Mūsų proseneliai tikėjo, kad kai kurie augalai turi nepaprastų galių. Naudojo juos ne tik ligoms gydyti, maistui pagardinti, bet ir būrimo ritualams.

Rugiagėlės ir meilė

Visi puikiai pažįstame rugiagėles. Jos žydi birželio–rugpjūčio mėn. Manoma, kad jų dangaus žydrumo žiedeliai padeda sužadinti patinkančio vyriškio meilę. Moterims tereikia nešiotis nuskintą rugiagėlę kišenėje, o dar geriau – priglaustą prie krūtinės. Gėlė netgi pasako daugiau. Jeigu nuskintas jos žiedas ilgai išlieka šviežias – jausmų patvarumu galima neabejoti, o jei greit nuleipsta – netrukus nusilps ir mylimo žmogaus dėmesys.

Garstyčios ir vaisingumas

Lietuvoje puikiai žinomos ir pastaruoju metu plačiai auginamos baltosios garstyčios. Ankstyvosios sėjos garstyčios subręsta liepos pabaigoje –rugpjūčio pradžioje.

Joms priskiriamos vaisingumą skatinančios savybės. Esą jų vartojančios moterys turi noro ir jėgų pagimdyti sveikų palikuonių. Dar proseneliai šiuos augalus laikė turint magiškųjų galių – garstyčių grūdeliais apiberdavo slenkstį taip apsaugodami namus. Taip pat buvo tikima, kad po slenksčiu pakasti garstyčių grūdeliai neleis peržengti slenksčio anapusinio pasaulio būtybėms.

Induistų tikėjimą išpažįstantys žmonės įsitikinę, kad, norint apsisaugoti nuo peršalimo, ugdyti intelektinius gabumus, verta nešiotis garstyčių grūdelių, supiltų į raudono audinio maišelius.                        

Takažolės ir rūpesčiai

Takažolės – vienmečiai besidriekiantys pažeme žoliniai augalai. Žydi birželio – spalio mėn. Vaisiai – tribriauniai riešutėliai. Šios laukų piktžolės veši ne tik laukuose, jų daug auga ir dažnai mindomose vietose: ant takų, kiemuose, pakelėse.

Pasak senolių, norint neutralizuoti asmenines nesėkmes, reikia palaikyti šiek tiek takažolių rankoje, išsakyti joms savo rūpesčius ir kančias: mat šie augalai sugeba susiurbti visas neigiamybes į save. Paskui žolytes reikia sudeginti.

Kišenėje nešiojamos takažolės gerina regėjimą.

Verbenos ir piktosios dvasios

Vaistinės verbenos kai kuriose šalyse vadinamos „geležinėmis žolėmis“. Jos žydi birželį ir liepą, o vaisiai prinoksta rugsėjį.

Dar Senovės Romos laikais dvasininkai verbenomis valydavo šventyklų altorius, o įšventindami mergaites į žynių padėjėjas jų galvas papuošdavo verbenų vainikais. Tam gėlės būdavo skinamos patekant Sirijui, kai danguje nešviesdavo nei saulė, nei mėnulis.

Krikščionybės laikais veiksmingiausiomis laikomos verbenos, nuskintos Joninių naktį.

Pasipuošti savo galvas verbenų vainikais yra linkę ir magai: gėlės neva apsaugo nuo iškviečiamų dvasių. Patalpų, kuriose būdavo atliekamos ritualinės apeigos, kertes būtinai apšlakstydavo verbenos antpilu.

Pasak žolininkų, šie augalėliai dovanoja žmonėms ramybę, todėl verta jų nešiotis prie kūno – tai padės išvengti neigiamų emocijų. Bet kuri šio augalo dalis gali būti naudojama ir kaip asmeninis talismanas. Na, o namuose laikomos verbenos, tikima, puikiai apsaugo juos nuo žaibo ir perkūnijos.

Šios gėlės naudojamos per tuos magiškuosius ritualus, kuriuos atliekant tikimasi daugiau pinigų ir turtų. Auginant verbenas sode arba namuose, tikimasi materialinės gerovės.

Pribuvėjos anksčiau į ką tik gimusio kūdikio lopšį įdėdavo verbenų: esą vaikas užaugs gero būdo ir turės polinkį į mokslą. Dar buvo manoma, kad šie augalai padeda išsaugoti jaunystę. Reikia išspausti sultis iš augalų, surinktų dar saulei nepatekėjus pirmąją jauno mėnulio dieną, ir išgerti.

Prieš miegą geriamas verbenų antpilas padeda atsikratyti nakties košmarų. To paties tikslo galima pasiekti džiovintų gėlių prikimšus į pagalvėlę arba nešiojant maišelyje ant kaklo. Taip pat būdavo tikima, kad kuo nors susirgus reikia pasirišti verbenos šaknį ant kaklo ir nešioti.

Gudobelės ir raganos

Gudobelės – daugiamečiai medeliai arba krūmai, žydintys gegužės – birželio mėnesiais, vaisiai – raudoni obuolėliai su kauliukais – prinoksta rugsėjį.

Buvo tikima, kad senovėje gudobelėmis raganos aptverdavo savo sodus. Įvairiausi magai, kerėtojai po jomis mėgdavę šokti ar atlikti apeigas.

Tikėta, kad gudobelės skatina vaisingumą, taigi jų šakelių būdavo atsinešama į vestuves ir pakišama po jaunavedžių čiužiniu arba jomis nubarstomas miegamasis. Protėviai jų pridėdavo į vaiko lopšį, kad apsaugotų nuo piktųjų dvasių.

Manoma, kad šio medžio šakutę verta su savimi nešiotis, kai apima liūdesys, kai siela neranda ramybės. Gudobelės taip pat saugo nuo žaibų, perkūnijų ir audrų.

Gudobelės – šventi fėjų augalai. Tuo ypač tikima Anglijoje, kur fėjų medžiais tradiciškai dar laikomi ąžuolai ir drebulės. Sakoma, kad ten, kur jie auga kartu, visada galima išvysti ir fėjų.