Lauko židinys – praktiškas, originalus ir puošnus sodybos elementas. Jis dažnai tampa ne tik šeimos, bet ir bičiulių traukos centru, vieta, kurioje galima jaukiai pavakaroti žiūrint į spragsinčią ugnį. Be to, namų šeimininkės juos ypač mėgsta dėl plataus jų funkcionalumo. Lauko krosnyje galima išsikepti ne tik dzūkišką bandą, bet ir picą, egzotiškus valgius, troškinti ar gaminti lėto kepimo technologija, o „pečiui“ vėstant džiovinti uogas, grybus ar žoleles.

Vidaus krosnį iškeitė į lauko

„Vasara man ne vasara, jei iš šviežių bulvių negaliu išsikepti kugelio“, – juokiasi Robertas Samarauskas, pridurdamas, kad anksčiau šis bulvių kepinys buvo šaunamas į virtuvėje stovėjusią krosnį, tačiau jau kelerius metus tokius ir panašius patiekalus jis ruošia lauko krosnyje. Vyriškis sako lauko krosnį nusprendęs statytis ne tik todėl, kad gamtoje ruoštas maistas skanesnis, bet ir tam, kad tai taptų savotiška šeimos susibūrimo vieta. Vyriškis tikina, kad lauke išdygus krosniai net ir vaikams maisto ruoša pasidarė įdomesnė. „Anksčiau turėjome krosnį namo viduje, tačiau ji jau buvo sena, kiaura, joje gerai nesilaikė kaitra, o viduje būdavo pilna dūmų, vasarą patalpa vis tiek prikaisdavo, būdavo nepatogu ilgai ten būti. Kai darėme namų remontą, buvome apsisprendę krosnį sutvarkyti tik išoriškai, kad ji būtų daugiau namų puošybos elementas, kepti joje jau nebenorėjome. Taip ir gimė mintis įsigyti lauko krosnį“, – prisimena Robertas.

Rinkosi natūralų variantą

Vyriškis nuo pat pradžių norėjo tik natūralių plytų krosnies. Jo įsitikinimu, tai labiausiai derėjo prie kraštovaizdžio, o ir jo žmona tikėjosi lauko krosnį įdarbinti didesniu pajėgumu: konservuoti vaisius, uogas ir daržoves, džiovinti grybus, žoleles, vaisius. „Vasarą virtuvė prikaisdavo nuo maisto gamybos, daržovių, mišrainių konservavimo, džiovinimo ir t. t. Daug domėjomės jų funkcijomis. Norėjome nedidelio komplekso, kuris turėtų orkaitę, duonkepę, džiovyklą. Dėl bendro patogumo šalia norėjome darbo stalo, spintelės, kur galėtume patogiai laikyti virtuvės reikmenis, malkinės, kad nereikėtų nešiotis malkų po glėbelį. Rinkomės krosnį iš ugniai atsparių plytų ir molio. Durelės pagamintos iš ketaus, jose yra reguliuojama sklendė orui. Nors iš pradžių galvojome daryti akmenukų apdailą, pasilikome prie tradicinio varianto“, – dėsto Robertas.

Itališkas picas rado Skandinavijoje

Panašią krosnį statytis planuoja ir šilutiškė Vaida. Mergina sako idėją nusižiūrėjusi iš Skandinavijoje gyvenančių draugų poros, savo kieme pasistačiusios molinę krosnį. „Nerealu, kad tą pačią dieną pietums kepėme picas, o vakare laukėme troškinio. Itališko maisto „liga“ susirgau, kai buvau išvykusi studijuoti į Pietų Italiją“, – šypsosi mergina.

Ji tikina lauko krosnies norėjusi nuo pat mažens, kai dujinėje orkaitėje kepdavo pačios gamintą duoną. „Tačiau duona neiškepdavo taip, kaip pas močiutę. Jos duona būdavo puri, drėgna, malonaus aromato. Dujinėje orkaitėje duona taip pat iškepa, tačiau neprilygsta nei skoniu, nei kvapu. Šeimininkauti virtuvėje jai patikdavo visada. Vaida tikisi, kad tėvų sodyboje lauko židinys iškils dar šią vasarą. „Norime šalia įsivesti vandentiekį, pasidaryti savotišką lauko virtuvėlę su kepimo, virimo funkcija. Vasarą niekas nenori kaisti namuose prie orkaitės, todėl labai tikiuosi, kad sena svajonė šiemet bus pagaliau įgyvendinta“, – dėsto pašnekovė.

