Jei norite atnaujinti senus rąstus, nuvalyti kelis dažų sluoksnius ar tinką, verta prisiminti seną, tačiau iki šiol populiarų paviršių valymo metodą – smėliavimą. Sodybų naujakuriai sutinka, kad kol kas greitesnio ir pigesnio būdo valyti paviršius iki šiol surasti nepavyko. Pamažu populiarėja ir valymas sausu ledu, tačiau sodiečius jis atbaido dėl didesnės kainos ir lėtesnių darbo tempų.

Gyvena buvusioje mokykloje

Iš Dublino į nuošalią, 1916 metais statytą sodybą netoli Merkinės su vyru atsikėlusi Aistė Šlajūtė prisiminusi gyvenimo pradžią joje šypsosi – lengva nebuvo. Jauna šeima pasiryžo gyventi ir kurtis dar renovuojamoje sodyboje. O tvarkyti tikrai buvo ką, mat jų naujasis būstas – buvusi mokykla, kurios bendras plotas siekia apie 200 kv. m.

Pirmąją vasarą, kol trobesiai buvo tvarkomi, jauna šeima pagyveno kieme, palapinėje, vėliau kėlėsi į antro aukšto kambarį. „Iš pradžių mes su vyru buvome išsigandę, – sodybos renovacijos kelionės pradžią su šypsena prisimena jauna moteris. – Mano vyras airis, o aš Airijoje gyvenau šešiolika metų. Mus visi gąsdino, kad žiemą čia sušalsime, neišbūsime kaime. Bet mes užsigrūdinome, pripratome prie skersvėjų, vėjo. Mums užteko krosnies ir kelių tepalinių radiatorių. Praėjusi žiema buvo labai šalta, tačiau mums visai neblogai sekėsi peržiemoti. Nenorėjome kur nors keltis kol vyksta remontas. Supratome, kad prarastume daug laiko, jei nuomotume patalpas Alytuje, Druskininkuose ar Varėnoje, todėl nusprendėme namą renovuoti jame jau gyvendami. Galų gale tai padėjo prisijaukinti namą, naują aplinką.“

Darbas ne iš švariausių

Renovacija prasidėjo nuo pirmo aukšto pertvarkos. Patalpų, pertvarų čia būta nemažai, todėl pirmame aukšte kambarių skaičius sumažintas iki trijų. Teko keisti grindis, langus, atidengti sienas, atnaujinti rąstus. „Kai pradėjome lupti sienas, ko tik ant jų neradome. Buvo ir popierių, ir kartono. Taip pat vietomis buvo tinkas su medinėmis lentelėmis. Sienas atidengėme patys su vyru. Lentelės turėjo labai daug vinių, tai šiek tiek lėtino darbą. Nuo sienų nuėmėme ne vieną ir ne dvi tonas senienų“, – prisimena Aistė.

Atidengus rąstus, vietomis medis buvo labai gerai išsilaikęs. Prastesnė situacija tik išorinėse sienose, kur mediena buvo pagraužta kinivarpų. Po medienos valymo darbų labiausiai išgraužtus plotelius nuspręsta padengti moliu. Vienas iš meistrų naujakuriams pasiūlė sienas nuvalyti smėliasrove. „Statybininkai paminėjo, kad netoli Merkinės yra nusmėliuotas namas. Nuvykome jį apžiūrėti, nes ten buvo valyti išoriniai rąstai. Gavome kontaktus ir jie atvyko darbuotis pas mus“, – dėsto moteris.

Pasak jos, du vyrukai visas pirmo aukšto sienas, lubas, balkius šveitė visą dieną. Ji liko itin patenkinta greitu ir kokybišku darbu, mat du meistrai per dieną atnaujino maždaug 100 kv. m. Tiesa, besidomintiems šia paviršių atnaujinimo procedūra Aistė paaiškina, kad darbas išties ne iš švariausių. Patalpose susikaupė nemažai smėlio, teko plėvele pridengti naujai įstatytus langus. Savaime aišku, neapsieita be dulkių, nešvarumų, todėl nušveistas sienas vėliau šeimininkai atidžiai valė, nusiurbė dulkes ir smėlio likučius. Netrukus rąstus padengė natūralia medienos dažyve, sukurta linų sėmenų aliejaus pagrindu su antiseptikais.

Nebrangu ir greita

Aistė svarsto, kad smėliavimas gana greitas ir palyginti nebrangus medinių konstrukcijų atnaujinimo būdas. „Visame statybų kontekste, kai kainos tikrai nemažos, smėliavimas yra praktiškas pasirinkimas, nes tai jau, galima sakyti, yra galutinė apdaila. Tai daug pigiau nei sukti gipso kartoną ar tinkuoti. Tiksliai negaliu pasakyti, bet jei atmintis neapgauna, už smėliavimo kvadratą mokėjome 5–6 eurus“, – sako atliktų darbų kokybe ir kaina patenkinta pašnekovė.

