LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
„Livonijos kronikoje aptinkama parašytų keletą Livonijos kariuomenės žygių IV amžiuje, surengtų į Upytės žemę bei Nevėžio pakrantėmis žemyn. 1372 metais žygio į Lietuvą aprašyme minimos net 52 plėštos ir naikintos vietovės. Tarp jų – paminėtas ir Miegėnų lauko vardas.
Plačiau įsigilinus į visą kariuomenės judėjimą, galima nustatyti, kad Miegėnų laukas – dabartinis Miegėnų kaimas.
Per šitiek metų, kurie prabėgo nuo Miegėnų vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, kaimo geografinė vieta nepasikeitė, tačiau daug kartų keitėsi kaimo administracinė priklausomybė.
Šešto dešimtmečio antrosios pusės dokumentuose Miegėnai minimi kaip valstybinis kaimas Veliuonos valsčiuje šalia Sinkonių dvaro. Tik dabar Senkiškiai pervadinti į Sinkonius.
Aštuonioliktame šimtmetyje, 1783 metais, Miegėnai minimi kaip valstybinis karališkasis kaimas su dešimčia kiemų, priklausantis Baisogalai.
Išlikusiame 1809 metų archyviniame lenkų kalba rašytame dokumente paminėta, kad iš Šiaulių apskrities atvykęs turtingas valdininkas perdavė vienam Miegėnų gyventojui neribotam laikui valdyti dviejų valakų, tai – apie 42 hektarus, žemės sklypą, esantį Miegėnų kaime, su jam priklausančiais miškais, pievomis ir visais pastatais.
1820 jau minimas Miegėnų kaimas ir dvaras. Tais metais dvare gyveno trylika, o visame kaime 146 gyventojai.
Šiuo metu Miegėnuose priskaičiuojama beveik 300 gyventojų“, – trumpai Miegėnų kaimo istorijos vingius vis dar besitęsiančio bendruomenių pristatymo projekto Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name metu pasakoja Miegėnų bendruomenės centro pirmininkė Vijolė Juknienė.
Pro pirštus nepraleidžia
Istorinėmis gijomis apipinta gili kaimo praeitis – ne vienintelis miegėniškių pasididžiavimas.
Miegėnų kaimo gyventojai ir toliau stengiasi istoriškai ryškių asmenybių bei svarbių kaimo istorinių įvykių pro pirštus nepraleisti.
„Nuo Surviliškio pusės, įvažiavus į Miegėnus, centrinės gatvės dešinėje stovi tautodailininko, skulptoriaus, medžio drožėjo Gendriko Galvanausko ąžuolinis stogastulpis.
Jame meniškai įamžinta ne vien žemdirbio gyvenimo prasmė, pirmasis kovingojo Miegėnų kaimo paminėjimas, bet ir nuo 1809 metų čia gyvenusios Šikšnių giminės atminimas.
Stogastulpis pastatytas Adelės Šikšnytės pastangomis. Ji čia gimė, augo ir daug metų mokytojavo gimtojo kaimo mokykloje, išleido knygelę apie Miegėnus“, – apie Miegėnų kaime stovintį stogastulpį ir jo reikšmę kalba V. Juknienė.
„Nykio Vinkšna“
„Važiuojant pagrindiniu keliu į rytus tolumoje dunkso pilkapio kalvelė, ant kurios pastatytas kryžius. Apie šį pilkapį sklando daug įvairių legendų.
Toliau keliaudami link Paberžės matome rodyklę su nuoroda „Nykio Vinkšna“. Tai – įspūdingas ir tvirtas guobinių šeimos medis, mažai kuo nusileidžiantis mūsų didingiesiems ąžuolams.
Vinkšna beveik neturi nudžiūvusių šakų, jos kamieno apimtis 5,6 metro, ji yra įrašyta į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą ir auga šalia Nykio upelio, kuris prieš kelis dešimtmečius buvo užtvenktas.
Dabar toje vietoje yra tvenkinys, kuris buvo įžuvintas. Dabar čia nemažus laimikius sugauna žvejai mėgėjai. Tvenkinio pakrantėse vyksta kaimo šventės, sporto varžybos“, – svarbiausias Miegėnų kaimo lankytinas apylinkių vietoves vardija bendruomenės pirmininkė.
