Žydintys mėlyni, violetiniai lubinai lyg ir puošia pakeles, pamiškes, laukus, savo grožiu traukia akį, tačiau aplinkosaugininkai tvirtina, jog norint išsaugoti dirvožemį ir kraštovaizdį, šiuos puošnius augalus reikia naikinti, nes gausialapiai lubinai – invaziniai, kenkia gamtai, nustelbia ir išstumia vietines augalų rūšis. Ūkininkams didelės bėdos lubinai nekelia, dirbamuose laukuose, ganomose pievose jų nelieka, o plinta tik neprižiūrimuose plotuose, pakelėse, mulčiuojamose pievose.

Kenkia vietinei augmenijai

„Ūkininkams gausialapiai lubinai didelės grėsmės nekelia, nes dirbamuose plotuose jų nėra. Jie auga šalikelėse, pamiškėse, pievose, tuose laukuose, kur žemės dirbimas nėra aktyvus. Lubinai – gražus akiai, bet tai invazinis augalas, išstumiantis kitą augmeniją. Mūsų krašte laukai visada būdavo pilni ramunių, o dabar jas truputėlį užgožia lubinai, ir lauko ramunės dingsta iš mūsų pievų. Jei kurioje nors vietoje užsisėja lubinai, jie užgožia kitus augalus, prie jų mažai kas prisitaiko augti. Stipresnis augalas, koks yra gausialapis lubinas, užgožia mažesnį, silpnesnį – kaip ir tarp ūkininkų: vieni smulkūs, kiti stambūs. Kaip gamtoje, taip ir gyvenime“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkė, Ignalinos rajono skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė. 

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus Lindl.) – viena agresyviausiai plintančių invazinių augalų rūšių, jie kenkia ekosistemai ir augmenijai, naikina pievas, stabdo biologinę įvairovę.

Lubinams sužydėjus, aplinkosaugininkai ragina gyventojus juos skinti ir merkti į vazas, taip prisidedant prie lubinų gausos reguliavimo. Jeigu jų pridygo sode, sodyboje, aplink namą, reikėtų iškasti arba reguliariai šienauti, kad augalai nesubrandintų sėklų. Atsargiau patariama elgtis su jau nužydėjusiais lubinais – juos reikėtų kompostuoti arba išmesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerius, kad sėklos neišplistų.

„Svetimžemių rūšių plitimas, jų invazija kelia grėsmę daugelio pasaulio regionų biologinei įvairovei. Lubinai auga beveik visoje Lietuvos teritorijoje, jų gausu ir aplink miestus, gyvenvietes, apleistuose žemės plotuose, pievose, pakelėse. Dabar pats jų žydėjimas, todėl drąsiai skinkite, merkite į vazas, pasipuošite namus, terasas, biurus. Gamtoje jų liks mažiau, taip padėsime išsaugoti vietines augalų rūšis“, – teigė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyr. specialistė Laura Janulaitienė.

Alytaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Irma Stenionienė „Valstiečių laikraščiui“ teigė, jog Alytaus rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, lubinai daugiausia auga pakelėse, palaukėse.

„Gausialapis lubinas – gražus akiai, bet tai invazinis augalas. Važiuojant per rajoną akys už pavienių lubinų plotelių užkliūva, bet didelės jų gausos nėra, ir ūkininkams didelių problemų dėl šių augalų nekyla“, – sakė I.Stenionienė.

Vietovėse, kur aktyviai užsiimama žemės ūkiu, lubinų tiesiog nebūna. Jeigu metai iš metų laukas šienaujamas, lubinai neįsitvirtina. Jie veši apleistuose plotuose.

Nužydėję kraštovaizdžio nepuošia   

Pakelėse ir laukuose plačiai išplitę gausialapiai lubinai dažniausiai žydi mėlynos ar violetinės spalvos žiedais. Šis invazinis augalas ypač pavojingas pievų ir smėlynų biologinei įvairovei.

