanaudiškai daro gera, gyvenda pagal sąžinę, atsakingai: siekia teisingumo, laikosi duoto žodžio, gyvena atsakingai.

Džiugu, kai, skatinamas tikėjimo Jėzumi Kristumi, žmogus visokiais būdais tarnauja kitiems, rodydamas pavyzdį kantriai pakelia išbandymus, visiems linki gero, nekerštauja, moka atleisti, atsiprašyti, pasidžiaugti kitų darbais ir laimėjimais. Tikras džiaugsmas, kai žmonės moka dirbti, linksmintis, ilsėtis ir žaisti.

P.A.Kanapka gimė 1960 m. balandžio 10 d. Karaliaučiuje (Kaliningrade, Rusija), tačiau netrukus po gimimo su tėvais grįžo į Klaipėdą.

Jis ilgokai ieškojo savojo pašaukimo. Baigė Klaipėdos politechnikumą, įgijo statybininko specialybę. Vilniaus universitete dvejus metus studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigė Kauno kunigų seminariją bei Romos šv.Alfonso akademiją. Būdamas 40 metų iš Romos į Lietuvą grįžo turėdamas moralės teologijos daktaro laipsnį.

P.A.Kanapka rašo knygas, jas iliustruoja savo darytomis nuotraukomis, išleido eilėraščių rinkinį „Iš manojo credo“. Sielovada užsiimantis mažoje nuošalioje parapijoje dirbantis kunigas nevengia ir ūkiškų darbų. Pats tinkuoja restauruojamų pastatų sienas, šlifuoja plytas, kai reikia, kasa griovius.