Per dešimt ūkininkų
Miegėnuose vis dar veikia pagrindinė mokykla, kurioje mokosi apie 100 moksleivių iš Miegėnų ir aplinkinių kaimų. Kaime priskaičiuojama daugiau kaip per dešimt ūkininkų, kurie verčiasi grūdinėmis kultūromis, pienininkyste, bitininkyste, turi avių ir šilauogių ūkius.
Miegėnų teritorijoje veiklą vykdo „Nemuno“ žemės ūkio bendrovė, kaimas turi veikiančią biblioteką, Kėdainių rajono savivaldybės Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesių gelbėtojų komandą.
Įgyvendina projektus
„Pagrindinė ir tradicinė Miegėnų kaimo šventė – Joninės prie Miegėnų tvenkinio, kur turime įsirengę poilsio erdvę su treniruokliais, krepšinio bei tinklinio aikštele.
Kaime taip pat vyksta nemažai mažesnės apimties kultūrinių ir sporto renginių, organizuojamos įvairios edukacijos, stovyklos vaikams, įgyvendinama nemažai projektų“, – Miegėnuose vykdomomis veiklomis pasidžiaugė pirmininkė.
Stengiasi pritraukti
2003 metų pavasarį įsikūrusį Miegėnų bendruomenės centro branduolį sudarė apie dešimt aktyviausiųjų kaimo gyventojų.
„Pirmoji bendruomenės centro pirmininkė – Veronika Bajarūnienė. Šiuo metu bendruomenės centre yra apie šešiasdešimt narių, iš kurių du – Paberžės gyventojai, vienas – Margininkų kaimo, vienas – Kėdainių miesto.
Džiaugiamės tuo, ką turime ir, nepaisant to, kad, kaip ir visur, daug tokių, kurie išvažiavę į užsienį, likusius čia stengiamės išlaikyti ir pritraukti prie bendruomenės“, – atvirauja V. Juknienė.
Pristatė parodą
Ne ką mažiau Miegėnus garsina ir kaimo žmonės. Čia netrūksta veiklių, nagingų, senąjį lietuvių liaudies amatą mylinčių ir puoselėjančių žmonių, kurių kūrybos vaisiai spėjo pasklisti net ir už Lietuvos ribų.
Miegėnų kaimo bendruomenės prisistatymo metu veikė jos narių kūrybinių darbų paroda.
Puošia kaimo erdves
Susirinkusieji susipažino su G. Galvanausko medžio ir metalo dirbiniais. Senąjį liaudies meną mylinčio tautodailininko skulptūros ir kitokie kūriniai tiek iš medžio, tiek iš metalo puošia ne vieną Kėdainių rajono kaimo erdvę.
Puošybos detalės
Šalią G. Galvanausko drožinių nugulė spalvingi, akį traukte traukiantys, iš įvairių medžiagos atraižų, juostelių ar kitokių kūrybinių medžiagų sukurti Daivos Zaukevičienės aksesuarai.
Kūrėjos rankdarbiai – originalios puošmenos ir dekoracijos šventėms, plaukams surišti skirti kaspinėliai, segtukai, gumelės ir kitos unikalios namų interjerą galinčios papuošti detalės.
Gyvena trylika metų
Šalia Miegėnų, Paberžėje, gyvena jauna Bukauskų šeima, užsiimanti suvenyrinių arbatų iš žolelių gamyba.
Anot tautodailininkės, žolininkės Vidos Bukauskienės, tai – gink, Dieve, ne darbas, tai – šeimos gyvenimo būdas, kuris jų šeimoje tęsiasi tiek, kiek Bukauskai gyvena Paberžėje – kone trylika metų.
Norėjo tapti gydytoja ar vaistininke
„Su bendraminčiais esame įkūrę klubą-institutą, kuris apima labai daug veiklų. Viena iš sričių ir būtų arbatžolių tyrinėjimai.
Apie vaistinius augalus esu mokiusis pas garsų žolininką Virgilijų Skirkevičių, baigiau kursus ir, žinoma, pati nuolat gilindamasi į šią, man taip patinkančią sritį susipažįstu su vis dar neatrasta informacija.
Nors žolelės mane domino jau nuo pat vaikystės dienų, užaugusi visada norėjau tapti arba gydytoja, arba vaistininke, tačiau užsiimti mėgstamu ir taip mylimu darbu – žolininkavimu – pradėjau tik prieš trylika metų, atsikrausčiusi į Kėdainių rajoną, Paberžę, kur visur pilna įvairiausių augalėlių“, – apie galiausiai pasiektą tikslą pasakoja V. Bukauskienė.
