Ruduo į Kėdainių kraštą atvijo daug smagių, nuotaikingų ir prasmingų renginių. Puikiai nusiteikę Meironiškių kaimo gyventojai ir svečiai rinkosi į tradicinę, jau devintą kartą rengiamą Mykolinių šventę „Mykolinių kapelmošius“.

Suburia žmones

„Džiugu, kad ir toliau tęsiame buvusios Meironiškių bendruomenės pirmininkės ir kultūros skyriaus vadovės Genovaitės Kriaučiūnienės iniciatyva pradėtą rengti tradicinę Mykolinių šventę, kiekvienais metais suburiančią tiek Meironiškių, tiek ir aplinkinių kaimų gyventojus“, – pasidžiaugė ketvirtus metus Krakių kultūros centro Meironiškių skyriaus vadovės pareigas einanti Rita Tamošaitienė.

Baigiamasis renginys

„Mykolinių kapelmošius“ – baigiamasis šiais metais įgyvendinto projekto renginys.

„Prieš tai turėjome ir kitokių veiklų. Pirmiausia organizavome popietę kaimelio vaikams. Jos metu Meironiškių bibliotekos bibliotekininkė Jūratė Mitkuvienė plačiau papasakojo apie daržoves, jų naudą.

Dar viena iš veiklų – praktinis seminaras suaugusiesiems apie daržovių rauginimą ir fermentavimą su Arūnu Joniškiu.

Vėliau buvo edukacinis užsiėmimas su menininke Sondra Žalakevičiene, kuri meironiškiečius mokė floristinių kompozicijų kūrimo subtilybių“, – projekto metu įgyvendintas veiklas pristatė Rita.

Iš Radviliškio rajono į Meironiškius Algimantas Kriaučiūnas atsikraustė 1978 metais. Prieš pradedant vadovauti kaimo kapelai vyras dešimt metų ėjo Meironiškių žemės ūkio bendrovės vadovo pareigas./Džestinos Borodinaitės nuotr.

Nugalėjo draugystė

Baigiamasis projekto renginys „Mykolinių kapelmošius“ prasidėjo šeimininkių varžytuvėmis-ragautuvėmis „Ragauk ir išsirink“.

„Šiais metais varžytuvėse dalyvavo penkios išradingumu viena kitai nenusileidžiančios šeimininkės meironiškietės Dalija Gaučienė, Laima Rumšienė, Genovaitė Kriaučiūnienė, plinkaigalietė Inga Dovydienė ir pajiesliškė Vitalija Simonavičienė.

Išskirti pačią pačiausią šeimininkę ir išrinkti vieną vienintelę gardžiausią rudeninę užkandėlę, kurios pagrindinis ingredientas turėjo būti kokia nors rauginta daržovė, nebuvo taip lengva.

Visos dalyvės įdėjo daug pastangų, tad nusprendėme, kad nugalės draugystė ir simbolinėmis dovanėlėmis apdovanojome visas varžytuvėse dalyvavusias šeimininkes“, – tikina Rita.

Džiaugiasi bendradarbiavimu

„Džiugu, kad palaikome glaudžius ryšius su aplinkinėmis bendruomenėmis. Be jų šventė nebūtų buvusi tokia smagi. Šį kartą organizuodamos šeimininkių varžytuves pagalbos sulaukėme iš Pajieslio ir Plinkaigalio bendruomenės centrų.

Prie organizacinių reikalų stipriai prisidėjo Plinkaigalio bendruomenės centro pirmininkė Inga Dovydienė, kurios iniciatyva iš bendruomenės lėšų buvo pasirūpinta šeimininkių dovanėlėmis.

Pajieslio bendruomenės pirmininkė Irena Milerienė ir kitos šios bendruomenės aktyvistės visus „Mykolinių kapelmošiaus“ dalyvius vaišino gardžia firmine Pajieslio bendruomenės perlinių kruopų koše su grybu padažu. Esu be galo dėkinga visiems, kurie prisidėjo ir padėjo mūsų šventę paversti dar nuotaikingesne“, – visiems širdingai dėkoja Rita.

