Sakoma, kad žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau. Vieni važiuoja svetur laimės ieškoti, o kitiems Lietuva tampa antraisiais namais.

Baltarusijoje gimusi ir augusi Anželika Kedar prieš aštuonerius metus Šalčininkų rajone, netoli Kužių gyvenvietės, nusipirko apleistą sodybą. Dabar joje – pilna gyvasties ir džiaugsmo.

Valgo tai, ką užsiaugina

Andželikos ūkis - natūrinis (Autorės nuotr.)

Daugiau nei tris hektarus užimančioje teritorijoje energinga moteris tvarkosi su dviem sūnumis – Pavelu ir Maksimu. Daug kas ūkyje padaryta vaikinų rankomis. Prieš atvykdama į Lietuvą Anželika su sūnumis ir antruoju vyru gana ilgai, net 14 metų, gyveno Izraelyje. Ten mokėsi ekologinio ūkininkavimo. Kai grįžo į Lietuvą, nusprendė kurti ekologinį ūkį. „Vis daugiau žmonių tampa vegetarais ar veganais. Jie nori visaverčio maisto. Daržovėse, kurių galima rasti parduotuvių lentynose, – pilna chemikalų. Vadinasi, valgydamas jas ne padėsi sau, o pakenksi. Kokia tada nauda iš sveiko gyvenimo būdo?“ – samprotavo pašnekovė. Ji pati stengiasi valgyti tik tai, ką užsiaugina. Šaldikliai pilni šaldytų uogų, daržovių, uogų, ožkų pieno varškės, rūsys – bulvių, šakniavaisių. O tai, kas netelpa į šaldiklį ar rūsį, sukiša į stiklainius ir užkonservuoja. Sūnus Pavelas kepa skanią naminę duoną. „Laikomės taisyklės: jei gyvename kaime ir turime ūkį, vadinasi, privalome tvarkytis taip, kad valgytume tai, ką užsiauginame patys“, – tikino pašnekovė.

Jau žaliuoja špinatai

Medicinos seselės išsilavinimą turinčiai moteriai labai pravertė Izraelyje įgytos ekologinio ūkininkavimo žinios. Vasariui baigiantis, 4 arus užimančiuose dviejuose šiltnamiuose jau žaliavo ankstyvosios žalumyninės daržovės. „Daug ką pasėjome pernai gruodį. Dabar jau žaliuoja špinatai, salotos, lenda ir dvimečių gražgarsčių lapeliai“, – rodė Anželika. Kol laikosi vėsūs orai, pirmasis šiltnamis kūrenamas. Kad nesušaltų jame augančios daržovės, atsakingi yra sūnūs. Pasak Anželikos, vėlai vakare užkūrus krosnį, šiluma laikosi iki ryto. Paslaptis paprasta – po plėvelės kupolu ištempta dar viena plėvelė, todėl oro tarpas puikiai sulaiko šilumą.

Prieskoniniai augalai ir gėlės tarpsta žiemos sode prie namo (Autorės nuotr.)

Šiltnamį šildo „auksas“

Išskirtinio dėmesio vertas ir antrasis šiltnamis. Jame taip pat daržovės auga po stogu su oro tarpu. Esminis skirtumas – šis šiltnamis nešildomas. „Šiais metais nusprendžiau paeksperimentuoti. Įrengiau šiltlysves. Sunku patikėti, bet visą žiemą šiltnamyje buvo teigiama oro temperatūra. Šilumą spinduliavo lysvės su arklio mėšlu“, – aiškino ūkininkė. Iš Izraelio parskraidintas žirgas, vardu Valentainas, – ne vien sodybos puošmena ir šeimininkės numylėtinis. Tvarte sukauptas jo „auksas“ buvo panaudotas labai tikslingai – šiltlysvėms įrengti. Jose kovui įpusėjus, žaliuos žalumyninės daržovės, įvairiausi prieskoniai. Didžiausias tokio šiltnamio privalumas tas, kad nereikia šildyti. Nuėmus vienų kultūrų derlių, dedamas sluoksnis substrato, komposto ir vėl sėjama. Kitais metais ir pirmajame šiltnamyje Anželika ketina įrengti šiltlysves. Taip pigiau ir patogiau.

Daržininkystė tinginiams

Bulves ūkininkė praėjusiais metais augino šiauduose. Derliumi liko patenkinta. „Iš 3 kv. m prikasiau 30 kg maišiuką. Auginu iš vietos ūkininkų įsigytas bulves. Nežinau jų veislės, bet man patinka jų skonis. Šiais metais bulves auginsiu grikių šiauduose. Storu sluoksniu paklojau juos rudenį, džiaugiuosi matydama, kaip greitai jie pradėjo irti. Manau, sulauksime dar geresnio derliaus, bulvės augs kaip ant mielių“, – rodydama lauką, užklotą grikių šiaudais, džiaugėsi ūkininkė. Pasak jos, tokia daržininkystė, kai auginama storame mulčio sluoksnyje, – tinginių užsiėmimas. Svarbu turėti šiaudų ar šieno, pasėti ar pasodinti ir laiku nuimti derlių.

Ūkininkė sugalvojo, kaip paankstinti antramečių petražolių vegetaciją. Lysvės viduryje ji padėjo šviežio arklio mėšlo. Kol žemė šalta, jis ją šildys. Kai orai atšils, arklio mėšlą perkels į greta esančią dirvą. Šilumos gavusios petražolių šaknys pradės greičiau iš dirvos imti maisto medžiagas.

Vonioje esantį veikdrodį puošia Andželikos molio dirbiniai (Autorės nuotr.)

Visi turi vardus

Anželikos ūkis – natūrinis. Tuo gali įsitikinti ir į svečius atvykę draugai, ir nuolatiniai jos išaugintų ekologiškų daržovių pirkėjai. Tvarte šiuo metų laiku šieną ėda apie penkiolika pieninių ožkų. Dabar jos laukiasi jauniklių. Aptvare vaikšto vištos, kalakutai, žąsys. Kieme laksto trys baltos lyg sniegas katytės. Namų ramybę saugo du šunys. Taigi gyvasties tiek, kad spėk suktis. Kiekvienas Anželikos glostomas gyvūnėlis, gauruotas ar raguotas, turi vardą. Moteris žino: jei gyvulius mylėsi, tinkamai jais rūpinsiesi, jie atsilygins keleriopai. Gal todėl jos ožkos labai pieningos, o iš jų pieno padaryta varškė, rikotos ir kamambero sūriai – ypač skanūs. Į svečius atvykę miestiečiai negali atsistebėti ir vištienos sultinio skoniu. Aikčioja iš nuostabos, kad šis taip kvepia. Ką jau kalbėti apie laisvėje vaikštančių vištų kiaušinius. Nejučia peršasi mintis, kad šis maistas – Anželikos šeimos sveikatos, energijos ir geros nuotaikos šaltinis. Juk ūkyje reikia suktis nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.

Keistuoliais nebelaiko

Vasarą Anželikos sodyba atrodo tarsi rojaus kampelis. Netoliese esančiame miške čiulba ulba paukščiai, pievose čirškia žiogai. Anksčiau vietiniai kraipė galvas ir moterį su dviem sūnumis laikė keistuoliais, o dabar žavisi jos užsispyrimu. „Negaliu sakyti, kad buvau sutikta nedraugiškai. Bartkūnuose įsikūrusios bendrovės vadovas ūkininkas Voiceh Šilka padėjo patarimais ir technika. Esu labai jam dėkinga. Ne kartą dalyvavau vietinių ūkininkų susirinkimuose. Bandžiau dalytis savo žiniomis, bet, matyt, ne visiems to reikia. Gyvendama Izraelyje buvau įpratusi prie daug nuoširdesnio ir atviresnio bendravimo. Supratau, kad kiekvienoje šalyje skirtingas žmonių mentalitetas, temperamentas, gyvenimo būdas“, – sakė ūkininkė. Bendravimo jai netrūksta. Bendraminčių ir draugų ratas plečiasi. Veidaknygės paskyroje ji mielai dalijasi savo patirtimi.

Šiaudų ir molio sienos

Kažkada Anželikos nupirktame vienkiemyje gyvenę žmonės ar jų palikuonys turėtų būti laimingi matydami, kad sena troba prikelta naujam gyvenimui, o kieme pridygo naujų statinių. Įdomiausiai tai, kad moteris nusprendė juos lyg kregždė lipdyti iš molio, naudoti vietines, po ranka esančias medžiagas. Taigi, ūkininkai iš esmės laikosi principo tausoti gamtą ir gyventi ekologiškai. Šiaudų ryšuliai ir molis, pasak Andželikos, – idealios medžiagos. „Šiaudų ryšulių gavau iš vietinių ūkininkų, o molio yra kieme. Reikia tik noro ir rankų. Labai greitai, per keliais savaites, galima „sumesti“ sienas. O kad nereikėtų vargti apdedant jas moliu, patarčiau sekti mūsų pavyzdžiu. Šieno ryšulius iš vienos ir kitos pusės aptepame moliu, palaukiame, kol jis nudžius, ir tada dedame juos į statinio karkasą. Taip daroma Izraelyje. Vėliau lieka tik užtepti moliu tarpus“, – aiškino pašnekovė. Taip ji su Pavelu, Maksimu ir draugais pastatė lauko virtuvę, dirbtuves ir net pirtį. Žiemos sodą prie namo statė kitaip – į klojinį kimšo šlapią šiaudų ir molio mišinį, vėliau sienas dailino moliu.