Atidžiai renka vietą

Kartu su tėčiu ji kruopščiai apgalvojo, kur krosnis turėtų iškilti. Ilgai ne tik svarstyta renkantis, kurioje vietoje lauko židinys atrodytų estetiškiausiai, bet ir ieškota užuovėjos, mat Lietuvoje vyrauja vakarų krypties vėjai, kurie lauko židiniui – ne itin palankūs. „Teko skaityti, jog geriausia, kad jis stovėtų užuovėjoje ir būtų atsuktas į rytų pusę“, – pabrėžė pašnekovė.

Itališkas molines krosnis pamėgo ne vien gurmanai, bet ir tradicinių lietuviškų skonių gerbėjai. Molinėje krosnyje puikiai iškepa duona, dzūkiška banda, bulvių plokštainis, itališkos picos.

Gamyba ilgesnė, bet įdomesnė

Molinės lauko krosnys – ne naujiena. Iš kartos į kartą šis palikimas atkeliavo iš Pietų Europos šalių, kai dar senovėje žmonės maistą daugiausia ruošė gryname ore, suteikdami jam ypatingą skonį ir aromatą. Tad per tiek laiko molinės lauko krosnys įrodė savo patvarumą net ir atšiauriomis lietuviškų žiemų sąlygomis.

Itališkas molines krosnis pamėgo ne vien gurmanai, bet ir tradicinių lietuviškų skonių gerbėjai. Molinėje krosnyje puikiai iškepa duona, dzūkiška banda, bulvių plokštainis, itališkos picos. Tokių krosnių gamintojas, „Pompėjos krosnys“ įkūrėjas Ričardas Barkovski tikina, kad apvalios molio krosnys nepraranda populiarumo. Pasak jo, jas dažniausiai renkasi gurmanai ir žmonės, kurie gali ir nori daugiau laiko skirti maisto ruošai, mėgautis išskirtiniais valgiais. „Gamybos procesas ilgesnis, tačiau vienareikšmiškai įdomesnis. Daug kam šašlykai jau yra atsibodę, todėl jie ieško kelių atrasti naujus skonius. Paieškos dažnai atveda prie lauko krosnių“, – apie neslūgstantį susidomėjimą maisto ruoša lauke kalba pašn

ekovas.

Nors „Pompėjos krosnyse“ puikiausiai galima kepti ir lietuviškus patiekalus, gaminti troškinius, daugiausia juos renkasi picų mylėtojai ir žmonės, pamėgę vadinamuosius lėto kepimo ar virimo valgius, kuriems reikalinga žema temperatūra, turinti laikytis apie 6 ar net 12 valandų.

Valdo visą gamybos grandinę

Nors įprastos ovalios formos itališkos krosnys yra gana plonų sienelių, Ričardo rankose gimsta molinių plytų krosnys, turinčios didelę terminę masę bei gerą šilumos izoliaciją. Tai itin svarbu norint pasiekti didelę kaitrą (300–400 laipsnių) picoms arba žemesnę, bet ilgiau išsilaikančią temperatūrą ruginei duonai, gaminant troškinius bei dzūkiškas bandas ar kepant lėtuoju būdu.

Ričardas pabrėžia, kad gamyboje naudojami 100 proc. keramikos produktai, tad galima teigti, kad tai yra tikra molinė krosnis. Svarbu ir tai, kad jo rankose visa krosnies gamybos grandinė. „Valdome visą gamybos procesą nuo molio paruošimo, šamotinių plytų formavimo ir degimo iki krosnies pastatymo. Maisto ruošimo kameroje nenaudojame jokių cemento gaminių. Visur yra praktiškai 100 proc. keramika“, – natūralumo svarbą akcentuoja krosnių meistras.

Vertina natūralumą

Paklaustas, kiek laiko užtrunka tokios krosnies gamyba, R.Barkovski sako, kad pats procesas nėra labai ilgas. Pagaminti ir sutverti krosnį jis gali per dvi savaites, tačiau klientams tenka laukti ilgėliau dėl susidariusios eilės. „Užsakymų kiekvienais metais vis daugiau. Smagu matyti, kad gurmanų Lietuvoje nemažėja, – šypteli jis, tęsdamas, kad klientams ypač imponuoja tai, kad krosnies statybose nėra jokių dirbtinių medžiagų. – Visa krosnies gaminimo grandinė yra itin natūrali, ją vadinčiau netgi ekologiška. Dažniausiai jos statomos ant tvirto pagrindo, po stogu. Jas prižiūrėti itin lengva. Net jeigu „pečiuje“ atsirado maisto likučių, jų nereikia gramdyti jokiais specialiais plovikliais ar kitomis priemonėmis. Per sekantį kepimą maisto likučiai paprasčiausiai išdega. Molinės itališkos krosnys tarnaus kelis dešimtmečius, jų priežiūra nesudėtinga, todėl tai viena geriausių investicijų į kokybiško maisto ruošą ir smagų laisvalaikį.“

