Nors kai susirengėme keliauti į kaimelį, kalendoriuje paskutines savo dienas dar skaičiavo žiema, išvykos diena jau priminė pavasarį: ilgai lauktą ir šviesų, kvepiantį tirpstančių ledų ir sniego vandeniu bei lepinantį pamažėl šildančiais saulės spinduliais. Tokiu oru tiesiog lėkte norisi nuvykti į gamtą, įkvėpti! Tad tą ir darome – šokame į automobilį ir su kolege Akvile išvykstame į mažutį, Truskavos seniūnijai priklausantį, Petkūnų pašonėje besiglaudžiantį kaimelį – Užvalkius. Vietą, kuri priverčia akimirkai sustoti, nurimti, pasigrožėti plačiakloniais horizontais ir pasisemti energijos gurkšnį – tokį, kokį įmanoma gauti tik iš gamtos. Juk žinote, apie ką aš, tiesa?

Nors rubrika „Diena kaime“ mūsų leidinyje toli gražu ne naujiena, asmeniškai man dar niekada neteko vykti į kaimą. Ir kaip gaila! O kad pavyktų popieriuje perteikti, kiek daug tikrumo ir nuoširdumo pirmą sykį aplankiusi tolėliau gyvenančius žmogučius sutikau! Bet apie viską nuo pradžių.

Apie pasirinkimą

Per keletą metų nemažai rajone esančių kaimų mano kolegos jau aplankė, savo įspūdžius nuguldydami plonučiame laikraščio popieriuje. Tačiau, tikiuosi, jog neperspausiu sakydama, neaplankytų mažyčių kaimelių mūsų rajone dar likę devynios galybės! Tokį šį sykį pasirenku ir aš.

O juolab kad net viską žinantis „Google“ apie šią vietą nebuvo „kalbus“ – pavyko atrasti tik tai, kad Užvalkiai yra kaimas, esantis Kėdainių rajono šiaurės rytuose, iš vakarų pusės supamas Lepšynės miško, o iš pietų ir rytų – Užvalkių miško. Tai sukėlė dar didesnį azartą – ką rasiu ten, apie ką informacijos beveik nėra? Ir ar tas mažytis kaimelis dar gyvas?..

Ne čia pataikėme?

Atrasti Truskavą, savaime suprantama, nesudėtinga, kadangi neatpažinti gražiosios šio miestelio mūrinės Šventosios Dvasios bažnyčios tiesiog neįmanoma. Kiek tolėliau nesunkiai aptinkame ir Petkūnų kaimą. Pralenkiame jį. Tačiau ieškodamos Užvalkių susiduriame su problemėle – mobiliojo telefono navigacija rodo, jog šį kaimelį jau pasiekėme, tačiau apsidairius aplink, regime tik tolumoje stūksančius pavienius namelius. Ir štai šioje vietoje „imame salės pagalbą“ – pasiteirauti, kurgi esame, užeiname į svečius!

Vidulaukiškės Genutės kiemas kaip nekuris kitas traukia akį, mat jo pradžioje svečius pasitinka ryškiaspalvis Senis Šaltis, ant medžio šakelių kaba mediniai paukšteliai, o ant kelmo pasodinta žąsis. O kur ne kur, žiūrėk, ir koks medinis grybas sumeistrautas stovi. O kodėl gi ne? Juk taip gyventi įdomiau! V. Petrilevičienės nuotr.

Kas namelyje gyvena?

Stabtelime prie jaukios ir žaismingos sodybos vartelių. Kurgi tu žmogus nestabtelėsi būtent čia – papuošta kiemo aplinka išduoda, kad čia gyvena kūrybingi ir linksmi žmonės. Ir nesuklystame! Duris atveria šypsena pasipuošusi Genutė. Pasivadiname puikiai nusiteikusią moterį laukan.

„Na ir žaismingas jūsų sodybos kiemas! Matome, visko čia pritupdyta, padekoruota. Kieno gi pomėgis šios grožybės?“ – pasiteiraujame moters. „Mano, mano šios grožybės, – šiek tiek kuklinasi ji. – Senį Šaltį jau kaip tik ketinau nupuošti, ir taip ilgai jis čia užsibuvo. Bet vis linksmiau kiemas atrodo“, – sako moteris.

