Važiuojant pro Kalvarijos savivaldybėje esantį Liubavo miestelį neįmanoma neužuosti gaivaus ir kerinčio levandų aromato. Tuo pasirūpino čia gyvenanti Rasos ir Ginto Baliulių šeimyna, šiame pasienio su Lenkija krašte įkūrusi „Levandų terasą“.

Norėjo papuošti miestelį

Jau iki šiol Liubavas ir jo seniūnija buvo gana mėgstama turistų. Juodelių skardis, Senosios bažnyčios kalnas, primenantis apie „Titanike“ nuskendusį kunigą Juozą Montvilą, kovotojų už Lietuvos laisvę memorialinės vietos, vos prieš keletą savaičių atidarytas Pagraužių dvaras ir, žinoma, Kačergų kalnas, nuo kurio stūksančio apžvalgos bokšto atsiveria nepakartojami Lietuvos ir Lenkijos vaizdai. Tai vos keletas žinomesnių Liubavo seniūnijos objektų. O jų tikrai yra daug daugiau!

Nuo šiol turistai kviečiami užsukti ir į Rasos bei Ginto Baliulių įkurtą „Levandų terasą“. Kol kas čia auga „tik“ tūkstantis levandų, tačiau jau po poros savaičių jų skaičius padvigubės. Planuojama, kad per kelis metus čia augs bent 5–6 tūkstančiai šių itin maloniai kvepiančių gėlių.

„Idėją apie „Levandų terasą“ subrandinome kartu su vyru. Netoli namų turėjome 30 arų pievą, kurią reikėdavo nuolat šienauti, tvarkyti. Pagalvojome, kad būtų gerai, jei ši pieva neštų kokią naudą. Apie jokias edukacijas ar lankytojus iš pradžių net negalvojome. Norėjome tiesiog papuošti miestelį“, – prisiminė R.Baliulienė.

Ilgiausiai Baliuliams truko paruošti levandoms žemę – teko ją išdirbti, išlyginti, sutvarkyti. Neišvengta ir tam tikrų klaidų. Pavyzdžiui, per neapsižiūrėjimą visame lauke Liubavo miestelio gyventojai pasisėjo krienų. O juos išnaikinti dabar sekasi gana sunkiai.

Nepaisant visko, augančių levandų grožis vis tiek užgožia retkarčiais iš žemės lendančius krienus. Šias gėles Baliuliai sodino ne standartiškai – juostomis, o apskritimo forma. Rasa popieriaus lape nusipiešė norimus ornamentus, o jos vyras Gintas padėjo realybėje įgyvendinti sutuoktinės sumanymą.

Nelepus augalas

Daigus levandų ūkiui Rasa pati augino namuose. Pirmąsias levandas Baliuliai pasodino praėjusių metų pavasarį. Kadangi gėlynas įsikūręs nuostabioje vietoje, ant šalia tekančio upelio skardžio, dalį žemės plotų Baliuliams teko persidaryti savaip. Vietoje nuožulnaus skardžio buvo įrengtos keturios laiptuotos terasos. Nuo jų ir kilo „Levandų terasos“ pavadinimas. Žodyje „terasa“ taip pat galima surasti šeimininkės vardą, todėl toks pavadinimas gėlyno savininkams puikiai tiko.

Kol kas laiptuotos terasos levandomis dar neapsodintos, tačiau tai tik laiko klausimas. Dar šiais metais planuojama pasodinti antrąjį tūkstantį gėlių, o kitais metais – likusias. Tad dar po poros metų „Levandų terasa“ turėtų įgauti tikrąjį savo veidą.

„Levanda nėra lepus augalas. Gal jos kažkiek ir bijo šalčių, tačiau ši rūšis, kurią mes auginame, yra pritaikyta lietuviškoms žiemoms. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl šiame plote pasirinkome auginti būtent levandas“, – sakė R.Baliulienė.

Moteris prisiminė, kad nemažai aplinkinių, stebėdami, kaip sunkiai jiedu su vyru pluša kurdami levandų lauką, nevengė pašaipų, tačiau dabar, matydami galutinį rezultatą, neslepia susižavėjimo.

Paslaptingas sirupas

Papuošusi levandomis miestelį kartą R.Baliulienė viename seminare netyčia Kalvarijos turizmo atstovams prasitarė turinti šių gėlių lauką. Netrukus šis buvo įtrauktas į lėtojo turizmo žemėlapį. Jau po keleto savaičių į „Levandų terasą“ ėmė važinėti pirmieji turistai. Viskas taip staigiai įsisuko, kad dabar šeimininkai nuolat sulaukia svečių.