„Lubinų pilnos pakelės. Ignalinos krašte lubinų daugiausiai auga žvyrkelių pakelėse, ypač paupiuose, kur valstybinė žemė, o laukuose, jeigu jų ir atsiranda, tai greitai ir išnyksta, nes aktyvi ariminė žemdirbystė jiems neleidžia augti ir plisti“, – sakė ūkininkė M. Lukaševičienė. 

Lubinas nėra mūsų natūralus augalas, tai atėjūnas. Iš Šiaurės Amerikos kilęs gausialapis lubinas į Lietuvą buvo atvežtas XX a. trečią–ketvirtą dešimtmetį. Juos pradėjo sėti miškininkai. Lubinai sėti priešgaisrinėse miškų juostose, nes dėl gerai išvystytos šaknų sistemos net per sausrą neišdžiūsta, sąžalynai gali užkirsti kelią pažeminiams gaisrams.

Buvo manoma, kad gausialapiai lubinai bus geras pašaras laukiniams žvėrims, bet šie augalai yra kartūs, ir gyvūnai juos menkai ėda.  

Lubinai naudoti ir žemės ūkyje – dirvožemiui pagerinti, nes šis daugiametis augalas kaupia azoto junginius ir didina azoto atsargas dirvožemyje. Tada kinta dirvožemio sudėtis, o kartu keičiasi ir visa augalija. Vietovėse, kuriose įsiveisia gausialapiai lubinai, pirmiausia išnyksta rūšys, kurios neprisitaikiusios prie didelio azoto kiekio dirvožemyje, jų vietą užima lubinų ir kitų azotamėgių augalų (daugiausia piktžolių – dilgėlių, kiečių, usnių) sąžalynai. Iš pievos arba smėlyno po kelerių ar keliolikos metų gali nieko nebelikti – tik įvairios piktžolės.

M. Lukaševičienė: „Ūkininkams gausialapiai lubinai didelės grėsmės nekelia, nes dirbamuose plotuose jų nėra. Lubinai – gražūs akiai, bet tai invazinis augalas, išstumiantis kitą augmeniją. Mūsų krašte laukai visada būdavo pilni ramunių, o dabar jas užgožia lubinai.“

Be to, lubinai džiugina tik tuomet, kai žydi ryškiais ir gražiais žiedais, o nužydėję lubinai kraštovaizdžio tikrai nepuošia. Lubinams nužydėjus susiformuoja juodos ankštys, todėl laukai, pievos, pamiškės, kuriose išplitę lubinai, nusidažo juosva ar juoda spalva.

Plisti padeda pievų mulčiavimas?

„Man asmeniškai lubinai nekelia jokių problemų. Keliuose laukuose yra lubinų, man jie gražūs, pažydi ir nieko baisaus neatsitinka, nes galvijai juos „sutvarko“ – sėklų, stiebų neėda, bet žaliąją dalį nuėda, ir lubinai po truputį pradeda nykti“, – „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino Anykščių rajono ūkininkas, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos narys Vygantas Šližys.  

Gausialapiai lubinai yra labai gajūs, lengvai plečiasi ir turi pakankamai ilgas šaknis. Pasak ūkininko, didesnė problema ten, kur mulčiuojamos pievos. Jose būna daugiau užsisėjusių lubinų, nes mulčiuojant lubinų sėklos išbarstomos dar plačiau. Vienas stambesnis augalas per vegetacijos periodą gali išbarstyti daugiau nei 5 tūkstančius sėklų. Jos išlieka daigios daugelį metų. Gausialapis lubinas gali daugintis ir šakniastiebiais, pavyzdžiui, jei yra padalijamas ariant dirvą.