Pritariame Genutei ir pastebime, kad net jos palangės apstatytos ne bet kokiais, o apmegztais gėlių vazonėliais. Pasirodo, kad tai ne šiaip papuošimas: „Taip darau, kad mano gėlių saulė nekaitintų, kad drėgmė geriau laikytųsi.“

Trumpam stabtelėjusios šiame saulės nušviestame kaimelyje, užsukusios pas vietinę gyventoją, išsiaiškiname, jog esame Vidulaukiuose, o mūsų kelionės tikslas – Užvalkiai – dar kiek tolėliau. V. Petrilevičienės nuotr.

Tarpinė stotelė – Vidulaukiai

Taip besišnekučiuodamos prisimename, ko gi mes su kolege užsukusios – ogi, kad mūsų buvimo vietą pavyktų išsiaiškinti!

Genutė paaiškina, jog mes dar nė nepasiekėme Užvalkių, mat esame Vidulaukių kaimelyje, esančiame keli kilometrai nuo Petkūnų ir taip pat labai mažyčiame! Priėjus artyn gatvės, moteris parodo, kur baigiasi jos kaimelis. Pasiteiraujame, ar visuomet tokie maži Vidulaukiai bebuvę?

„Visuomet. Vos keletas namų. O ir tų namelių savininkai daugiausia jau išmirę, tai vaikams viskas pasilikę, tačiau ir šie išvažiavę į miestą, tik retkarčiais atvažiuoja“, – sako moteris.

„O kiek jūs čia gyvenate, Genute?“ – klausiame. „Ne per daugiausia, apie 24-erius metus, – sako moteris. – Kurį laiką gyvenau Kėdainiuose, kol jauna buvau, o paskui išsikėliau į Krekenavą, esančią nelabai toli nuo čia – Panevėžio rajone. Dirbau su ligoniais, rūpinausi jais, slaugiau, tai oi sunkus darbas buvo. O dabar jau esu pensininkė.“

Geriausias laisvalaikis – darbas

Genutė gyvena ne viena – su vyru, tad ir gyvenimas jai, rodos, kiek atokioje vietoje, nėra vienišas ar liūdnas.

„Pagrindinis mūsų užsiėmimas čia, kaime, žemės dirbimas – tai ir mūsų laisvalaikis, ir šioks toks pajamų šaltinis. Mat auginame dešimt arų juodųjų serbentų. Tai ir kuičiamės, o sulaukę derliaus, uogas vežame į Kėdainių turgų, – šypsosi Genutė. – Dėl baimės, tai žinokite, kad čia labai ramu, tyku.

Kadangi esu kilusi iš kaimo, man patinka ta ramybė, aš ją mėgstu. Ir akys, ir širdis atsigauna čia. O vasarą pas mus iš viso smagu! Gamta labai graži, į mišką einam, mat turim nuosavo gabalėlį“, – džiugiai pasakoja moteris.

Nėra ko liūdėti

Ši senjora toli gražu neprimena per gyvenimą eiti pavargusių ir pasiskųsti nevengiančių senolių, kuriuos, beje, nesunku ir suprasti. Genutė ne tik nesiskundžia, bet dar ir džiaugiasi: „Du vaikus užauginau, jau šešis anūkėlius turiu ir net proanūkės spėjau sulaukti. Vaikai dažnai aplanko, pasiskambinam, kur čia liūdėsi – pridurt nereikia, visi dirba, visi sveiki, tai viskas ir gerai.“

Padėkojusios Genutei už malonų pokalbį, patraukiame tolyn ieškoti savo tikslo – Užvalkių.

Pasigendame ženklo

Keliaujame link vietos, kur ponia Genutė sakė, rasime Užvalkius. Kelelis gal ir ne pats geriausias, bet juk anokia čia kliūtis. Keista, tačiau kaimelio pradžią žyminčio ženklo neatrandame ir čia. Gal per naivu tikėtis, jog maži kaimukai ženklų nusipelno? Gal rajone tai laikoma prabanga? Ko gero, tai išsiaiškinti pavyks tik aplankius daugiau tokių vietovių.