„Greitai išskraido po pasaulį“
Žolininkė daugiau gamina suvenyrines, o ne gydomąsias arbatas. Jas, pasak V. Bukauskienės, labai mielai įsigyja turistai, atvykę į Lietuvą.
„Visos paruoštos arbatžolės – rankų darbo, jų kiekiai nedideli, todėl greitai išskraido po visą pasaulį. Ypač jas mėgsta japonai, kinai, rusai, todėl turime nemažai bendrų projektų. Žolelių galima rasti ir Vilniuje dažnai turistų lankomuose centruose“, – sako V. Bukauskienė.
Vaišių netrūko
Miegėnų kraštui būdingi savo krašto senolių ilgainiui gražia tradicija jau spėję tapti patiekalai.
Aktyvi Miegėnų bendruomenės centro ir valdybos narė Vida Steponavičiūtė Miegėnų bendruomenės prisistatymo dalyvius vaišino tradiciniais, iš kartos į kartą perduodamais miegėniškių patiekalais.
Pagrindiniai jų – kraujiniai vėdarai su naminiais spirgučiais ir senovinis šventinis skruzdėlynas. Taip pat buvo galima pasivaišinti vytintomis jautienos juostelėmis, varškės sūriu su medumi, duonos ir arbatžolių gėrimo.
Neapsieina be spirgučių
„Kraujiniams vėdarams, kaip jau tikriausiai daugelis žino, reikia kraujo, žarnų, kruopų įdarui. Vieni mėgsta stambesnes kruopas, mes pripažįstame labiau smulkesnes, kvietines ar miežines kruopas. O kad būtų riebesni, neapsieiname be spirgučių, nes juk ir senovėje senoliai mėgdavo kuo sočiau, kuo riebiau pavalgyti“, – apie kraujinius vėdarus kalba šeimininkė V. Steponavičiūtė.
Lipdo iš piltuvėlių
„Tradicinis kaimo skruzdėlynas lipdomas tarsi iš piltuvėlių, kurie pripildyti gardaus kremo. Kadangi Miegėnuose dar ir šiais laikais dauguma kaimo gyventojų laiko paukščius, gyvulius, todėl kepiniui naudojame naminius produktus, tai – kiaušiniai, grietinė, sviestas.
Taip pat skruzdėlynui reikia miltų, citrinos. O svarbiausia nepamiršti didelės meilės darbui, nes maistas, gaminamas be meilės, tampa neskanus ir nesotus, tad visada viską darau kruopščiai, tvarkingai ir iš visos širdies. Tada ir akiai maloniau, ir širdžiai smagiau, ir skrandžiams gardžiau“, – šypsosi V. Steponavičiūtė.
Moko vaikus
Maisto gaminimui neabejinga V. Steponavičiūtė – nuolatinis tarpininkas tarp bendruomenėje vykdomų veiklų ir kaimo vaikų.
„Visada prisidedu prie bendruomenės iniciatyva organizuojamų ir vykdomų edukacijų, skirtų vaikams. Jų metu kepame blynus lauke ant keptuvės, bandeles ant pagaliukų. Bandėme ir minėtąjį skruzdėlyną pasigaminti.
Neslėpsiu, smagu ne tik pačiai gaminti, bet kartu ir kitus pamokyti, ypatingai jaunuosius Miegėnų kaimo gyventojus, kurie su dideliu smalsumu klausosi, kas jiems yra pasakojama ir aiškinama“, – tikina V. Steponavičiūtė.
O tokia meilė gaminimui, anot Miegėnų šeimininkių šeimininkės, neatsitiktinė. Pasirodo, daug metų V. Steponavičiūtei teko dirbti prie maisto gamybos, todėl ilgainiui moters taip mėgstamas ir mylimas darbas galiausiai virto jos hobiu.
„Maisto gaminimui dabar atiduodu visą šilumą ir meilę“, – prisipažįsta V. Steponavičiūtė.
Grupėje – 12 žmonių
Miegėnų bendruomenės prisistatymo metu skambias dainas renginio dalyviams dovanojo kaime susibūrusi liaudiškos muzikos vokalinė-instrumentinė grupė, vadovaujama Kazimiero Kuprio. Grupėje šiuo metu dalyvauja 12 žmonių, 8 iš jų – Miegėnų kaimo gyventojai.
Džestina BORODINAITĖ
