Šį kartą pristatyti savo bendruomenę į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centrą Arnetų name atvyko 11 kilometrų į pietvakarius nuo Kėdainių, kairiajame Nevėžio krante prie Barupės žiočių ir Labūnavos tvenkinio, aktyviai gyvenantys labūnaviečiai.

Labūnavos bendruomenės pirmininkė Jurgita Vaitiekūnienė, vedina ištikimų bendruomenės aktyvistų, Labūnavos pagrindinės mokyklos folkloro ansamblio „Pėdelis“ (vadovė Diana Dovydavičiūtė) ir Kėdainių kultūros centro Labūnavos skyriaus liaudiškos muzikos kapelos „Barupė“ (vadovas Algirdas Kučiauskas), kėdainiečiams papasakojo įdomią Labūnavos kaimo istoriją.

Vienija bendrumo jausmas

„Į Labūnavos bendruomenės centrą bendraminčiai susibūrė prieš 12 metų. Mus vienija besąlygiškas bendrumo jausmas, verčiantis galvoti ne tik apie save, bet ir apie šalia esančius žmones.

Senuose rašytiniuose šaltiniuose dabartinė Labūnavos vietovė buvo vadinama Lobunais. Lietuvos lenkinimo laikais – Lobunovo. Tarpukaryje, atgimus mūsų valstybei, lenkiškas pavadinimas buvo sulietuvintas į Labūnavą“, – Labūnavos kaimo pavadinimo kilmės istoriją pasakoja Jurgita.

Labūnavos bendruomenės pirmininkė Jurgita Vaitiekūnienė džiaugiasi susikūrusią bendruomenę vienijančiu besąlygišku bendrumo jausmu, kuris verčia galvoti ne tik apie save, bet ir apie šalia esantį. A. Barzdžiaus nuotr.

Gyvenvietė – nepaprastaLabūnavietis restauratorius Gintaras Kazlauskas tvirtai žino, kad Labūnava nėra tokia jau paprasta gyvenvietė, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ilgus metus rinktą informaciją, įdomiausius praeities faktus apie Labūnavos gyvenvietę restauratorius sudėjo į knygą „Labuno Terra“, kuri paliks labai gražius prisiminimus ateities kartoms.

„Labai džiugu, kad mūsų kaimas turi savo istoriją. Nors tai ir plona, bet solidi, nuo akmens iki XX amžiaus, apimanti tiek pagonybės laikotarpį, tiek dvarponius, tiek šlėkteles bei valstiečius, istorija.

Išleista knygelė – kone 24 metų laikotarpio kūrybos rezultatas, kuris gausiai iliustruotas.  Iliustracijas sudaro braižiniai bei nuotraukos“, – trumpai Labūnavos kaimo istoriją menančią knygelę „Labuno Terra“ pristatė Gintaras.

Apžvelgė kaimo tradicijas

Bendruomenės pirmininkė susirinkusiuosius taip pat supažindino su čia gyvenančiais ir vietoje negalinčiais nustygti bendruomenės nariais, muzikantais bei kūrėjais, kulinariniu bei kultūriniu šios gyvenvietės paveldu, kurio Labūnavai pavydėti galėtų ne vienas mūsų krašto kaimas.

Kėdainių kultūros centro Labūnavos skyriaus vadovė Rita Kučiauskienė pristatė gražiausias Labūnavos kaimo tradicijas, kurių šis kaimas neatsisako jau bene 50 metų.

Rita užsiminė ir apie Labūnavoje nuo seno organizuojamą ir jau gražia tradicija spėjusią tapti Oninių šventę, sutraukiančia, žinoma, daugiausia kraštiečių, tačiau kas džiugu, jog nepasibodi atvykti ir žmonių iš Babtų, Pagynės, Vandžiogalos ar kitų aplinkinių rajonų.

„Taip pat turime tradicinį kaimų kapelų suvažiavimą, kuris kiekvienais metais organizuojamas kovo mėnesio pabaigoje, o, aišku, didžiausia Labūnavos gyvenvietės šventė – Oninės, puoselėjama iš kartos į kartą.

Oninės Labūnavoje švenčiamos liepos pabaigoje. Šiais metais šią šventę minėsime liepos 27 dieną.

Šventės metu labūnaviškiai renginyje apsilankiusiems svečiams, be duonos gaminių, neretai siūlo paskanauti pyrago, bitučių tuo metu atnešto medaus ar ant kopūsto lapų keptų bulvinių blynų.