Pasiekiame dailią sodybą ilgu įvažiavimu, supamą nemenkų dirbamos žemės plotų, išilgai įvažiavimo lydimą didelių akmenų.

Čia, ko gero, gyvena ūkininkai, pamanome, ir leidžiamės gilyn į kiemą.

Pasibeldusios į duris, nudžiungame, jog ir čia mus pasitinka draugiškas vyriškis, nė kiek nesutrikęs, kad nelauktų svečių sulaukė.

Užvalkių kaime svečiuojamės pas ūkininką Algimantą. Vyriškis mums aprodo savo valdas, papasakoja apie tai, koks kaimelis buvo kadais ir koks yra dabar. V. Petrilevičienės nuotr.

„Ieškom gaspadoriaus“, – šmaikščiai kreipiamės į vyriškį. „Aš gaspadorius“, – šypsosi jis.

Ir taip, iš trumpo susipažinimo sužinome, kad buvome teisios – tai tikrų tikriausio ūkininko kiemas!

Naujasis mūsų pašnekovas, vardu Algimantas, paklaustas, kaipgi kaimelis laikosi ir kas jame gyvena, ima pasakoti: „Kaip čia laikomės? Gerai! Bendruomenė labai nedidelė, nedaug čia mūsų yra. Nors turim ir jaunų šeimynėlių, jau kurį laiką gyvenančių, ir vaikučių yra, kuriuos autobusiukas iš mokyklos ir į mokyklą vežioja“, – pasakoja Algimantas.

„Tai gerai, turbūt užpustyti nebūnat?“ – klausiame. „Ne, ne“, – pritaria vyriškis.

Grėsmingu amsėjimu pasitikęs Vilkis, pamatęs mus su savo mylimu šeimininku, atlėgsta – ima džiaugsmingai vizginti uodegą ir šokinėti. V. Petrilevičienės nuotr.

„O ar ramu čia pas jus, ar blogybių nepasitaiko, ar draugiškai gyvenat?“ – teiraujamės. „Labai ramu, nėra jokių pasiutusių ar blogų žmonių, neblogi visi, tikrai negalima nieko sakyti. Ir šposų nepasitaiko – jei palikai dviratį kieme, tai ten ir rasi“, – juokiasi Algimantas.

Namas žymi kaimelio pradžią

Šnekučiuodamiesi su Algimantu išsiaiškiname, kad vyriškio sodyba – pirmasis Užvalkių namas. Čia jis gyvena su žmona. Dvi atžalas užauginęs vyriškis užsiima ūkininkavimu, turi savo žemės, tad veikti, kaip pats sako – visuomet yra ką.

O jeigu proga kokia ar šventė, tai pasibūti Algimantas važiuoja į netoliese esančius Petkūnus, mat kaimyniniame kaime aktyvi bendruomenė ir vyksta renginiai.

Vedinos pašnekovo, patraukiame link per kaimelį einančio kelio, o vyriškis savo ruožtu papasakoja ir daugmaž parodo, kas kur gyvena, ar kas kur kadais buvę.

„Štai čia dar visai neseniai gyveno viena seniausių kaimelio gyventojų. Kitapus – jaunimas įsikūręs. Netoli jų – labai gražiai sodybą tvarkosi, taip pat ūkininkauja žmonės. O štai čia, ten kur matote nedidelę kalvelę, mes net mokyklą kadais turėjome. Keturias klases joje baigti buvo galima“, – mena Algimantas.

„Ar ir jūs ją lankėte?“ – klausiame. „Taip. Keturias klases čia ir baigiau. O paskui vieni ėjo į Truskavą, o aš ėjau į Stasinės kaime buvusią“, – papasakoja.

Įdomu ir tai, kad šio kaimelio ribos driekiasi ir miškelyje, kuriame ir gyventojų dar yra. Tiesa, pastarųjų ten nedaug – vyriškio žiniomis – vos du.