Anot pašnekovės, atnaujintų rąstų iš vidaus apšildyti nesiruošiama. Tai svarstoma ateityje daryti iš išorės. Antrą žiemą su šeima sodyboje leisianti Aistė sako, kad A++ kokybės senose sodybose ieškoti neverta, o ir ne dėl to buvo atsikelta į kaimą gyventi. Ji patikina, kad sodybą pritaikė šiuolaikiniams poreikiams, tačiau renovuodami stengėsi gerbti būsto autentiškumą. „Niekaip nesuprantu, kaip rąstiniame name galima uždengti rąstus. Kokia prasmė tuomet jį tokį statyti?“ – autentišką sodybos interjerą siekia išlaikyti sodybos naujakurė A.Šlajūtė.

Kol kas daugiausia užklausų sulaukiama dėl smėliavimo, tačiau pamažu žmonės atranda ir valymą sausu ledu. Toks valymas nesudaro papildomų atliekų, po valymo paviršius lieka nepakitęs, nepažeistas, todėl galima valyti minkštesnius paviršius, tokius kaip nikelį, chromą, aliuminį, plastiką ir kt.

Išlaikė autentiškumą

Šimtaprocentine vilniete save vadinanti Salomėja Kuzienė jau antrus metus pluša renovuodama Šalčininkų rajone esančią sodybą. Darbų netrūksta: teko statyti pamatus, keisti apatinius rąstus, šveisti langus, valyti sienas. Pagal dokumentus sodybai 120 metų, tačiau moteris neabejoja, kad ji iš tiesų senesnė, nes aptikta daiktų, bylojančių apie senesnį sodybos gyvavimą. Ji džiaugiasi, kad rąstinis namas išsilaikęs stebėtinai gerai. Tai iš dalies yra ir buvusių šeimininkų nuopelnas – sienas, lubas ir grindis tepę aliejiniais dažais jie medieną tarytum konservavo. „Mums belieka viską nuvalyti ir turėsime autentišką namą, kuris atrodys taip, kaip prieš daugiau nei 100 metų“, – senosios sodybos dvasios neišsižada Salomėja, pridurdama, kad visus darbus stengiasi atlikti taip, kad būtų išlaikytas autentiškas, išskirtinis stilius.

Kampinis šlifuoklis nepasiteisino

Atėjus laikui apsispręsti, kaip bus valomos sienos, pasirinktas būdas, kuris gana greitai nuvalo, tačiau nepažeidžia sienų ir atidengia tikrą medienos grožį. Kadangi vidinės namo sienos padengtos vadinamuoju sausu tinku, iki atvykstant meistrams jį teko nukrapštyti patiems. Tolimesnis darbų etapas – smėliavimas. Pašnekovė tikina svarsčiusi ir kitus valymo būdus. Pirmiausia išmėginta aliejinius dažus nušveisti su rankine orapūte. Tačiau darbas ilgai truko, buvo daug dulkių, smarvės. Dirbti su kampiniu šlifuokliu taip pat pasirodė ne išeitis. Salomėjos gyvenimo draugas Egidijus Baikštys prisimena, kai praėjusią žiemą, per karantiną, vietoje dūminės pirties įrenginėjo garinę pirtį su priepirčiu. Grindims buvo naudojamos senos grindinės lentos. Nuo jų dažus nuiminėti teko kampiniu šlifuokliu, naudojant švitrinio popieriaus diską. „Buvo daug dulkių ir dažų atplaišų. Nuo galvos iki kojų teko būti dulkinam ir aplipusiam... Džiaugėmės, kad taip nepradėjome name daryti. Be to, smėliuojant gana gražiai nuimamas reikiamas sluoksnis. O su kampiniu šlifuokliu tai padaryti nepalyginamai sudėtingiau“, – tvirtina vyriškis.

Daryti pačiam ar kviesti meistrą?

