Molis, šiaudai, vanduo ir smėlis – šios kelis šimtus eurų kainuojančios sudedamosios detalės vis dažniau tampa statomų namų pagrindu. Pastaruoju metu Lietuvoje moliniai namai tampa vis populiaresni. Tokį būstą susirentę turi ir Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime, gyvenantys Andrius bei Ingrida Milinkevičiai.

Pigus, bet ilgas procesas

Nedidelį, kiek daugiau nei 60 kvadratinių metrų statinį A.Milinkevičius kartu su seneliu Petru pradėjo lipdyti prieš kelerius metus. Nors namas jau pastatytas, vidaus darbai dar nėra visiškai baigti. Kaip tik šiomis dienomis baiginėjama įrenginėti vonia. Visus darbus jaunas vyras atlieka savo rankomis.

Šiame name Andrius, Ingrida ir dvi jų atžalos leidžia vasaras, o žiemą kraustosi į greta esantį Alvito kaimą, kur gyvena tėvų namuose įsirengtame bute. Ateityje šeima neatsisako visam laikui persikelti gyventi į molinuką, tačiau iki tol dar reikėtų įrengti šildymo sistemą, galbūt net tinkamai sutvarkyti iki namo vedantį privažiavimą, kad žiemą jo neužpustytų.

Statytis molinį namą Milinkevičiai pradėjo dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jie norėjo, kad būstas būtų iš ekologiškų medžiagų. Jiems nesinorėjo naudoti per daug betono ar statybinių blokelių. Molis turi antiseptinių savybių, tad namuose nesiveisia grybelis, tokie namai nepelija. Be to, moliniai pastatai puikiai sulaiko šilumą, todėl žiemą juose būna labai jauku ir šilta, o vasarą – pakankamai vėsu.

Kol kas Andrius su šeima moliniame name leidžia tik vasaras, o žiemą kraustosi į greta esantį Alvito kaimą.

„Anksčiau tokių namų statyba buvo įprasta. Netgi mano proseneliai gyveno tokiame name“, – pasakojo A.Milinkevičius.

Ne mažiau svarbi buvo ir finansinė namo statybų pusė. Kaip neretai būna mūsų šalyje, jauna šeima negalėjo iš karto sau leisti prašmatnių ir ištaigingų namų, todėl molinio būsto statyba buvo puiki alternatyva. Visgi, pasak Andriaus, ryžtis statyti molinį namą gali tik tie, kurie turi daug laiko ir niekur neskuba bei nebijo sunkaus darbo.

A.Milinkevičius pasakojo, kad statant molinį būstą reikia susitaikyti, kad greičiausiai viską teks daryti patiems, nes pasisamdyti meistrų nelabai ir išeitų. Jei būtų įkainotos jų darbo valandos, išsimokėti galėtų tikrai ne kiekvienas. O ir mokančių su moliu dirbti statybininkų vargu ar pavyktų rasti. Vyriškis yra paskaičiavęs, kad molinio namo statybos jam kainavo maždaug 5–6 tūkst. eurų, o didžiausią dalį šios sumos sudarė stogas ir jo apšiltinimas. Tuo tarpu sienos šeimai atsiėjo vos 300 eurų.

Tiesa, tai ne visos išlaidos, norint įsikurti moliniame name. Daug daugiau nei pats namas Milinkevičiams kainavo elektros atvedimas iki jo, mat nuo artimiausio elektros įvado teko nusitiesti laidų maždaug 1 300 metrų atstumu.

Svajoja apie kalvę

Prieš persikraustydama į Kiršus, jauna šeima gyveno ir dirbo Kaune. Vis tik ilgainiui gyvenimas Laikinojoje sostinėje ėmė šiek tiek varžyti ir Andrius bei Ingrida nusprendė persikraustyti į Suvalkiją. Svarbiausia to priežastis – nenoras kasdien daugiau nei valandą ar daugiau praleisti kamščiuose, nuosavos erdvės ir kokybiško poilsio trūkumas, o ir vaikų auginimas kaime, anot poros, daug natūralesnis ir naudingesnis.

Molinio namo statybos kiek anksčiau įsigytame nuosavame sklype idėja gimė jau persikrausčius į Vilkaviškio rajoną.

„Statydamas namą daug ką sugadinau, bet viską atitaisiau. Taip aš išmokau viską daryti pats, įgavau neįkainojamos patirties. Pamenu, jog padarius namo pamatus nežinojau, kaip atrodys sienos, bet viską lipdžiau žingsnis po žingsnio, tad šiandien jau stovi gražus namas. Dabar turiu minčių iš molio statyti kalvę. Nežinau, ar man pavyks, bet visiškai to nebijau. Žinau tik tai, kad tikrai nepavyksta tiems, kurie nieko nedaro“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Artimiausiu metu Andrius ketina daugiausia laiko praleisti kalvėje. „Pratęsdamas protėvių tradicijas, norėčiau nukalti dar ne vieną metalinį kryžių“, – sako jis.

Jis prisipažino prieš pradėdamas statybas nesikonsultavęs su kitais molinių namų savininkais. Visų pirma, tokio pobūdžio statinių Lietuvoje nėra itin daug, o jų savininkų patirtys – gana skirtingos. Vilkaviškio rajono gyventojas pasikliovė savo ir senelio žiniomis bei 1923 m. išleista knyga „Kaimo statyba“.

