Namai apšiltinti kanapėmis ar avių vilna. Skamba įdomiai, tiesa? Pasirodo, kad šiomis medžiagomis apšildytų namų Lietuvoje iškyla vis daugiau. Natūraliai atsinaujinančius gyvulinės ar augalinės kilmės išteklius namų apšiltinimui naudoja ir sodiečiai, norintys atnaujinti senas sodybas. Panaudojus šias medžiagas galima džiaugtis ne tik tvariu sprendimu, bet ir geru mikroklimatu namuose.

Naudojo jau prieš šimtmečius

Vilnoniai drabužiai, kojinės ar veltiniai batai mus šildo jau nuo seniausių laikų. Tačiau nedaug kas žino, kad vilna praverčia šildant ne tik kūną, bet ir būstą. Ji taip pat naudojama ir kuriant namų interjerus. Ekologiška, natūrali vilna jau kuris laikas naudojama statant būstus ir Lietuvoje.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Termoizoliacinių medžiagų ir akustikos laboratorijos mokslininkas doc. dr. Sigitas Vėjelis, kalbėdamas apie avių vilną namų statyboje, primena seną tiesą – viskas, kas nauja, yra tik pamiršta sena. Pasak jo, avių vilną statybose naudojo ir mūsų protėviai prieš kelis šimtus metų. Skirtumas tik tas, kad ji būdavo mažai apdorota ir į konstrukcijų tarpus buvo kemšama neplauta ar kitaip neperdirbta vilna.

S.Vėjelis įsitikinęs, kad avių vilnos termoizoliacinės medžiagos savybės yra labai panašios į šiuolaikinių klasikinių. Skirtumas tik vienas – iš vilnos perdirbimo atliekų pagaminta medžiaga yra ekologiška. Trumpai tariant, ji yra pagaminta tik iš natūralių atsinaujinančių išteklių, tokios medžiagos visą jų naudojimo laikotarpį yra draugiškos aplinkai, todėl nekelia pavojaus žmogaus sveikatai, o jų naudojimo ciklo pabaigoje yra lengvai sunaikinamos naudojant mechaninį perdirbimą.

Išskirtinės savybės

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad iš vilnos atliekų sukurta medžiaga puikiai tinka naudoti tiek termoizoliacinių, tiek akustinių medžiagų gamybai. Jo teigimu, pastatų konstrukcijose šios medžiagos gali būti panaudotos pastato vidinių pertvarų tarp patalpų įrengimui kaip garsą sugeriantis sluoksnis, taip pat išorinių sienų, perdangų ar stogų, kur neveikia apkrovos, apšiltinimui.

Dėl savo unikalių fizinių savybių avies vilna yra viena iš nedaugelio natūralių tremoizoliacinių medžiagų, kuri ne tik gerai sulaiko šilumą, bet ir apsaugo nuo karščio, šalčio bei drėgmės. Teigiama, kad avies vilna gali sugerti net iki 30 proc. savo svorio drėgmės, neprarandant jokių izoliacinių savybių. Vilna turi ir dar vieną pranašumą – esant didesnei drėgmei bei kondensato kiekiui, dėl unikalių savo savybių jos baltyminis pluoštas nesudaro sąlygų veistis pelėsiams.

Tiesa, norint įsigyti tokios termoizoliacinės medžiagos Lietuvoje, reikėtų pasukti galvą. Pasirodo, kad Lietuvoje kol kas neturime vilnos perdirbimo cecho. Pasak S.Vėjelio, dar neturime ir vilnos plovimo cecho, dėl to šiuo metu ieškoma būdų, kaip greitai ir kokybiškai būtų galima išplauti vilną ir paruošti ją tolimesniam perdirbimui. „Viskas sustojo, nes neturime pramoninių vilnos plovyklų. Nedidelius jos kiekius galima išplauti rankomis, tačiau didelio kiekio termoizoliacinės medžiagos taip nepagaminsi. Kol kas plauta vilna vežama iš Lenkijos, jie turi plovyklą“, – pasakoja VGTU mokslininkas.