Egidijus priduria, kad iš pradžių patys svarstė smėliuoti kambarį. Jis ant pirštų lenkia visą proceso eigą, jei tuo būtų reikėję užsiimti patiems: reikalingas pakankamai galingas kompresorius, kuris užtikrintų reikiamą paduodamo oro kiekį, smėliasrovė, specialus kelių frakcijų smėlis. Be viso to, reikia ir geros ekipuotės, t. y. norint apsaugoti kvėpavimo takus, akis nuo smulkių smėlio granulių, būtina dėvėti sandarius skafandrus su oro tiekimu, nes dirbant smėlis lenda visur, net kvėpuoti įprastai neįmanoma. Sumuodamas kompresoriaus, smėliasrovės ir skafandro nuomą, vyriškis neabejoja, kad savarankiškai tai daryti būtų tiesiog neapsimokėję. Be to, įrangą gali gauti tik tada, kai ji laisva, o prie tokių datų reikia derintis iš anksto, nes į sodybą tenka keliauti iš Vilniaus. „Nėra tekę dar to daryti, tad reiktų žinoti, kokias smėlio frakcijas naudoti tam tikrais atvejais, nes jis veikia kaip abrazyvas. Juk galima ne tik nuimti nereikalingą sluoksnį, bet ir sugadinti daiktą. Patogiau pirkti paslaugą“, – įsitikinęs Egidijus.

Tona smėlio

Galiausiai šeima kvietė meistrą, kuris į Šalčininkų rajoną atvyko iš sostinės. Salomėja, stebėjusi meistro darbą, rezultatu liko labai patenkinta, kartu ir džiaugėsi, kad šio darbo nereikėjo daryti savo rankomis. „Meistras dirbo beveik visą darbo dieną, apie 8 valandas, o gal net ilgiau. Iš pradžių purkšta stambesnė, vėliau smulkesnė smėlio frakcija. Jis tik išbėgdavo įkvėpti gryno oro, nes darbas ne iš lengvųjų. Iš tiesų atliktas darbas pranoko lūkesčius. Smėliasrovė nenuvalė visų aliejinių dažų nuo mūsų senų dvivėrių durų, todėl ant jų galima rasti kelių atspalvių: melsvų, žalsvų, balsvų. Bet man dėl to durys dar žavesnės. Mes jam už atliktą darbą sumokėjome 400 eurų. Manau, kad tai labai padori suma. Kvadratas smėliavimo kainavo apie 7 eurus“, – patirtimi dalijasi Salomėja.

Vienas dažniausiai įvardijamų smėliasrovės trūkumų – liekantis kalnas smėlio. Tačiau pašnekovė džiaugiasi, kad smėlio semtuvais nešti iš namų taip ir neprireikė, nes šį darbą spėta atlikti prieš grindų betonavimą, smėlis pasiliko ant grindų pagrindo. Tačiau, jos manymu, jei būtų reikėję jį išvežti, būtų susikaupusi maždaug tona smėlio.

Sausas ledas ar smėliavimas?

Rąstų ir medinių konstrukcijų valymu smėliu bei sausu ledu užsiimantis Deividas Drevinskas sako, kad besikreipiančių dėl šių darbų pastaraisiais metais iš tiesų nemažai. Rekordiškai daug užsakymų buvo pernai. Jo teigimu, smėliavimo darbus galima atlikti tiek žiemą, tiek vasarą, todėl planuojant darbus viduje, sezonai įtakos nedaro. Kol kas daugiausia užklausų sulaukiama dėl smėliavimo, tačiau pamažu žmonės atranda ir valymą sausu ledu. Toks valymas nesudaro papildomų atliekų, po valymo paviršius lieka nepakitęs, nepažeistas, todėl galima valyti minkštesnius paviršius, tokius kaip nikelį, chromą, aliuminį, plastiką ir kt. Sausu ledu valyti vidinius paviršius sodiečiai renkasi tuomet, kai aplinka sutvarkyta ir nenorima kiemo ar vidinių patalpų užteršti smėliu. Taigi, pagrindinis sauso ledo privalumas prieš smėliavimą – po darbų paviršiai yra sausi ir švarūs. Tiesa, valymas sausu ledu trunka ilgiau ir jei norėsite nuvalyti storesnį tinko sluoksnį ar senus dažus, tai padaryti bus sunkiau nei su smėliasrove. Valymas sausu ledu dar ir brangesnis. D.Drevinskas skaičiuoja, kad dirbant tokiu būdu sąmata išauga 50 proc. ir daugiau.

Tuo metu su smėliu galima nesunkiai nuvalyti senas rūdis, mūrą, medinius paviršius. Kadangi darbas gana triukšmingas, bent laikinai atsikratysite sienose apsigyvenusiais kenkėjais.

„Paprastai sodybą su smėliasrove išvalome per vieną ar dvi dienas. Jeigu rąstai labai patrešę ir po specialisto apsilankymo šeimininkai dar nusprendžia jų nemesti lauk, medį nuvalome iki gyvos medienos sluoksnio. Paprastai žmonės sienas, grindis ar lubas smėliuoja kartą per visą savo gyvenimą. Vėliau tereikia medį impregnuoti ar kitaip apsaugoti nuo išorinių veiksnių“, – pastebi pašnekovas.