Ričardas Skorupskas – Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas – yra kartu ir molinių namų architektas bei statytojas. Žvalgomės po jo sodybą Trakų rajone.

Rado griuvėsius

Diena pasitaikė viena iš nuostabiųjų šią gegužę, kalvota vietovė netoli Bražuolės piliakalnio vėrėsi vis naujomis iškylančiomis salelėmis su retai kur stūksančiais vienkiemiais. Išlakios Kudrionių girios pušys, eglynai gal net nuo 17 a. slepia nedidelį Daniliškių kaimą su maža sentikių cerkvele, o jį supančiuose miškuose išsibarsčiusios vienkieminės Kudrionių Girios kaimo sodybos. Sunyko jos pokariu. Skorupskai sodybvietėje, kurią pasirinko 2006 m., rado vien griuvėsių krūvą.

„Vietovė čia nuostabi, kalvos akmenuotos, netoliese telkšo Akmenos ežeras, – pasakojo R.Skorupskas. – Vaikystėje, kai poilsiaudavau vasarą pas senelius Vievyje, po šias vietas laksčiau dviračiu. Patiko, kad leki mišku, pakyli ant kalvelės, o ant jos – sodyba su klevais. Mano giminė iš šių vietų, tad nenuostabu, kad ir mane patraukė.“

Molio ir medžio derinys - kuo ne paveikslas? Redakcijos archyvo nuotr.

Vien tik iš molio namo nenulipdysi

Molio sodybos idėja gimė spontaniškai – antrąkart nesinorėjo to paties, mat drauge su tėvais Ričardas, dar mokydamasis mokykloje, jau buvo pastatęs įprastą namą. Sukūręs savo šeimą, dairėsi kažko neįprasto, naujo. Standartinio namo nesinorėjo, nes aplink jį visam laikui išnaikinama begalė gyvybės, pradedant žoliniais pievų augalais (paprastai dirva išdirbama ir pasėjama vienarūšė, nežydinti veja), vabzdžiais, paukščiais ir baigiant smulkiaisiais žinduoliais. Lietuviai namus statydavo (kai kuriose šalyse ir dabar taip stato) saugodami aplinką, vien iš natūralių, šalia esančių medžiagų: rąstų, piečiau gyvenantys – iš akmenų, molio ir įvairaus jo mišinio. Dar ir dabar bažnytkaimiuose, ypač Šiaurės Lietuvoje, galima aptikti tokių griūvančių pastatų – malūnų, klėčių, net dvarų.

Salone šildomos molio grindys. Redakcijos archyvo nuotr.

„Molio statiniuose daugiausia yra smėlio – aiškino šeimininkas. – Molis – rišamoji medžiaga. Jis sudaro ketvirtadalį, penktadalį medžiagos masės. Aišku, nuo molio priklauso spalva, statinio tvirtumas. Dar kaip rišamoji medžiaga naudojami šiaudai, kiti organiniai užpildai. Vien iš molio namo nenulipdysi, net puodai negaminami vien iš jo. Molis – puiki medžiaga, bet gavusi drėgmės ji išsipučia, o išdžiūvusi susitraukia. Dėl to atsiranda plyšių, skylučių. Liesinamoji medžiaga – akmenukai, žvyras – apsivėlusi moliu sulimpa, todėl medžiaga tampa stabili. Be to, jei dviaukščio namo sienos būtų vien iš molio, džiūdamos jos susėstų apie 0,5 metro ar daugiau, o dabar per keletą metų susėdo 5–10 cm.“

Kokybiško molio jaunasis statytojas atsivežė iš Vievio molynų. Maišė su vietiniu žvyru tiek, kiek darbų galėjo aprėpti per vieną dieną – maždaug dviem kubiniams metrams. Didesnei darbų apimčiai, žinoma, galima pasitelkti ekskavatorių – su kaušu sumaišai mišinį, uždengi, sandariai užkamšai, kad nedžiūtų, ir turi medžiagos mėnesiui.

Sutaupai, jei pats statai

150 kv. m namo projektas gimė galvoje, paskui piešinyje, pagaliau mažame makete. Kad architektei būtų lengviau susiorientuoti, dėstytojas nulipdė 20 kartų sumažintą maketą, nufotografavo. Neįprasta ovalo forma iš pradžių atrodė kietas riešutėlis prie tradicinių formų pratusiems architektams.

Perdangos tarp aukštų – medinės. Todėl lubos primena etnografinių namų lubas su balkiais. Medis, pasak šeimininko, naudotas ne vien dėl estetikos – labiau dėl jaukumo. Gelžbetonio konstrukcijos nuteiktų šalčiau. Vidaus sienų tinkas sukurtas panašiu santykiu kaip ir laukujų, tik rišamoji medžiaga smulkesnė – švendrės. Taip tinkuotą sieną galima impregnuoti, ji įgauna blizgesio, tačiau gyventi tarp natūralių, netinkuotų sienų jaukiau, be to, jos greičiau įšyla, geriau išlaiko šilumą.

Virtuvėje net stalviršiai iš molio. Redakcijos archyvo nuotr.