Koncertinė programa

Rita Tamošaitienė Meironiškiuose gyvena daugiau nei dvidešimt metų. Į Meironiškius kultūros skyriaus vadovę atvijo meilė./Džestinos Borodinaitės nuotr.

„Mykolinių kapelmošių“ vainikavo šventinis koncertas. Jo metu savo pasirodymais renginio dalyvius džiugino armonikieriai Algimantas Kriaučiūnas (Meironiškiai), Robertas Dubinka (Krakės), Henrikas Docius (Sirutiškis) ir Artūras Ruša (Šėta).

Po jų pasirodymo koncertinę programą tęsė kapelos.

Scenoje pasirodė Kėdainių kultūros centro Sirutiškio skyriaus liaudiškos muzikos kapela „Pastogė“ (vadovas H. Docius), Šėtos kultūros centro kapela „Rudekšna“ (vadovas A. Ruša) bei Kėdainių rajono Meironiškių bendruomenės kaimo kapela „Kaimynai“ (vadovas A. Kriaučiūnas).

Jaudinosi dėl žmonių

„Renginio koncertinė programa sulaukė didelio susidomėjimo. Labiausiai pergyvenome dėl žmonių skaičiaus, ypač šiuo nelengvu mums visiems laikotarpiu, kai turime laikytis saugumo reikalavimų, tačiau galiu tik pasidžiaugti jų aktyvumu. Į „Mykolinių kapelmošių“ susirinko gausus žiūrovų būrys.

Šventėje svečiavosi Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis. Į renginį taip pat atvyko žmonių iš Kauno, Krakių, Pajieslio“, – pasidžiaugė Rita.

Kapelų įvairovė

„Tradicinę kaimo šventę šiais metais pavadinome „Mykolinių kapelmošium“. Tai padeda atspindėti mūsų šventės siekiamybę.

Norėjome, kad renginyje dalyvautų ne viena ir ne dvi kapelos. Manau, kaip pirmam kartui pavyko gana neblogai. Tikimės, kad prie šios temos ir apsistosime. Kiekvienais metais stengsimės įtraukti į mūsų repertuarą kuo daugiau ir įvairesnių kapelų ne tik iš savo krašto. Labai norėčiau, kad ši maža šventė palaipsniui augtų ir taptų tarsi kapelų festivaliu“, – viliasi Rita.

Muzika – hobis

Kėdainių rajono Meironiškių bendruomenės centro kapelos „Kaimynai“ vadovas Algimantas Kriaučiūnas džiaugiasi metai iš metų Meironiškiuose rengiama Mykolinių švente.

„Vietinė kapela įsikūrė 2008 metais. Per visą kapelos gyvavimo laikotarpį jos narių skaičius varijavo.

„Mykolinių kapelmošiaus“ šventinės akimirkos./Organizatorių nuotr.

Buvo laikai, kai buvome keturiese, vėliau likome trise, o dabar vėl esame keturi. Svarbiausia, jog visus kapelos narius vienija muzika, kuri leidžia mėgautis ir tampa puikiu atsipalaidavimo būdu.

Kapeloje turime armonikierių, būgnininką, grojantį bosine gitara ir barškučiais.

Nors visi esame savamoksliai, tačiau visada stengiamės kūrinius atlikti kokybiškai, na, o kaip mums pavyksta tą padaryti, gali pasakyti klausytojai“, – pajuokauja Algimantas.

Mokėsi iš brolio

Muzika kapelos vadovą lydi nuo pat vaikystės. Būdamas septynerių groti Algimantas mokėsi iš savo brolio.

„Muzikos mokyklos nelankiau ir jokių mokslų su muzika nesu baigęs. Groti mane išmokė brolis, o vėliau, kiek išgalėjau, mokiausi pats“, – tikina Algimantas.

Vadovavo bendrovei

Iš Radviliškio rajonas į Meironiškius Algimantas atsikraustė 1978 metais. Prieš pradedant vadovauti kaimo kapelai jis dešimt metų ėjo Meironiškių žemės ūkio bendrovės vadovo pareigas.

