Sūrio produktų smulkieji sūrininkai negamina visai, o sūriams naudoja vienintelį konservantą – druską, LRT RADIJUI sako sūrininkė Laima Stankeviča. Beje, priduria ji, druską tenka vežtis iš Prancūzijos, nes rupi druska yra nešvari, o joduotoje druskoje esantis jodas naikina ir gerąsias, sūryje gyvenančias bakterijas.

Kaip pasakoja L. Stankeviča, fermentinių sūrių gamybos tradicijos Lietuvoje nebuvo – fermentiniai sūriai atsirado tik XVII–XVIII a., kai Lietuvos dvarai užmezgė glaudesnius ryšius su Europa: „Tuomet dvarai pradėjo vežtis sūrininkus (daugiausia iš Olandijos ir Vokietijos) ir tada gaminti sūrį. O Lietuvoje daugiau buvo gaminami varškės sūriai.“

Anot sūrininkės, tai lėmė aplinka – Lietuvoje negyvena termofilinės bakterijos, kurios reikalingos fermentinio sūrio gamybai. „Anksčiau bakterijas ir veždavosi sūriuose: nori kokį nors sūrį pasigaminti, paėmei tokio paties sūrio galą, užkrėtei pieną bakterijomis ir gamini sūrį“, – kalba L. Stankeviča.

Sūrininko amatas, pabrėžia moteris, nėra labai lengvas, be to, jam reikia daug kantrybės ir įgūdžių: „Norint išvirti fermentinį sūrį, reikia mažiausiai 3,5 val. Be to, puskietis sūris mažiausiai tris mėnesius, o kartais ir pusę metų ar metus brandinamas rūsyje.“