Baltas uogas nokinantys augalai yra gana reti. Iš Lietuvoje augančių žinomi amalas, baltoji sedula ir dar vienas kitas. Dažno žvilgsnį patraukia baltomis uogomis šalčiausią žiemą pasidabinęs krūmas, labai mielu pavadinimu – meškytė.

Tarsi perlai

Šis nereiklus krūmas gali užaugti iki 1–1,5 m aukščio. Jei ne pieno baltumo uogos, meškytės niekas net nepastebėtų. Baltos, apvalios 1 cm skersmens į kekes sukibusios uogytės sunoksta rudenį ir ant krūmo šakelių kyburiuoja visą žiemą. Tad šaltuoju metų laiku, kai visas kraštovaizdis aplinkui būna monotoniškai pilkas, meškytė atrodo tarsi baltais perlais puošta kalėdinė dekoracija. Tačiau šiuo grožiu galima gėrėtis tik lauke, mat įneštos į šiltą patalpą uogos paruduoja ir praranda dekoratyvumą.

Vaikai mėgsta žaisti su baltomis meškyčių uogomis. Nuskintos ir suspaustos tarp pirštų jos negarsiai pokšteli.

Naudojo indėnai

Seniau šios uogos buvo vadinamos perleliais arba žemčiūgais. Jos yra nevalgomos ir netgi nuodingos. Tiesa, apsinuodyti įmanoma tik suvalgius labai didelį jų kiekį, be to, šios uogos neskanios. Meškyčių sudėtyje yra saponinų, kurie suteikia kartoką skonį ir atlieka apsauginę funkciją – saugo augalą nuo augalėdžių gyvūnų.

Kai kurios Šiaurės Amerikos indėnų gentys baltauoges meškytes šiek tiek naudoja maistui, bet dažniausiai jos renkamos gydymo tikslais. Iš uogų pagamintais preparatais naikinami organizmo parazitai ir laisvinami užkietėję viduriai, o išoriškai jie naudojami žaizdoms dezinfenkuoti, nudegimams, bėrimams bei kitiems odos pažeidimams gydyti, taip pat prakaito kvapui pažastyse neutralizuoti. Meškyčių uogų nuoviras būdavo naudojamas plaukams skalauti, nes jis stiprino plaukų šaknis. Iš džiovintų lapų būdavo verdama arbata peršalimo simptomams lengvinti.

Lanko bitės

Baltauogės meškytės gražios ir pavasarį, kai žydi, tačiau nedideli rausvi jų žiedeliai prasiskleidžia gegužės mėnesį kartu su daugeliu kitų augalų, todėl ne visi pastebi jų grožį. Kuklūs žiedeliai švelniai kvepia, turi nemažai nektaro, todėl juos mėgsta lankyti bitės.

Šie augalai turi ir daugiau gerų savybių: kadangi jų šaknys ilgos ir plačiai kerojasi, jie puikiai sutvirtina šlaitus. Iš plonų ir lanksčių šakelių kartais rišamos šluotos, o iš tankiai susodintų krūmų galima formuoti karpomas gyvatvores. Tiesa, meškyčių gyvatvorės turi vieną trūkumą – gali plisti šakninėmis atžalomis kur reikia ir kur nereikia. Sulaukėjusių baltauogių meškyčių dažnai galima išvysti mūsų miškuose.

Puošė kapus

Lietuvoje auginamos ne tik baltauogės, bet ir kitos meškyčių rūšys. Dorenboso meškyčių (S. x doorenbosii) uogos būna rožinės spalvos. Jas mėgsta retesnių augalų kolekcininkai. Tačiau šie krūmai dažnokai apšąla. Apskritalapių (S. orbiculatus) ir sodinių meškyčių (S. x chenaultii) krūmai puošiasi ryškiai raudonomis ar violetinėmis uogomis. Kartais dar sodinamos ir kitos rūšys. Nors ir kilusios iš tolimų kraštų, lietuvių gėlynuose baltauogės meškytės greitai paplito ir tapo beveik etnografiniu augalu. Prieš 50–100 m., kai dar nebuvo chrizantemų ir kitų ryškių rudeninių gėlių, mūsų močiutės, norėdamos Vėlinėms papuošti kapus, ant jų tarsi ornamentus išdėliodavo baltas meškyčių uogas.

Baltauogė meškytė (lot. Symhoricarpos albus) – sausmedinių (Caprifoliaceae) šeimos daugiametis augalas. Kilęs iš Šiaurės Amerikos, bet plačiai įveistas kaip dekoratyvinis augalas ir Europoje. Tai iki 1,5 m aukščio užaugantis krūmas. Lapai ovalūs, priešiniai. Žiedai rausvai balti, žydi nuo birželio iki rugsėjo. Rudenį sunokina skaisčiai baltos spalvos ir puriu minkštimu dvisėkles uogas. Jos nuodingos. Augalas atsparus karpymui, šalčiams ir sausroms, greitai auga.

Parengė Milda Mickutė