Andrius neabejoja, kad šiuo jo statytu namu galės džiaugtis ne tik jo vaikai, bet ir dar mažiausiai kelios kartos. Jo teigimu, gerai prižiūrimi moliniai namai pasaulyje išsilaiko bent 400–500 metų. Nemažai tokio tipo ir amžiaus pastatų stovi Anglijoje, Prancūzijoje, kai kuriose kitose šalyse. Lietuvoje tokio tipo pastatai taip pat sparčiai populiarėja. Nors jų dar ir nėra labai daug, vis daugėja ne tik pavienių molinukų, bet ir vadinamųjų ekogyvenviečių, kuriose stūkso vien namai iš molio.

Medžiai – paukščiams

Andriaus ir Ingridos Milinkevičių būstas šiandien stovi maždaug 4,5 ha žemės plote. Dar visai neseniai čia buvo nepraeinami brūzgynai, tačiau šiandien sklypas tvarkingas ir prižiūrimas. Jame Andrius su Ingrida pasodino daugiau nei tūkstantį pačių įvairiausių medžių. Gal ir nuskambės kiek keistai, tačiau ne visi jie vien žmogaus naudai.

„Aplink namus auga medžių, kurių didžioji dalis skirta gamtai – paukščiams bei laukiniams gyvūnams. Pavyzdžiui, čia raudonuojančių putinų apylinkėse nelabai kur būtų galima rasti. Senais laikais juos girininkai išnaikino, nes putinų mediena buvo laikoma menkaverte. Neretai į mūsų namus užklysta zuikių, stirnų, lapių ar usūrinių šunų. Aplink gyvena daug bebrų, esu matęs kiaunių ir žebenkščių. Smagu būna sulaukti tokių svečių“, – juokėsi Andrius.

Milinkevičių ūkyje galima išvysti ir kiek neįprastų augalų. Pavyzdžiui, šeima medžių rąstuose augina japoniškus grybus šitakius. Prieš penkerius metus grybiena užkrėstus medinius kaiščius suvalkiečiai parsisiuntė iš užsienio ir įskiepijo į dalį namuose esančios medienos.

Nei Andrius, nei Ingrida šiandien visiškai nesigaili kadaise priimto sprendimo palikti Kauną ir iškeisti jį kaimą.

Rasti vietą po saule

Nei Andrius, nei Ingrida šiandien visiškai nesigaili kadaise priimto sprendimo palikti Kauną ir iškeisti jį į gyvenimą kaime. Šeimos teigimu, jaunimui tikrai nėra sudėtinga įsitvirtinti šiuolaikinėje visuomenėje. Svarbiausia – susigalvoti, ką nori veikti, ir tuo užsiimti. Aišku, sunkumų iškyla visada, tačiau susidūrus su jais negalima pasiduoti.

Šiuo metu pats Andrius daug dėmesio skiria baigiamiesiems namo įrengimo darbams, tačiau vakarais su žmona Ingrida, dabar auginančia ketverių metukų dukrytę Eleną ir perpus jaunesnį sūnų Aleksą, jis velia įvairius dirbinius iš vilnos, užsiima kalvyste. A.Milinkevičius savo pagamintus metalo gaminius parduoda internetinėje parduotuvėje. Pagrindiniai vyriškio klientai – užsieniečiai.

„Manau, jog mes tikrai neprapulsime. Jauni žmonės sau susikuria per didelių lūkesčių ir vėliau, nesugebėję jų įgyvendinti, nusivilia. Dabar visi nori gyventi kaip filmuose, tačiau aš manau, kad svarbiausia surasti savo vietą. Galbūt kada nors turėsiu didžiulius apartamentus ir šis nedidelis molinis namas bus tik mano vasarnamis, tačiau žinosiu, jog jį pasistačiau savo rankomis, o visų tikslų siekiau pamažu, žingsnis po žingsnio“, – pasakojo pašnekovas.

Kalbėdamas apie ateities planus, vyras tikino galvojantis apie molinį tradicinių amatų centrą, kuriame būtų galima susipažinti su kalvyste, tvariu bei gamtą tausojančiu ūkininkavimu ir senaisiais ūkininkavimo įrankiais. Tiesa, į dabartinį molinuką jis nenorėtų įsileisti svetimų žmonių. Tam tikslui praverstų atskiros nakvoti ar gyventi skirtos patalpos. Visgi šios idėjos įgyvendinimas, kaip prisipažino pats A.Milinkevičius, dar labai tolimas.

Artimiausiu metu nagingas suvalkietis ketina daugiau laiko praleisti kalvėje nei statybose ir tikisi prisidėti prie tradicijų puoselėjimo kaldamas senuosius lietuviškus kryžius.

„Ketinu imtis rimtų darbų. Pratęsdamas protėvių tradicijas, norėčiau nukalti dar ne vieną metalinį kryžių, taip šiek tiek atsverdamas dabar įsigalėjusias kičines kapinių madas“ – sakė pašnekovas.

Tuo tarpu savo sodyboje Andrius ir Ingrida norėtų pasodinti dar daugiau medžių, kurie vestų vaisius bei uogas. Jie ketina čia sukurti tokį sodą, į kurį atvykę gyventojai už nedidelę kainą galėtų patys prisiskinti norimų gėrybių. Panašios praktikos labai populiarios užsienyje. Mūsų šalyje tokiu principu dažniausiai verčiasi tik braškių, šilauogių ar aviečių augintojai.

„Mums patiems didelio sodo nereikia, bet jį sodinti yra vienas prasmingiausių užsiėmimų. Taip kuriamas nuostabus kraštovaizdis, gaivinantis dvasią, kartu saugoma ir mūsų neįkainojama gamta“, – mintimis dalijosi A.Milinkevičius.

Valentinas Jakimavičius