„Nuo 1992 iki 2002 metų vadovavau Meironiškių žemės ūkio bendrovei. Vėliau pasirinkau visai kitą specialybę. Pradėjau dirbti Akademijos miestelyje, buvau atsakingas už komunalines paslaugas.

2007 metais jas prijungė prie Kėdainių vandenų. Iš viso šioje darbovietėje skaičiuoju jau 18 metus“, – pabrėžia Algimantas.

Orientuojasi į šeimas

Rudenį meironiškiečiai švenčia Mykolines, o pavasarį gegužės mėnesį kaimo gyventojai renkasi į tradicinę Šeimų šventę.

„Ši šventė daugiau orientuota į šeimas, į vaikus. Kaskart organizuodami Šeimų šventę stengiamės pramogų skirti tiek jaunam, tiek ir vyresniam.

Gražia šios šventės tradicija tapo organizuoti krepšinio 3x3 turnyrą. Norime, kad renginys nebūtų tik pramoginis, o paliktų išliekamąją vertę, todėl į šventinę programą jau ne vienerius metus įtraukiame ir policijos atstovus, kurie, suteikdami reikšmingos informacijos apie saugumą, sudomina mažuosius meironiškiečius“, – apie Šeimų šventę pasakoja Rita.

Pyragų ir muzikos vakaras

Lapkričio pradžioje Meironiškiuose jau ketverius metus švenčiama ir Pyragų diena.

„Na, o prie pyragų neužtenka vien arbatos bei pasibendravimo, reikia meironiškiečiams ir muzikos. Taip ir tapo mūsų smagi šventė „Pyragų ir muzikos vakaru“, – tikina Rita.

„Mykolinių kapelmošiaus“ šventinės akimirkos./Organizatorių nuotr.

Užsiėmimų reikia

„Džiaugiamės, kad kaimelyje yra mokykla, kad turime kultūros skyrių, bibliotekos skyrių. Tai – mūsų kaimelio šviesuliai.

Didžiausia problema – situacija dėl mūsų kaimo bendruomenės centro, kuri tikrai labai liūdna, nes šiuo metu jame nėra narių, nevykdoma jokia veikla.

Visas Meironiškių kaimo šventes organizuoja Krakių kultūros centro Meironiškių skyrius. Tikimės, kad ilgainiui situacija pasikeis, nes nors kaimas ir senstantis, tačiau žmonėms veiklų ir užsiėmimų tikrai reikia. Labai norėtųsi didesnio aktyvumo, iniciatyvumo ir iš pačių gyventojų pusės, nes bendruomenė tai nėra vien tik pirmininkas, reikia prie jos gyvavimo prisidėti visiems“, – mintimis dalijasi Rita.

Atvijo meilė

Rita Meironiškiuose gyvena jau daugiau nei dvidešimt metų. Į Meironiškius kultūros skyriaus vadovę atvijo meilė.

„Prieš dvidešimt metų dabartinio mano vyro Žydrūno draugai pasiūlė važiuoti į šokius Pašušvyje. Mat ten labai geri ir smagūs šokiai būdavo, gražių panelių daug.

Nė nemirktelėjęs sutiko draugus pavėžėti. Juk vos keli kilometrai iki to Pašušvio, pagalvojo jis. Tik vėliau suprato, kad ne į tą gretimą Pašušvį jo draugai prašė nuvežti.

Visi norėjo į Radviliškio rajone esantį Pašušvio kaimą, kuris yra mano gimtinė. Meironiškius nuo jos skiria dvidešimt penki kilometrai. Taip tuose šokiuose mes ir susipažinome ir dabar šokdiname vienas kitą jau dvidešimt vienerius metus“, – smagią istoriją pasakoja Rita.

Rašydavo pažymius

Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos Meironiškių skyriaus mokytoja Irena Lukjanovienė į Meironiškius važinėja dirbti iš Kėdainių.

„Mano vaikystė prabėgo Bokštų kaime, kuris yra 7 kilometrai nuo Krakių. Meironiškiuose dirbu šeštus metus. Kiek save pamenu, tiek ir troškau būti mokytoja. Vaikystėje susisodindavau lėles ir skaitydavau joms pasakas, užduodavau klausimus, pati į juos ir atsakydavau.

Stropiausia mano mokinė tais laikais buvo močiutė Apolonija. Jai net ir pažymius rašydavau“, – vaikystę prisimena Irena.

Reikalauja atsakomybės

Irena džiaugiasi, kad ši vaikiška svajonė tapo realybe.

„Esu labai laiminga ir didžiuojuosi, kad esu mokytoja. Neįsivaizduoju savęs dirbančios kitą darbą. Mokiniai man yra viskas. Tai – ir begalinis džiaugsmas, ir rūpestis, ir gyvenimo pilnatvė. Pasirinkau šią profesiją todėl, kad labai myliu vaikus.

Nors pedagogo darbas yra ganėtinai sunkus, reikalaujantis didelės atsakomybės už savo ugdytinius, tačiau mokyti vaikus man yra begalinis džiaugsmas“, – pedagogo darbo reikšmingumą savo gyvenime įvardija Irena.

Tačiau pedagogo darbas nėra vien darbas su vaikais. „Glaudus ryšys sieja ir su tėveliais. Džiugu, kai jie atveria savo širdis, pasitiki. Žinau jų kasdienius rūpesčius, problemas, ateities vizijas“, – tikina pedagogė.

Didžiausias atpildas

Irena mano, kad nėra skirtumo, kurioje mokykloje dirbi, kaimo ar miesto, svarbu, kad jautiesi esąs savo rogėse.

„Kaip ir visuose darbuose, taip ir mokytojo darbe pakanka rūpesčių, bet juos nustelbia į mokytoją žiūrinčios su dėkingumu ir pasitikėjimu spindinčios mokinių akys.

Jei mokinys tavimi pasitiki, tai yra didžiausias atpildas už visus rūpesčius ir vargus. O jei tavęs nepamiršta ir po 20 metų, tai supranti, kad pasirinkai teisingą kelią.

Puikiai pamenu ir savo pirmą klasę, ir pirmuosius mokinius. Tai buvo Mantviliškio aštuonmetė mokykla. Mano auklėjamoji klasė buvo penktokai, o pati dėsčiau istoriją. Su savo pirmaisiais mokiniais susitinku ir dabar. Ir koks begalinis džiaugsmas užlieja širdį, kad jie manęs nepamiršo“, – mano Irena.

Glaudus bendradarbiavimas

Prieš penkerius metus Irena atėjo dirbti į jau dalinai renovuotą mokyklos pastatą.

„Po metų renovacija prasidėjo viduje. Ir dabar mes turime jaukią, šiltą mokyklėlę. Už tokią dovaną esame labai dėkingi rūpestingam direktoriui Alanui Magylai. Mokykla glaudžiai bendradarbiauja su kaimo bendruomene.

Stengiamės puoselėti etnokultūrą, švęsti šventes. Tradiciškai Meironiškiuose yra švenčiama „Ožio“ ir Pusiaužiemio šventės“, – informuoja Irena.

Sudominti nelengva

„Didžioji dauguma mokinių – meironiškiečiai, turim du mokinius iš gretimo Špitolpievio kaimo ir vieną ugdytinį iš Ąžuolytės kaimo“, – sako pedagogė.

Anot jos, šio laikmečio vaikus sudominti nelengva. Tai daryti Irena stengiasi į pagalbą pasitelkdama netradicinius pamokos ugdymo  metodus, pamokas kitose erdvėse, įvairias edukacijas.

„Visais laikais vaikai buvo vaikais. Tik dabar vaikai yra laisvesni, lengviau komunikuoja.

Bet yra ir kita medalio pusė. Šiais laikais labai ryškiai padaugėjo mokinių, turinčių ugdymosi sutrikimų, specialiųjų poreikių. Tas mane labai liūdina“, – sako Irena.

Džestina BORODINAITĖ