Dažnam sodyba tampa galvos skausmu, nes, norint ją įrengti, reikia nemažų pinigų. Tačiau šio rašinio herojė įsitikinusi, kad ją galima sutvarkyti įdomiai ir kūrybingai ir be didelių investicijų.

Subtili energija

Svajonę įsigyti sodybą vilnietė Audronė P. puoselėjo nuo studijų Dailės akademijoje laikų. Vasaros močiutės sodyboje menininkei – vieni iš maloniausių vaikystės prisiminimų. „Nors esu miesto vaikas, tačiau gyvenimas kaime mane tiesiog pakerėjo, todėl daviau sau pažadą, kad, kai bus galimybė, tokią sodybą būtinai įsigysiu“, – sakė pašnekovė.

Vaizdas iš sodybos kiemo į kalvotą vietovę. Autorės nuotr.

Jaunystės svajonę netrukus pavyko įgyvendinti. Sukūrusi šeimą savo idėja užkrėtė ir sutuoktinį. Pradėję ieškoti sodybos, susižavėjo kalvotu Ignalinos rajonu. „Myliu kalvas, kalnus, todėl atvykusi čia ir pamačiusi kraštovaizdį netekau žado, – pasakojo šeimininkė. – Šis kraštas ne veltui vadinamas mažąja Lietuvos Šveicarija. Slėniai, miškai,ežerai man priminė Tatrus. O svarbiausia – nustebino subtili sodybos energija, joje tvyranti šioms vietoms būdinga aura.“

Kelerius metus stovėjusi tuščia sodyba patraukė savo etnografiškumu ir tradicine architektūra. Didelis senų obelų sodas, nusidriekęs tarp kalvų, šalia didžiulio klevo tyvuliuojantis tvenkinukas priminė močiutės namus, todėl naujakuriai iš karto sugalvojo pavadinimą savo naujai buveinei –„Sodyba po klevu“.

Ypatingos pertvarkos naujieji šeimininkai neplanavo. „Apsitvarkėme, kad galėtume gyventi, nes esu griežta euroremontų tokioje gražioje išgrynintoje erdvėje priešininkė“, – teigė šeimininkė, priėmusi sodybą kaip naują kūrybos studiją. Senos lietuvių sodybos interjere surado vietą ir močiutės palikta autentiška spinta su dvigalvio erelio herbu, pagaminta 1837 m., ir senos skrynios, vadinamieji kuparai.

Deja, sodyba atgyja tik vasarą, nes žiemą šią vietą sunku pasiekti dėl pažliugusių kelių. Audronės teigimu, kažkada buvusios apgyvendintos apylinkės dabar ištuštėjo.

Ištapyta langinė panaudota kaip interjero detalė. Autorės nuotr.

Pasirinko paprastumą

Į aplinkos formavimą menininkė taip pat vengė kištis. „Norėjosi laukinės gamtos, o ne alpinariumų, ne standartinių„išcackinimų“, todėl ir pasirinkau paprastumą. Kaip dizainerė sodybą kūriau su pasididžiavimu, nes man labai patiko“, – pasakojo menininkė.

Nors jokių „išcackinimų“ jai nesinorėjo, vis dėlto darželių šalia namo neatsisakė: prisodino lietuviškų gėlių – piliarožių, bijūnų, rudbekijų. Dabar anksti pavasarį gausiu žydėjimu džiugina lietuviškos tulpės, narcizai, akį glosto šalia namo kampo suvešėjęs smidras. Audronė savo gėles vadina močiučių augalais, be jų neįsivaizduoja senos lietuviško kaimo sodybos. Vargo su jais nedaug (tiesa, piliarožės ilgai nenorėjo augti molingoje žemėje, tačiau atkakliai šeimininkei pavyko ir jas prisijaukinti), o džiaugsmo ir grožio – sočiai.

Piliarožės - vienos gražiausių sodybos gėlių. Autorės nuotr.

Atvažiavusi į sodybą menininkė laiką leidžia lauke – čia ir gyvenama, ir bendraujama, ir valgoma. Smagu pasėdėti vakare prie laužo – įtaisyta vieta jam kurti. Miestietės neišgąsdino net tualetas lauke. „Toks ir turi būti kaimas, turi pajausti malonumą semdamas vandenį iš šulinio, plaudamas indus bliūde, – juokėsi šeimininkė. – Čia savotišką komfortą teikia nuostabi kaimiška aplinka.“

Šalia namų Audronė susikasė ir porą lysvių, kur pasisodino krapų, svogūnų, prieskonių, tačiau rimčiau daržininkyste nepanoro užsiimti. Rudenį išsispaudžia sulčių iš senų lietuviškų veislių obuolių. Gėrybėmis aprūpina ir netoliese plytintis miškas, kuriame, be uogų, daug rudmėsių, kitų grybų. Tačiau labiausiai Audronė mėgsta pasivaikščiojimus po apylinkes. Užlipęs ant kalno, gali pamatyti Švenčionėlių vandens bokštą, esantį už 30 kilometrų.