Ši šventė Labūnavoje trunka ne vieną, o net dvi dienas. Pirmoji smagesnė, pramoginė, su muzika, su šokiais, o antrąją dieną visi renkamės į šv. Onos atlaidus bažnyčioje“, – gražiausią Labūnavos tradiciją pristatė Rita.

Labūnava – su duona ir su duonos gaminiais siejamas kaimas, todėl visiems apsilankiusiesiems buvo įteikti giros gaminimo paruoštukai. A. Barzdžiaus nuotr.

Nevengia pakeliautiPašnekovės teigimu, labūnaviškiai mėgsta ne tik sutikti svečius, bet ir patys pakeliauti.

„Šiandien Labūnavos bendruomenės nariai išvyksta į Tartu. O anksčiau yra tekę pabuvoti Varšuvoje, Gdanske ir kituose pakilius įspūdžius palikusiuose miesteliuose.

Dar viena graži tradicija, kuri mūsų visų laukia vasarą – pasiplaukiojimas baidarėmis. Tai tikrai labai mėgiamas visų labūnaviškių užsiėmimas. Bendruomenė labai didelė ir gaila, kad ne visus visada pavyksta įtraukti į vykdomas veiklas, tačiau, kaip jau ten bebūtų, kiek begalėdami, stengiamės tai padaryti“,– metai iš metų Labūnavoje gyvuojančias tradicijas vardija Rita.

Dalyvauja Kaziuko mugėje

Mezgimu, nėrimu, originalių atvirukų gamyba besidominti labūnaviškė Jolanta Raižienė patikino, jog rankdarbiai ir viskas, kas susiję su kūryba, ją traukte traukė jau nuo mokyklos laikų.

„Kūryba mane lydėjo nuo neatmenamų laikų. Šeimoje kūrybinis procesas buvo nesvetimas ir austi mėgusiai močiutei, ir nerti, megzti bei siuvinėti nevengusiai tetai. Mano mama domėjosi siuvimu. Todėl ne veltui ir aš, matydama mūsų šeimynos moteris, dažnai prisiliesdavau prie kūrybos, galima sakyti perėmiau jų taip pamėgtus kūrybinius procesus.

Savo sukurtus darbelius kiekvienais metais pristatau Labūnavos pagrindinėje mokykloje rengiamoje Kaziuko mugėje.

Daug savo kūrybos vaisių esu pridovanojusi artimiesiems, bendradarbėms ar kitiems man brangiems žmonės, gyvenantiems užsienyje“, – apie gyvenime atsiradusią kūrybą ir įsižiebusią aistrą įvairiems kūrybiniams procesams kalba Jolanta.

Labūnavietis restauratorius Gintaras Kazlauskas tvirtai žino, kad Labūnava nėra tokia jau paprasta gyvenvietė, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. A. Barzdžiaus nuotr.

Svarbiausia norasLabūnavos pagrindinėje mokykloje dirbanti Audronė Grikevičienė patikino, kad visi norintys įdomia veikla užsiimti bendruomenės nariai sugeba atrasti tam laisvo laiko. Anot jos, svarbiausia, kad būtų didelis noras.

„Savo siuvinėtuose darbuose mėgstu įamžinti gamtos peizažus, įvairius architektūrinius statinius. Kačiukų, šuniukų ar kitokių mielų gyvūnėlių pas mane tikrai nepamatysite. Ir nesakau, kad aš jų nemėgstu, tiesiog save realizuoti man labiausiai patinka kuriant gražius, ir, asmeniškai man, įamžinimo vertus gamtos reiškinius.

O toks poreikis kyla ne šiaip sau. Nuo vaikystės mane supo mamos rankdarbiai. Tai nertos, siuvinėtos staltiesės, staltiesėlės, pagalvėlės. Gal todėl ir man nesvetima nėrimas, mezgimas, siuvinėjimas.

Nėrimas bei siuvinėjimas kryželiu – vienos mėgiamiausių mano kūrybos technikų. Ir tikrai nesigailiu išmokusi šio amato, nes drabužių tiek sau, tiek ir savo bei vaikų šeimynoms primegzta tiek, kad sunku būtų ir suskaičiuoti.