Iš vakaro pica, ryte – kiaušinienė

„Pompėjos krosnis“ pasistatę sodiečiai džiaugiasi, kad iš vakaro smaguriavus picomis, ryte krosnis dar pakankamai šilta, kad joje būtų galima pasičirškinti pusryčius. Ričardas tikina ne iš vieno kliento girdėjęs atsiliepimų, jog ryte dar pavyksta išsikepti skanią kiaušinienę ar netgi bandelių. Nuo to, kokį patiekalą ruošiatės gaminti, priklausys ir krosnies kūrenimo laikas. Picai krosnį reikia įkaitinti iki 400 laipsnių, todėl jai reikalingos kaitrios malkos. „Tam tinka obels, vyšnios, ąžuolo ar beržo mediena. Netinka tik spygliuočiai, nes jie vėsina krosnį. Duonai kepti reikalinga temperatūra – maždaug 230 laipsnių, todėl visuomet rekomenduoju rinktis lapuočių malkas“, – tinkamai parinkti medieną gaminant patiekalus krosnyje pataria itališkų molio krosnių meistras R.Barkovski.

Molinės lauko krosnys – ne naujiena. Šis palikimas atkeliavo iš Pietų Europos šalių, kai dar senovėje žmonės maistą daugiausia ruošė gryname ore, suteikdami jam ypatingą skonį ir aromatą. Tad per tiek laiko molinės lauko krosnys jau įrodė savo patvarumą net ir atšiauriomis lietuviškų žiemų sąlygomis.

Ugnis – traukos taškas

Apie lauko židinius daugiausia galvoja tie, kurie mėgsta laisvalaikį leisti netradiciškai. Tokios nuomonės laikosi kraštovaizdžio projektuotoja Teresa Bružinskienė. Ji pastebi, kad vieniems užtenka laužavietės, o kiti nori stacionaraus ir kiek masyvesnio židinio.

„Teko ne kartą bendrauti su klientais, kurie savo sodyboje norėjo susikurti jaukų kampelį. Dažniausiai tokie žmonės mėgsta egzotišką maistą, jie nori gyvos energijos, gaminti ant tikros ugnies. Vandens stichija turi didelę trauką, tas pats gali būti pasakyta ir apie ugnį. Tokios vietos traukia žmones, ugnies vieta namuose suteikia jaukumo, šilumos. Kiekvienas mūsų turime stebėti savo poreikius. Ne visi gali ir nori turėti didelį židinį. Jei teritorija nedidelė, galima įsirengti nešiojamą židinuką arba mažą laužavietę. Sodybose, žinoma, geriausia rinktis tik natūralias medžiagas statant lauko židinį. Molis ir akmenys skleidžia šilumą, jie yra gyvi, spinduliuoja gerą energiją. Kai kam buvimas prie tokio židinio veikia kaip savotiška meditacija. Kiekvienas krosnių meistras sukurs savitą kūrinį, į kurį bus įdėta daug rankų darbo, dvasios. To niekaip negali pakeisti paprasčiausiai parduotuvėje įsigyta krosnis“, – įsitikinusi aplinkos projektavimo specialistė.

Vis dar laikoma netradiciniu sprendimu

Kraštovaizdžio architektė Beata Klimavičienė tikina, kad masyvesnės, stacionarios molinės krosnys gražiausiai dera didesnėse sodybose, tačiau jas drąsiai gali rinktis ir mažesnių sklypų savininkai. Senoviška molio, keramikinių plytų ar akmenų apdaila sudaro autentiškumo, natūralumo įspūdį. „Tokie statiniai dažniausiai atsiduria poilsio zonose, tarkime, pavėsinėje ar netoli terasos, kur renkasi visa šeima. Žinoma, tai daugiau nišinis projektas, tačiau jis iš tiesų suteikia unikalumo“, – tvirtina kraštovaizdžio architektė.

Pasak jos, statyti tokias krosnis nėra dažnas šeimynų pasirinkimas, tačiau tie, kuriems nepritrūksta fantazijos, gali susikurti tikrą šeimos traukos tašką.