Vienuolikmetei dangus – lėktuvų ir paukščių sparnais raižomas pasaulis, kuris jai labai svarbus.

Vienuolikmetė biržietė Rusnė Čepaitytė, dar neturėdama dvejų metukų, ramiai užsnūsdavo aviatoriaus tėčio Giedriaus pilotuojamame lėktuve. Jos mama Enrika sako tuo metu iš jaudulio net trepsėdavusi ant žemės. Dabar mergaitė jau turi licenciją, suteikiančią teisę skristi pradinio mokymo sklandytuvais. Mergaitės senelis, tėčio tėvas - taip pat lakūnas.

Tačiau Rusnei dangus – ne tik lėktuvų, bet ir paukščių sparnais raižomas pasaulis, kuris jai labai svarbus. Rusnės gyvenimą lydi dovanų gaunamos paukščių iškamšos, keraminiai ir gyvi paukščiai. Vienas iš jų – šią vasarą Čepaičių šeimos namuose apsigyvenusi ir geriausia mergaitės bičiule tapusi pelėda.

Lututė – mažoji pelėdikė

Šešerius metus Dailės mokykloje keramikos pamokas lankančios Rusnės Čepaitytės darbuose, pelniusiuose ir konkursų laurus, dažniausiai yra paukščių. Pasak „Aušros“ mokyklos penktokės, sparnuočių sukurta visokių – ir tikrų, ir pasakiškų, žaižaruojančių neįtikėtinomis spalvomis, kaip ir mergaitei labiausiai patinkantys įspūdingieji rojaus paukščiai. Pasak Enrikos Čepaitienės, į jų namus dažnai keliaudavo iš lizdų iškritę ar išmesti paukšteliai, kuriuos mažoji Rusnė gydė, augino arba laikė senelių sodyboje.

Renovacijos metu iš daugiabučio namo išmestus dar pūkuotus balandėlius pavyko išauginti. Juos mergaitė sako ir dabar atpažįstanti – jie vis atskrendantys į gelbėtojos kiemą.

Dabar pas Rusnę gyvena viena iš mažiausių pelėdų – pelėdikė. Ji panaši į kitos rūšies pelėdą lututę, kurios vardu šaukiama Biržuose gyvenanti pelėdikė. Lututei – treji metukai. Ją, gimusią inkubatoriuje ir žmonių išaugintą, pagal skelbimą rado ir nupirko Rusnės tėvai.

Pasak mergaitės, iš pradžių ji svajojusi apie papūgą, nes galvojusi, kad pelėda gali būti pernelyg rami ir ne itin mėgstanti žmogaus draugiją.

„Tačiau šitas manymas nepasitvirtino“, - juokiasi Rusnės mama. Lututė tapo puikia dukrytės drauge, o ryšys tarp judviejų užsimezgęs dar kelionėje iš Kauno į Biržus. Rusnė visą kelią važiavo automobilio bagažinės skyriuje, prisiglaudusi prie pelėdos narvo.

Plunksnuotoji draugė – ne tylenė!

Lututė nuo birželio pradžios gyvena su šeimininkais bute. Naktį leidžia narvelyje, o dieną skraido. Labai mėgsta tupėti ant palangės ir pakėlusi vieną kojytę žiūrėti į automobilius, žmones. O praskridus paukščiams pelėdikė kažkodėl net pritupia. „Labai protingas paukštis“, - vertina augintinę E. Čepaitienė.

„Ji – mergaitė“, - apie bičiulę pelėdą sako Rusnė, prie kurios pilvuko prisispaudusi Lututė guli šalia kaip kačiukas, užmerkusi akis.

Tik atvažiavusi į naujus namus pelėda leidusi garsus, panašius į pykčio išraišką. Paskui atsirado garsas, panašus į šunelio lojimą.

„O pamačiusi Rusnę pelėdikė džiūgauja – cypsi, čepsi. Ypač laimingas paukštelis būna, kai Rusnė su ja žaidžia“, - pasakoja Enrika. Jei kuris nors šeimos narys pasislepia, pelėda ima jo ieškoti.

Lututė valgo peles, kurios šaldytos atsiunčiamos iš Kauno, Klaipėdos ir laikomos šaldytuve. Paukštelis visą pelytę praryja iš karto. Kitą dieną atryja gumuliuką su pelės kailiuko žymėmis. Su tuo gumuliuku ir būna susiję dalykai, kuriuos Rusnė vadina Lututės nesąmonėmis. Jei tik šeimininkai nespėja to, kas liko iš pelytės, paimti, paukštis jį išdrasko ir išdrabsto po visą kambarį.