Atvykėliams Rasa su Gintu pasakoja įvairias istorijas, ragina nebijoti glostyti levandų, nes šios gėlės būtent taip ir uostomos – reikia delnais perbraukti per jų žiedus ir tik tada įkvėpti jų skleidžiamo aromato.

Lankytojams siūloma ne tik pasivaikščioti po levandų lauką, bet ir sudalyvauti įvairiose edukacijose: kepti čirvinius blynus, juos pagardinant paslaptinguoju R.Baliulienės močiutės sukurtu levandų sirupu, atsigerti specialaus pačios šeimininkės sukurto levandų gėrimo, susirišti puokštes iš šių gėlių ir šalimais augančių linų ar padegustuoti levandų produkcijos. Beveik visi turistai tiesiog dievina Rasos keptus grybukus, į kurių tešlą taip pat įmaišoma to paslaptingojo levandų sirupo.

„Mūsų gaminamas levandų sirupas – natūralus, daromas iš didelio levandų žiedų kiekio. Šis sirupas itin pagerina žarnyno veiklą. Kuomet sugalvojome rengti edukacijas, norėjome kuo nors išsiskirti. Dauguma kitų žmonių gamina žvakes, aliejus, hidrolatus ar muiliukus. Į tokią rinką įeiti būtų labai sunku. Mes sumąstėme eiti per maisto liniją“, – pasakojo pašnekovė.

Į edukacijas atvykę žmonės „Levandų terasoje“ gali įsigyti ne tik sirupo, bet ir levandomis kimštų maišelių, skirtų apsisaugoti nuo kandžių, taip pat Rasos ir jos dukros Emilijos megztų „levandinių bičių“, pagalvėlių ir kitų gaminių. Itin didelio populiarumo sulaukia fitolis – aliejinė levandų žiedų ištrauka. Jis labai tinka nuo uodų įkandimų bei įdegimų.

„Pamenu, kai pernai visą dieną traktoriuku pjoviau žolę, o vakare nuo saulės nugara buvo net violetinė. Jau galvojau, kad „prisidirbau“ ir keletą dienų teks kentėti saulės nudegimo sukeltus skausmus. Visgi kuomet žmona nugarą ištepė fitoliu, tai ne tik kad skausmo nebuvo, bet ir nugara net nenusilupo“, – prisiminė G.Baliulis.

Daugybė idėjų

Nors „Levandų terasa“ žengia dar tik pirmuosius žingsnius, jos šeimininkai jau po truputį galvoja apie ateitį. Svarstoma levandyne įrengti basų kojų taką, dar geresnį priėjimą prie upelio, galbūt pasodinti ir kitokių gėlių, pavyzdžiui, rožių, kurias Rasa taip pat labai mėgsta.

Šiuo metu pačiame levandyno centre stovi saulės laikrodis, kuris tikslų laiką rodo tik levandų žydėjimo metu – maždaug nuo birželio iki rugpjūčio. Kitais mėnesiais šešėlio principu veikiančios rodyklės nėra tokios tikslios. Šeimininkai planuoja ateityje perdaryti šį laikrodį, padaryti jį dar patrauklesnį, gražesnį.

„Daug kam levandos asocijuojasi su Prancūzijoje esančiu Provanso regionu, tačiau mes sieksime išlaikyti lietuvišką stilių. Galbūt tiems, kas nori Provanso, padarysime rodyklę, vedančią Paryžiaus kryptimi, o čia bus ir žagrių, ir kitokių senųjų mūsų tautos akcentų. Bet visa tai kol kas tik planuose. O kas išeis, dar pamatysime“, – šypsojosi G.Baliulis.

Kol kas levandų ūkis suryja didžiąją dalį poros laiko. Jiedu juokauja, kad per darbus „Levandų terasoje“ net namuose nėra kada apsitvarkyti. Pavyzdžiui, vien žolės pjovimas traktoriuku trunka daugiau nei valandą. O kur dar gėlių ravėjimas ir kita priežiūra...

„Norėtųsi, jog ateityje „Levandų terasą“ būtų galima aplankyti ištisus metus. Turime šalia neįrengtas patalpas, kurias sutvarkius lankytojus galėtume priimti ir žiemos metu. Čia taip pat galėtume kepti tuos pačius čirvinius blynus, degustuoti kitus patiekalus, klausytis įvairių istorijų. Yra minčių vaikams įrengti Kalėdų senelio dirbtuves“, – pasakojo R.Baliulienė.

„COVID-19 pandemija privertė lietuvius dar daugiau keliauti po savo kraštą, jį pažinti. Tikimės, kad ir mūsų „Levandų terasa“ sudomins lankytojus. Galų gale, bent jau džiaugiamės prisidėję prie savo miestelio gražinimo“, – šypsojosi R.Baliulienė.