„Norėčiau auginti žilakrūmį, girdėjau, kad šis augalas labai vertingas. Patarkite, kaip jį prižiūrėti“, – klausia Valdonė.

Atsako agronomė Joana Giedraitytė.

Daugiažiedis žilakrūmis – vis dar retas vaiskrūmis Lietuvoje, nors jį vertina sveikuoliai, nes vaisiai ir lapai turi maistinių ir gydomųjų savybių. Augalas paplitęs Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje. Žinomi keli pavadinimai: Goumi, Gumi, Natsugumi. Vaiskrūmiai gana jautrus šalčiui ir dažnai apšąla, ypač kol jauni daigai, todėl reikėtų prieš žiemą jais labiau pasirūpinti. Esame pastebėję, kad šalčio pažeistas augalas tik apšąla, bet praretinus senas ir pažeistas šakas, krūmai greit atželia, žydi ir dera. Taigi verta pabandyti auginti šį krūmą Lietuvoje.

Krūmas dekoratyvus, dygliuotų, tiesių šakų, užaugantis iki 3 metrų. Jis gali būti formuojamas ir kaip medelis iki 1,5 m aukščio. Lapai žali pailgi, apatinė jų pusė sidabrinės spalvos. Gražus augalas ir pavasarį, kai gausiai žydi gelsvais žiedais, ir vasarą, kai šakos būna apkibusios apvaliomis arba pailgomis raudonomis 1–2 cm ilgio, iki 1,2 cm skersmens uogomis. Raudoni, su sidabriniais taškeliais kaulavaisiai valgomi. Jų minkštimas skaidrus, sultingas, saldus arba saldžiarūgštis. Kauliukai pailgos formos ir sudaro iki penktadalio vaisiaus masės.

Žilakrūmius galima dauginti sėklomis, šaknų atžalomis ir žaliais auginiais. Juos verta sėti nuėmus derlių, nes tada geriau sudygsta. Sodinant į nuolatinę vietą, svarbu iš anksto pasiruošti 30–50 cm gylio ir 1,5 m pločio duobes. Žilakrūmius galima sodinti ten, kur gruntiniai vandenys paviršiniai, nes jų šaknų sistema yra paviršinė ir auga iki 40 cm. Jei sunkesnė dirva, svarbu nepasodinti per giliai. Žilakrūmiai nemėgsta rūgščios dirvos. Dirvą galima pagerinti dolomitmilčiais, kompostu ar perpuvusiu mėšlu. Pasodinus galima pamulčiuoti. Augalai jautrūs šalčiui, jauni daigai gali iššalti esant 25–30 laipsniams šalčio. Besniegėmis žiemomis žilakrūmius būtina dengti eglišakėmis arba mulčiuoti durpėmis. Didesnius krūmus žiemai galima prilenkti ir dengti eglišakėmis ar sniegu.

Kuo naudingos žilakrūmių uogos

Redakcijos archyvo nuotr.

Žilakrūmių vaisiuose susikaupia 10–20 proc. cukraus, 15–30 mg proc. vitamino C, karoteno, organinių rūgščių. Taip pat randama 17 aminorūgščių, iš jų 7 gyvybiškai svarbios organizmui. Vaisiuose ir lapuose gausybė mikroelementų: kalio, kalcio, sieros, chromo, mangano, geležies, nikelio, vario, cinko, seleno, bromo, rubidžio. Lapuose yra ir cirkonio, aukso bei kadmio. Vaisiai valgomi švieži ir perdirbti. Juos galima konservuoti ir virti uogienes. Iš lapų gaminamos vaistinės arbatos, turinčios antioksidantinių ir uždegimą slopinančių savybių.