Netikėtų dalykėlių įvyksta ir Lututei susijaudinus ar išsigandus. Pavyzdžiui, jei kas nors netikėtai užeina į kambarį, pelėda ima ir padaro „kakutį“. Kartais tai įvyksta ir jai beskrendant.

Čepaičiai stengiasi niekada nepalikti spintų durų atvirų. Vos tik jas praviras išvydusi Lututė kaipmat atsiduria spintoje. Tada ją, lindinčią tarp batų ar rūbų, tenka gaudyti.

Norėtų dar vienos pelėdos

Rusnė sako, kad ant pelėdikės ji truputį supykstanti nebent tada, kai ši nagučiais įdreskia į ranką. Snapu įsikabinti į ranką Lututė bando iš malonumo, kai Rusnė jai kaso kūnelį už ausytės. Tada paukštis pradeda kaip kiškis trepsėti viena kojele ir iš to malonumo kabinasi už mergaitės piršto.

Lututė pažįsta savus žmones. Atėjus į kambarį Rusnės draugėms spaudžiasi į kampą. O filmuotoje medžiagoje yra vaizdų, kaip Lututė glaustosi prie Rusnės, tarsi bučiuojasi...

Pasak Rusnės mamos, palyginus su papūga, pelėda turi pranašumą, nes taip neteršia ir nešiukšlina aplinkos. Sykiu Enrika pripažįsta, kad Lututė geriausiai jaučiasi su Rusne. O pati moteris pelėdikės... privengianti. Mažajam Rusnės broliui Algirdui, kuriam treji su puse metų, taip pat paaiškinta, kaip elgtis su Lutute. Ji esanti labai maža, neturinti mamytės, todėl pelėdikės nei gąsdinti, nei liesti negalima.

Lututės narvelis stovi ant Rusnės rašomojo stalo, todėl jos abi kartu ruošia pamokas. Rusnė apie savo sparnuotą bičiulę mokykloje rašė rašinį. Jį primins ne tik gautas dešimtukas, bet ir Lututės „autografas“ ant nuotraukos. Ją su pelėdikės atvaizdu Rusnė atspausdino ir rengėsi su rašiniu nešti į mokyklą. Prie spausdintuvo gulėjusią nuotrauką „kakučiu“ pažymėjo rašinio herojė, žymę palikusi būtent toje nuotraukos vietoje, kurioje matėsi Lututę laikiusios šeimininkės ranka.

„Norėčiau dar vienos pelėdos – berniuko“, - sako Rusnė pasiteiravus, ar jai nepabodo draugystė su pelėda.

Geriausios dovanos

Rusnės brolis Algirdas (kaip ir vaikus skraidyti mokantis tėtis), galvą pametęs dėl lėktuvų. Tačiau berniukas žino, kuo pradžiuginti sesę. Jis namo tempia paukščių plunksnas. Galvos dėl dovanų sukti nereikia ir Rusnės tėveliams. „Mums tereikia parašyti laiškus Kalėdų seneliui ar Velykų bobutei“, - sako E. Čepaitienė. Rusnė po eglute jau radusi kėkšto, anties, didžiulės naminės pelėdos, pentinuoto balto balandžio ir kitų paukščių iškamšas.

Gyvą pelėdą tėveliai Rusnei dovanojo, kai ši pažadėjo gerai baigti mokslo metus. Dabar paskata gerai mokytis – mergaitės noras pamatyti Afriką Vokietijoje - Safari parką.

Trečiadienį, kai kalbėjomės su Rusne ir jos mama, buvo vienuoliktasis mergaitės gimtadienis. Penktokė sakė norinti dovanų gauti kambarinę gėlytę, kurios nuotrauką rodė telefone.

Tokie yra mergaitės, draugaujančios su pelėda, norai. Jai patinka viskas, kas susiję su gamta, natūraliomis medžiagomis. Jei tik galėtų, norėtų apsieiti be informacinių technologijų ir kompiuterio.

Įdomiausias ir kol kas be atsakymo likęs Rusnės klausimas:  „Įdomu, koks paukštis aš buvau praėjusiame gyvenime?“

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai