Kalvarijos krašto tautodailininkas Antanas Lastauskas, skobdamas naminukus, laukinukus ir šventuosius, į save veidrodyje nežiūri, tačiau neneigia, kad kai kurie jų turi ir jo bruožų. „Pradžioje medyje būna tik balvonas, o paskui kiekvienas autorius kažkiek ir savo individualybės perduoda kūriniui“, – pasakojo Antanas. Į etninę kultūrą vis labiau panyrantis medžio drožėjas neseniai Vilniuje, parodoje-konkurse „Šventieji ir piligrimai“, užėmė pirmą vietą. 

Atrado save trisdešimties

Kaip medžio drožyba atėjo į jūsų gyvenimą?

Taip aplinkybės susiklostė. Pabėgau iš Išlandžių kaimo į miestą, nes mačiau, kaip sunkiai visą gyvenimą mano tėveliai lenkė nugaras. Nutariau dirbti ir mokytis Kalvarijos maisto pramonės technikume, įgyti mechaniko specialybę. Iki tol drožėju nebuvau.

Viskas prasidėjo apie 1980-uosius, gyvenant Kalvarijoje. Galima sakyti, nutiko stebuklas. Įsidarbinau radiotechnikos meistru Kalvarijos radijo taisykloje, kur ir sutikau šio krašto šviesuolį, dabar jau Anapus iškeliavusį Saulių Lisauską. Apsilankęs jo sodyboje darbo reikalais suvokiau netikėtą tiesą: gyvenime yra daugybė gražių dalykų, ne tik darbas, iš kurio galėtumei pragyventi ir pavalgyti. Yra dar ir grožio suvokimas. Už tai, kuo šiandien esu, ko gero, labiausiai turiu būti dėkingas S.Lisauskui ir drožybos mokytojui, buvusiam kalvarijiečiui skulptoriui Juozui Videikai. Tai ir jų nuopelnas.

Kai pradėjome mudu su Sauliumi artimiau bendrauti, pamačiau jo unikalius darbus ir susižavėjau. Jie mane labai patraukė. S.Lisauskas įkalbėjo mane pabandyti padaryti ką nors panašaus. Pradėjau tekinti medį, ėmiausi molio. Lipdžiau švilpukus, vieną kitą molinį indą formose išliedavau. Kūrybos pradžioje daugiausia dirbau su moliu, o dabar atvirkščiai – liko tik medis, molis manęs jau netraukia.

Ar tiesa, kad pirmą kūrinį išdrožėte būdamas 30-ies? Kur jis dabar?

Labai gerai prisimenu tą savo pirmą darbelį – ištekinau žvakidę, ją nuvežiau į mugę, tačiau niekas jos tąkart nenupirko. Bet jos neišmečiau, išsaugojau – yra kažkur namuose. Jos jau neatsikratysiu, ko gero. Paskui ant tos pačios žvakidės užėjo noras pabandyti išdrožti žmogaus veidą. Ilgokai žaidžiau, lyg ir neblogai išėjo. Paskui dar kažką pabandžiau padaryti, bet tuo metu ilgesniam laikui neužsikabinau už medžio. Tik apie 2000-uosius atradau iš naujo medį ir nuo tada jis manęs daugiau nepaleidžia.

Laisvalaikis ir „duona“

Iš kur semiatės idėjų? Kokios temos arčiausiai dūšios?

Paprastai visos idėjos ateina iš gyvenimo. Kaimo gyvenimo tema, ko gero, yra arčiausiai. Nuo vaikystės gerai pažįstu kaimą. Nors nemėgstu kaimo darbų, bet man smagu juos vaizduoti. Visas duonos gimimo procesas – nuo javų sėjos iki duonos ragavimo – sugulė į 15 darbų ciklą „Duonos kelias“. Darbuose vyrauja ir mitologinė, religinė tematika, vaizduoju ne tik žmones, bet ir gyvūnus.

Manau, kad ir metų laikai mane veikia.

Ar drožyba tapo pragyvenimo šaltiniu ar tai tik laisvalaikio pomėgis? 

Drožyba yra vienintelis ir pagrindinis mano darbas. Apie jokius kitus darbus negalvoju. Seniau dar taisydavau senos kartos televizorius, radijo aparatūrą. Dabar jų mažai belikę, taigi ir iš to jau tikrai neišgyvenčiau.

Mūsų krašte pragyventi tik iš užsakymų gana sunku. Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje  drožėjai turi daugiau darbo, o čia būna tik vienas kitas užsakymas. Bet negaliu skųstis, kad badauju. Gyvenimui prisiduriu visur dalyvaudamas. Traukia drožėjų plenerai. Ten darbai stambesni – lauko skulptūros, mediniai suoleliai. Kartais iš anksto pasako kūrinio temą, ko norėtų, kad išdrožčiau. Dar įdomiau būna, kai temos neatskleidžia, pasako tik susirinkus vietoje. Tada viskas vyksta kaip savotiškas egzaminas, išbandymas. Kurį laiką apima stresinė būsena, bet ir smagu, kai žmonėms paskui darbas patinka.

Jūsų žmona Violeta yra sakiusi, kad jau susitaikė su tuo, kad rytą atsikėlusi lovoje randa skiedrų. O kaip vaikai, anūkai vertina jūsų drožybą, gal turėsite sekėjų?

Dukra Sonata bandė drožti, kai gyveno kartu. Ji turi savo darbų, bet pasidžiaugia atvažiavusi ir mano drožiniais. Jos dukra, mūsų anūkė Gabrielė, linkusi prie meno, grožio. Sūnaus Giedriaus dviem sūnums, nors jie dar maži, jau rūpi dirbtuvė. Ateina dažnai pasižiūrėti, ką veikia senelis.

O kas lėmė jūsų sėkmę Lietuvos medžio drožėjų kūrinių parodoje-konkurse „Šventieji ir piligrimai“?

Konkurse dalyvavau antrą kartą. Pirmajam išdrožiau piligrimą, kurį iš manęs nupirko. Pagalvojau, kad šiemet pajamų nėra per daug, ir nutariau vėl dalyvauti. Pamąsčiau, kas tiktų konkursui. Labiausiai traukė šv.Rokas. Laiko ne tiek daug turėjau – iki darbų pristatymo buvo likusios kelios savaitės. Išdrožiau apie 40 cm aukščio šventojo skulptūrą su šuniuku. Aplinkybės taip susiklostė, kad darbas komisijai patiko. Bedroždamas visko išmoksti, įgyji įgūdžių.

Faktai

A.Lastauskas gimė 1959 m. rugpjūčio 26 d. Išlandžių kaime (dabartinė Kalvarijos sav.).

Mokėsi Strazdų pradinėje, o 1977 m. baigė Šeštokų vidurinę mokyklą (Lazdijų r.).

Kalvarijos maisto pramonės technikume įgijo mechaniko specialybę.

1980 m. pradėjo dirbti Kauno radiotechninių patarnavimų įmonės „Gama“ Kalvarijos radijo ir televizorių taisykloje.

1989 m. nudrožė pirmą darbelį iš medžio. 2003 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, o respublikiniame  medžio drožėjų konkurse Lionginui Šepkai atminti laimėjo prizą „Už sėkmingą debiutą“.

2009 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. 2011 m. Marijampolės regiono „Aukso vainiko“ parodoje pelnė pirmą vietą taikomosios dailės grupėje. Dalyvauja kūrybinėse stovyklose Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.