Kvapo nėra

Kaip žinia, vilnoniai drabužiai ar vilnos aksesuarai pasižymi specifiniu kvapu. Ar namai, apšiltinti būtent tokia medžiaga, taip pat nosį kutens avies vilnos kvapu? S.Vėjelis tikina, kad perdirbant vilna yra termiškai apdorojama, todėl kvapo praktiškai nebelieka. „Viskas priklauso nuo to, kaip švariai vilna buvo išvalyta. Iš tiesų, viską lemia jos paruošimas. Ar visa vilna tinka termoizoliacinei medžiagai ruošti? Vilna yra klasifikuojama į plonavilnę, pusiauplonavilnę ir šurkščiavilnę. Iš pastarosios gaminti šiek tiek sunkiau, nes Lietuvoje nėra specialios gamyklos vilnai perdirbti į termoizoliacinę medžiagą. Vis dėlto manau, kad termoizoliacinės medžiagos iš atsinaujinančių išteklių – augalinės ar gyvulinės kilmės – su laiku tik populiarės. Tai susiję su ekologija, šiltnamio efekto mažinimu. Be to, dalis žmonių yra alergiški įprastoms termoizoliacinėms medžiagoms, o vilnos gaminiai yra švarūs, jie nekelia alergijos“, – šviesią ateitį atsinaujinantiems, natūraliems gaminiams namų statybose piešia VGTU mokslininkas.

Dažniausiai viskas, kas ekologiška ir natūralu, yra brangu. S.Vėjelis sako, kad iš avių vilnos gaminama termoizoliacinė medžiaga yra maždaug pusantro karto brangesnė nei mums įprastos, klasikinės termoizoliacinės medžiagos.

Atrado netikėtai

Pluoštinei kanapei panaudoti esama net 40 tūkst. įvairiausių būdų. Iš šio augalo galima pagaminti drabužius, popierių, statybines medžiagas, ekologiškas pakuotes, virves, aliejų, vaistus, kosmetiką ir sunkiai suskaičiuojamą galybę kitų produktų. Šiandieną populiarėja kanapių panaudojimas ir namų statyboje. Skaičiuojama, kad iš maždaug hektaro pluoštinių kanapių galima suręsti 100 kv. m namą. Dar vienas jų privalumas – kanapės yra praktiškai vienmetis augalas, užaugantis be cheminių priežiūros priemonių bei po auginimo paliekantis geros būklės dirvą.

Teigiama, kad avies vilna gali sugerti net iki 30 proc. savo svorio drėgmės, neprarandant jokių izoliacinių savybių. Vilna turi ir dar vieną pranašumą – esant didesnei drėgmei bei kondensato kiekiui, dėl unikalių savo savybių jos baltyminis pluoštas nesudaro sąlygų veistis pelėsiams.

Įmonės „Kanapiniai sprendimai“ atstovas Edvinas Petkevičius sako, kad kanapes ir jų panaudojimo būdus jis atrado gana netikėtai, kai prireikė renovuoti seną nuosavą rąstinę sodybą. „Renovuodamas sodybą atradau kanapių betoną. Apie jį perskaitėme internete ir labai susidomėjome. Pats ieškojau natūralaus sprendimo, nes norėjau, kad namas kvėpuotų. Jeigu būčiau namo sienas dengęs tiesiog mineraline vata, jas izoliuočiau. Tačiau ilgainiui nekvėpuodamos sienos paprasčiausiai sudūlėtų. Kanapių betonas man atrodė pati geriausia alternatyva. Tada kanapių spalių Lietuvoje dar nebuvo, todėl jų važiavau pirkti į Latviją“, – prisimena E.Petkevičius.

Švaresnė gamyba

Nors daug kam gali pasirodyti, kad kanapių betonas yra šių laikų inovacija, tai jokia naujiena nei pasaulyje, nei Lietuvoje. Kanapinių namų yra nemažai Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje. Tokie namai skaičiuoja jau apie 500 metų. Yra rašytinių šaltinių, įrodančių, kad panašiu principu namus statydavo dar Romos imperijoje. „Šiandieną žmonės ir Lietuvoje vis labiau domisi kanapių panaudojimo galimybėmis statant ar renovuojant namus. Tai aktualu tiems, kuriems rūpi tvarumas. Tai nepalyginamai švaresnė pramonė nei, tarkime, cemento gamyba. Be to, medžiagos gaminamos lokaliai, vietoje. Nereikia jų transportuoti iš vienos šalies į kitą“, – tvarumo svarbą šiuolaikinių namų statybų pramonėje akcentuoja E.Petkevičius.