„Lubinas yra agresyvus augalas. Iš patirties žinau, jog kai paimi dešimt metų mulčiuotą pievą, ji būna labai reta, nes joje būna susikaupęs 2–3 centimetrų ląstelienos, primenančios vatos sluoksnį. Pro jį lėčiau augantys augalai neprasimuša, o agresyvūs invaziniai, tokie kaip lubinai, puikiausiai klesti. Dėl to prancūzai ir neskatina mulčiavimo, nes tai alina pievą. Augaliukai, kurie yra opūs, lepūs, neprasimuša tokioje pievoje ir išnyksta. Teisingai ir pas mus padarė, kad nebeleidžia mulčiuoti. Mano nuomone, mulčiavimas – tinginių darbas, kenkiantis gamtai“, – tvirtino V.Šližys. 

Pagrindinis aplinkosaugininkų siūlomas lubinų naikinimo būdas – iškasimas.

Pasak pašnekovo, jei pievose išplito lubinai – dažniausiai tai mulčiavimo pasekmė. Panaši situacija ir su kitu invaziniu augalu – Sosnovskio barščiu. Jei laukai tvarkomi, ariami, jie nebeturi erdvės ir sąlygų augti, o jei tik mulčiuojami – iš karto ima daugintis.

Anykščių krašte, pasak V. Šližio, ganomose pievose lubinų nebėra, daugiausia jų auga pakelėse.

LŪS Pagėgių krašto ūkininkų skyriaus pirmininkas Remigijus Kelneris taip pat teigia, jog prižiūrimuose laukuose, ganomose pievose lubinų nėra.

„Lubinai – gražūs augalai, jie mums nekelia jokių bėdų. Ūkyje dirbame 1 100 ha, ir lubinų pas mus nėra. Sėjomaininiuose, prižiūrimuose laukuose lubinai neauga, jų galima aptikti sendirvėse, palaukėse, pakelėse“, – sakė ūkininkas R.Kelneris.

Būtina naikinti

Apleistose teritorijose lubinai plinta gana sparčiai, tačiau ne taip agresyviai, kaip, pavyzdžiui, Sosnovskio barščiai.

„Lubinais daug kas mėgsta pasigrožėti, bet jei jų prisiveisė tiek, kad išstumia vietinius augalus, juos reikia naikinti“, – tvirtino ūkininkė M.Lukaševičienė.

Lubinų neėda žvėrys, sėklų negraužia pelės, nelesa paukščiai. Pagrindinis aplinkosaugininkų siūlomas lubinų naikinimo būdas – iškasimas. Tačiau tai padaryti ne taip jau paprasta, nes lubino šaknys gali siekti ir 1,5 metro gylį. Jeigu lieka nors dalis šaknies, jis auga iš naujo.

Kitas veiksmingas būdas – šienavimas. Kasmet nušienavus po keletą kartų, lubinai nesubrandina sėklų ir po kurio laiko toje teritorijoje išnyksta.

Lubinų plitimą kontroliuoti padeda ir kitas labai paprastas būdas – jų skynimas. Nuskynus lubinus, jie netenka galimybės sunokinti sėklas, tad neišauga nauja šių augalų karta arba išauga ne tokia gausi.

Lubinų naikinimui galima naudoti ir chemines priemones – herbicidus, ypač kol augalai nedideli.  

Aplinkosaugininkai pastebi, kad nors lubinas yra įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą, jis yra žmonių mėgstamas ir toli gražu ne visi supranta, kodėl šį gražų augalą reikia naikinti. Žmonių prašoma savo valdomoje žemėje neauginti lubinų, nes jie labai greitai plinta ir padaro gamtai didžiulę žalą.

Aplinkos ministerija perspėja, jog Lietuvoje draudžiama auginti visų rūšių ir veislių daugiamečius lubinus, prekiauti jų sėklomis ir sodinukais. Tačiau vis dar matome, kad daugiamečių lubinų veisles bandoma auginti, ieškoma, kaip parsisiųsti jų sėklų iš užsienio.  

Už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300–500 eurų baudos, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800–1500 eurų baudos.