Žydinčių pienių stebuklas. Autorės nuotr.

„Nuostabiai jaučiuosi, kai aplinkui gaudžia gamtos garsai – tarkim, miškas pavasarį, kai stebiu saulėlydžius, saulėtekius, – savo jausmais dalijosi Audronė. – Man labai gaila griūvančių sodybų. Manau, tokie miestiečiai kaip mes šiek tiek gelbėjame jas nuo visiško išnykimo. Taip norisi,kad išliktų senasis lietuviškas kaimas.“

Vasaros gamtos apsuptyje Audronei davė naują kūrybinį impulsą – sodybos erdvėje ji pradėjo rengti tapybos plenerus. Pati taip pat kibo į darbus – senas langines ištapė neužmirštuolėmis, dabar jos tapo tikru tapybos šedevru. Pati restauravo kuparus, švitriniu popieriumi nušveitė senuosius dažus ir ištapė iš naujo. „Kaip savo sodybos simbolį pasirinkau tulpę, todėl ši gėlė atsirado ir ant kėdės, skrynios, netgi ant tualeto durų. Pasiskaičiau apie lietuvių liaudies ornamentiką, būdingą tam kraštui, ir ištapiau pagal tai skrynias aliejiniais dažais.“

Didelis senų obelų sodas, nusidriekęs tarp kalvų. Autorės nuotr.

Šeimininkė neišmetė nė vieno seno rakando, visus panaudojo kaip interjero detales: sename kiaulių lovyje susodino gėles, statinė tapo puikiu vazonu ir pan. Gyvenimą tokioje aplinkoje ji vadina pačia geriausia terapija.

„Vienkiemio ramybė visai negąsdina. Kad žinotumėt, kaip smagu nuogai užsipilti kibirą vandens, nebijant, jog kas nors tave pamatys. Negalėčiau gyventi kaimo gyvenvietėje, kur visi norom ar nenorom vienas kitą stebi ir paskui komentuoja“,– toks buvo menininkės, suradusios erdvę kūrybai, verdiktas.

"Laužo dūmais kvepianti vakarienė būtinai pateikiama ant balta staltiese užtiesto stalo",-pasakoja Audronė.

Visuotinė nelaimė

Ernestas Veilentas, architektas

Dažnai tautiečiai skuba griauti ar perstatyti jaukias kaimo sodybėles, taip padarydami nepataisomos žalos joms. Dauguma lietuvių, įsigijusių išsvajotą sodybą, skuba susikurti komfortą, ir taip sugadina gerus senus namus. Dingsta harmonija, išgrynintos ir nusistovėjusios proporcijos, būdingos senajai lietuvių architektūrai.

Per savo praktiką ne kartą teko susidurti su atvejais, kai nuostabiame kraštovaizdyje nusipirktą sodybą tautiečiai nugriauna ir vietoje jos pastato įspūdingus rūmus. Tokia vizualinė tarša Lietuvoje jau tapo visuotine nelaime. Daugelis neįvertina, kad senieji kaimo namai harmoningai dera su aplinka savo proporcijomis, medžiaga, forma. Tai ir sudaro tikrąjį kaimo grožį.

Todėl tiems, kurie nori prašmatnumo, reikėtų apsigyventi kur nors šiuolaikiškų namų aplinkoje, o ne ieškoti egzotikos kaime ir jį griauti. Mes vis daugiau pamatome pasaulio, pastebime, kaip visur vertinama tradicinė senoji etninė architektūra, todėl džiugu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, suprantančių mūsų kaimo sodybų vertę.

Prieš perkant sodybą svarbu išsiaiškinti, kas būsimam savininkui svarbiausia – ar vieta, ar namas. Lietuvoje vis dar yra senų medinių sodybų, kurios jau šimtmečius skaičiuoja. Nugriovęs seną medinį namą, negrįžtamai prarandi jo dvasinę, emocinę vertę. Juk tokios sodybos autentiškumas atspindi Lietuvos charakterį ir geriausiai dera prie aplinkos, tai ir sudaro didžiausią sodybos vertę.

Jei namo pamatai geri, jis tvarkingas, darnių proporcijų, pakankamo dydžio, jo nereikėtų perstatyti. Ką nors keičiant būtina tai daryti saikingai, išlaikant stiliaus vienovę, nedarkant aplinkos, stengiantis neišsiskirti iš jos. Svarbiausia – laikytis paprastumo, santūrumo, stilingumo, vengti kičo ir aplinkoje. Visokie cementiniai angelai, dirbtiniai gandrai, malūnai anaiptol neatspindi lietuvių tradicijų. Kai senoje sodyboje pamatai senas liepas, apaugusį tvenkinį, puikiai išsilaikiusį namą, pajauti visos sodybos dvasią, o juk būtent tai, kas paliesta laiko, yra brangiausia ir vertingiausia.