Nedegus, tvirtas ir nemėgstamas graužikų

Šiuo metu termoizoliacinių medžiagų paklausa kaip niekada plati. Kas skatina žmones rinktis kanapių betoną kaip vieną iš alternatyvų? E.Petkevičiaus įsitikinimu, kanapių betonas patrauklus dėl gerų termoizoliacinių ir kitų ypatingų savybių.

Kanapių betonas, priešingai nei kitos medžiagos, su amžiumi ne trūnija, o tik tvirtėja. Pasak specialisto, kanapių betoną reikia įsivaizduoti kaip fosiliją. Iš jo suręstoje sienoje vyksta cheminė reakcija – kanapių betonas džiūdamas iš aplinkos traukia anglies dioksidą, jį verčia anglimi ir „užrakina“ savyje.

Dar vienas labai svarbus aspektas – kanapių betonas turi antiseptinių savybių. Tokiomis pat savybėmis pasižymi ir kalkės, kurios yra sudedamoji minėto betono dalis. Taip pat svarbu paminėti ir tai, kad į kanapinį namą nelenda graužikai, jame nesiveisia vabzdžiai.

„Toks namas taip pat kvėpuoja, jo nereikia uždengti garo izoliacinėmis plėvelėmis. Kas turi astmą ir kitų kvėpavimo takų problemų, jie renkasi statytis kanapių betono namus. Verta paminėti, kad kanapių betonas nedegus. Kadangi kalkėse išmirksta kanapių spaliai, ši medžiaga praktiškai nedega“, – kanapių betono svarbiausias savybes vardija pašnekovas.

Lygiai toks pat mišinys, iš kurio gaminamas kanapių betonas, gali būti naudojamas ir namų restauracijai. E.Petkevičius paaiškina, kad panaudojus spaudimą, mišinys purškiamas ir lipdomas prie sienos. Vėliau geriausia sienas tinkuoti. Kad sienų nereikėtų atskirai dažyti, į tinką galima įdėti ir norimą spalvos pigmentą. Tokiu metodu sienas galima atnaujinti tiek iš lauko, tiek iš vidaus. Būtent tokią technologiją jis pritaikė ir savo sodyboje.

Būtinas karkasas

Ne vieną kanapinį namą projektavusi studijos „Šilta šiaurė“ architektė Guoda Bardauskaitė negaili gerų žodžių šiam statybos metodui. Pirmąjį tokio tipo namą ji suprojektavo dar 2006 metais, Kauno rajone. Nuo to laiko atsirado ir daugiau ekologiškų namų entuziastų, kurie panoro įsirengti būstą būtent iš kanapių. „Žmonės iš tiesų atranda privalumus. Kanapinis namas puikiai išlaiko šilumą, palaiko gerą drėgmės balansą. Paprastai sakant, vasarą namas ne taip greitai įšyla, o žiemą ne taip greitai atvėsta. Be to, kanapės yra labai natūrali medžiaga, todėl jas renkasi šeimos su mažamečiais vaikais, kanapių betonas taip pat nekelia alergijos. Neaukštus pastatus kartais galima statyti taip, kad sienos laikytųsi tik iš kanapių betono. Sienos šiuo atveju turi būti storesnės nei įprastai. Tačiau kol kas taip statyti negalima, nes turime konstrukcinius reikalavimus ir turime parodyti, kad namą laiko medinė konstrukcija. Taip pat esu girdėjusi apie kupolo tipo kanapinius namus, kurie purškiami kanapių betono mišiniu. Tai pas mus dar tik ateinanti technologija“, – pabrėžia architektė.

Kada neapsimoka?

Tiesa, norint išgauti reikalaujamą energinę A++ namo klasę, kol kas vien kanapinių blokų neužtenka. Kaip papildomą termoizoliacinę medžiagą namo išorei apšildyti, G.Bardauskaitė rekomenduoja rinktis medžio vatą. Tai yra ekologiška medžiaga iš natūralaus medienos pluošto. Kitu atveju, jei naudojamas tik kanapių betonas, sienos būtų neadekvačiai storos. Savaime aišku, kad tai gerokai didintų statybų kainą ir tokiu būdu namų šildyti tiesiog neapsimokėtų.