Paklaustas apie tokio namo kainą, šeimininkas nusišypsojo: „Norint sutaupyti, užtenka vagonėlio: pakloji 20 tūkstančių, ir namas per savaitę stovi. Statydamas tikrą namą, sutaupai, jei pats statai. Mat meistrams tenka pakloti tiek pat, kiek atsieina medžiagos. Taigi, jei darbas malonus ir žinai, ką ir kaip daryti, kodėl nesutaupius 100 eurų per dieną? Juk staliaus darbo dienos užmokestis siekia apie 80 eurų. Mes neskubėjom, gyvenom tai Vilniuje, tai Vievyje, ir aš savaitgaliais, laisvalaikiu, atsipalaiduodamas nuo sėdimo darbo, pats stačiau namą. Lygiagrečiai – tvarkiau aplinką. Man, kaip kraštovaizdžio specialistui, tai tikras džiaugsmas.“

Už tai, kas puoselėja gyvybę

Mums besišnekant, pribėgo Ričardo ir Vaidos Skorupskų dukrytė Viltė, o jai iš paskos mažasis Rapolas ir pranešė džiugią žinią: „Sraigės bučiuojasi.“ Tik vyresnėlis Vilius atrodė santūrus, susikaupęs, krapštinėjosi tolėliau, prie technikos.

Skorupskų specialybės artimos, jie abu baigė mokslus „viename koridoriuje“ – Gamtos mokslų fakultete. Vaida – zoologė. Poros požiūris ir dėl sodybos vietos, ir dėl namo statybų idealiai sutapo, nes... kai du žmonės žvelgia viena kryptim, padaryti galima dešimteriopai daugiau.

Natūralaus darželio fragmentas. Redakcijos archyvo nuotr.

„Darželis – mano mėgstamiausias žaidimas, – šypsojosi šeimininkas. – Žmona pagiria arba kaip tik sukritikuoja: čia gražu, o čia nelabai. Jau vaikystėje linkau prie augalų, kraštotvarka iš pradžių buvo hobis, vėliau tapo specialybe. Esu už tai, kas puoselėja gyvybę. Įkiši ranką štai čia, į darželio žemę, ir jauti – gyvybė knibždėte knibžda. Žemė drėgna, sliekų pilna, kiekvienas dirba savo darbą. Tai, kas aplink gražu, gamtos sukurta, jos dalis, o kur žmogus įsikiša, jau ir sugadina. Štai veja, be jos negali, tačiau palyginkite ją su natūraliu žolynu – ji nyki, tik kelios žolių rūšys. Užėjus sausrai, tokia žolė vasarą neištveria, o gamtoje kitaip. Augalų daug, kiekvienas savo laiku žydi, brandina sėklas.“

Dirbtinio tvenkinio gyvybingumą irgi palaiko čia susodinti augalai. Kuo labiau vingiuotas tvenkinio krantas, tuo labiau cirkuliuoja ir maišosi vanduo, papildydamas deguonimi giluminius sluoksnius. Krantas seklus – iki 25 cm gylio. Tvenkinio pakramtėse įkurdintos nendrės, kiti augalai, sukuriantys tinkamą buveinę vandens gyvūnams – žaliosioms ir rudosioms varlėms, rupūžėms, tritonams, laumžirgiams, vabalams. Vasarą tvenkinys neišdžiūsta, vanduo nusenka gal tik 30 cm.

Ji nekeistų šių namų į kitus

Labiausiai stebina, kad ir namo viduje viskas iš molio. Antro tokio atvejo Lietuvoje nėra. Gal tik užsienyje, pvz., Vokietijoje, galima rasti ką nors panašaus. Ir dalis grindų, ir židinys, ir palangės, ir lentynėlės, netgi suolas, kuris, beje, yra mėgstamiausia šeimininko vieta, – viskas iš molio. Žiemą veikia grindinio šildymo sistema, yra ir sieninis šildymas, vamzdeliai įmontuoti net į gultą, panašų į senovinį užkrosnį.

Židinys, palangės,lentynos - taip pat iš molio. Redakcijos archyvo nuotr.

Jei vasarą lauke 30 laipsnių karščio, viduje tvyro maloni 20 laipsnių šiluma. Kambaryje žavi dekoratyvinė medžio ir molio siena (šeimininkės idėja), ant jos bet koks paveikslas atrodytų tarsi svetimkūnis. Ovalioje virtuvėje – moters karalijoje – taip pat daug molio, net stalviršiai moliniai. Paklausta, ar nekeistų šių namų į kitus, kad ir prašmatnius, jų šeimininkė tikino, jog viską pasiliktų, tik jai patiktų, kad namas stovėtų kuriame nors šiltesniame pasvietyje... Atrodo, šis šaltas pavasaris visus gerokai išvargino. Beje, Vaida pridūrė, kad moteriai privalu aktyviai dalyvauti statybų procese, nes štai dabar ji neturi šilto vandens... Žinoma, yra puiki krosnis, orkaitėje galima iškepti daugybę skanėstų, ant senovinių krosnies lankainių išvirti puikių troškinių, o šilto vandens kada nors būtinai atsiras.

„Svarbiausia, – tęsė šeimininkė, – kai grįžtu savu keliuku, jaučiu, kad į namus grįžtu. Čia saugiai jaučiuosi, net tuomet, kai su vaikais lieku viena. Mus bene kasdien aplanko stirnos, briedžiai, šernai veršio didumo, išknisa bulves, bet aš ant jų net nepykstu... Mes čia įaugome, jaučiamės esą šeimininkai. Jokio užkardo, jokio užrašo, kad kieme yra piktas šuo... O kai pražysta kaštonas prie tako, jo puokštė tokia graži, kad aš vos neašaroju, na, kodėl niekas nemato? Kur žmonės, ko jie dūsta mieste?..“