„Mano paties gimtinė miške Užvalkiuose“, – užsimena vyriškis.

Algimanto sodybos kieme dėmesį patraukia ūkinio pastato siena, kuri yra iš molio ir šiaudų. Kaip pasakoja vyriškis, naujinant pastatus nuspręsta šią sieną palikti būtent tokią, kokia ji buvusi nuo pastatymo pradžios. V. Petrilevičienės nuotr.

Pastato puošmena – molinė siena

Supažindintos su kaimeliu, grįžtame į Algimanto kiemą. Mūsų dėmesį netrukus patraukia ūkinio pastato siena, kuri, panašu, jog yra iš molio.

„Tvarkėm pastatą, ir vieną, ir kitą, naujinom, bet tą sieną palikom, ji tokia nuo seniai buvusi“, – sako Algimantas.

Priėjus artyn matyti, jog iš molio ir šiaudų mišinio pagaminta siena – išakijusi.

Kaip pasakoja sodybos šeimininkas, tos skylelės yra bitelių landos, jose kuriasi laukinės ar naminės bitės.

„Gaila, bet teks ir šią sieną atnaujinti, kadangi ją plauna lietūs“, – sako Algimantas.

Pravedęs pro iš pirmo žvilgsnio didelį ir piktą, tačiau, kai esame su šeimininku, net mielu patapusį vilkšunį vardu Vilkis, vyriškis aprodo ir tai, kas stūkso pastato viduje.

Be įspūdingų senovinių balkių pamatome ir šį tą mūsų su kolege akiai pažįstamo – „Rinkos aikštės“ kalendorių! Tiesa, jau praėjusių, 2018-ųjų metų, tačiau koks gi skirtumas – juk tai ženklas, kad esame pas savo skaitytoją. „Taip, skaitau jūsų laikraštį“, – linksmai patikina Algimantas.

Ūkiniame pastate pamatome ir šį tą mūsų su kolege akiai pažįstamo – „Rinkos aikštės“ kalendorių! Tiesa, jau praėjusių, 2018-ųjų metų, tačiau koks gi skirtumas – juk tai ženklas, kad esame pas savo skaitytoją. „Taip, skaitau jūsų laikraštį“, – linksmai patikina Algimantas. V. Petrilevičienės nuotr.

Autentikos aruodai

Molinė siena nėra vienintelis senovės palikimas Algimanto kieme.

Vyriškis aprodo ir klėtį, kurios prieangyje puikuojasi senoviniai rakandai: šventiniai arklio skambučiai, pirmasis laidinis Algimanto šeimos telefonas, laukuose rastas seno šautuvo vamzdis, svertas, verpimo ratelis, girnos, skirtos javams malti, bei kiti akį traukiantys ir ne visai lengvai atpažįstamos paskirties dalykėliai.

„Prikaupęs jūs turtų, Algimantai“, – nusprendžiame su kolege.

Padėkojame Algimantui už ekskursiją po savo sodybą bei šiltą priėmimą ir traukiame pasižvalgyti po kaimelio ribas.

Pabaigai…

Visur, kur pažvelgsi, išmargintos pavienių namelių, plyti lygumos.

Kur ne kur, prie sodybų rymo medžiai, o tolyje lėtai linguoja miškai.

Tylu, saulėta ir kvepia oru.

Negali nesusimąstyti, kaip gera atvykti į, regis, visiškai svetimą vietą, tolimą kampelį, tačiau pasijusti jaukiai ir sutikti tokių laisvų žmonių.

Laisvų nuo to, ką dažnai sutinkame mieste – skubesio, triukšmo, tempo ar didžiavimosi.

Čia viskas kur kas paprasčiau – žmonės nuoširdūs, malonūs ir tiesiog… tikri. Jie neatsuka nugaros, nesibodi stabtelėti ir pasinerti į pasakojimus apie praeitį, pasidalinti mažais ar dideliais savo džiaugsmais. Tai įkvepia ir dar kartą primena, kokiame vis tik nuostabiame pasaulyje gyvename.

Vaida PETRILEVIČIENĖ