Gerai, kad vis dar yra kam dovanoti, nes kitaip toks kiekis nėrinių, mezginių ir kitokių kūrybinių darbų jau seniai būtų nebetilpę į namus. Nertos staltiesėlės (kaip lauktuvės iš Lietuvos, šeimos draugų prašymu) nukeliavo net į Ameriką“, – apie mėgiamas kūrybines veiklas juokaudama šneka Audronė.

Aprengia anūkus

Ada Činikienė savo megztais darbais rengia visus anūkus. Mezgimo labūnavietė tikina išmokusi jau mokykloje, o rimtai megzti pradėjusi tik tada, kai gimė sūnus. Įsimintiniausias Ados rankdarbis – numegzta krikšto suknelė anūkei.

Jolanta Smalskienė užsiima dekoratyvinių mazgų rišimo technika, pynimu. Ji šio amato, kaip ir kitos labūnavietės, išmoko iš savo mamos.

Elvyros Skeivienės darbų ciklas „Medžiai“. A. Barzdžiaus nuotr.

Darbų ciklas „Medžiai“Kiek save pamena, Elvyra Skeivienė visada domėjosi įvairiais rankdarbiais. Moterį domina nėrimas vąšeliu, mezgimas virbalais, siuvinėjimas. Kas įdomiausia, jog Elvyros šeimyna rengiasi tik jos pačios rankomis sukurtais drabužiais.

Taip pat jau spėjo praeiti penkeri metai kaip Elvyra piešia geliniu tušinuku. Taip gimė jos darbų ciklas „Medžiai“. Jai patinka ši veikla, kuri labūnavietę ramina, padeda susikaupti, atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos.

Vaišino ragaišiu

Susipažinę su Labūnavos kaimo istorija, čia puoselėjamais amatais, pasiklausę labūnaviečių sukurtų eilių bei dainų, renginio lankytojai buvo pakviesti pasigrožėti Labūnavos bendruomenės kūrėjų rankdarbiais: daug kruopštumo ir laiko reikalaujančiais nėriniais, mezginiais, siuvinėtais paveikslais bei kitais auksarankių darbeliais.

Vis dar besitęsiančio projekto bendruomenių pristatymo renginį vainikavo kulinarinio paveldo patiekalų degustacija.

Labūnavos kaimo šeimininkė, tradicijų puoselėtoja Labūnavos „Carito“ vadovė Regina Plančiūnienė vaišino ragaišiu.

Labūnavoje daugiau nei 45 metus gyvenanti Vanda Jablonskienė vaišino miestelėnus mielinės tešlos pyragu, bandelėmis ir duonos sausainiais. A. Barzdžiaus nuotr.

Kepėja iš prigimtiesLabūnavoje daugiau nei 45 metus gyvenanti Vanda Jablonskienė vaišino miestelėnus mielinės tešlos pyragu, bandelėmis ir duonos sausainiais.

Ji tikino, nė vienos dienos be kepinio praleisti negalinti. Prasitarė, jog net ir be progos ant šeimynos stalo kiekvieną dieną garuoja šviežūs, skanūs, o svarbiausia su meile pagaminti patiekalai ar iškepti gardėsiai.

„Nuo pat jaunystės, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, žinojau, kuo ateityje norėsiu tapti ir su kokiais mokslais siesiu savo gyvenimą, todėl tik baigusi mokyklą nieko nelaukiau ir įstojau į Kauno kulinarijos mokyklą. Ten baigiau konditerijos mokslus.

Labai gaila, bet ilgai šioje srityje neišdirbau. Porą metų ėjusi konditerės pareigas, maždaug prieš 50 metų, atvažiavau čia, į Labūnavą, ir nors pasikeitus darbo pobūdžiui toliau taip artimai su konditerija draugauti nebeteko, tačiau iš mano gyvenimo ji niekur nedingo.

Mūsų šeimoje nėra šventės, kurioje nebūtų mano kepto pyrago, torto ar kitokio saldaus gardėsio. Taip pat šventės neapsieina ir be mano pačios rankomis darytų vyniotinių, todėl galima sakyti, kad aistrą jaučiu ne tik konditerijai, bet ir kulinarijai.

Mano kepinius ragauja ne tik mylima šeimyna. Tiek mano bendradarbėms, tiek bendruomenėje gyvenantiems ne kartą yra tekę paskanauti mano keptų pyragų ar kitokio maisto.

Neslėpsiu, kada tik kas paprašo ko, visada su mieliausiu noru pagaminu, juk ar gaila gera padaryti dėl šalia gyvenančių kaimynų.

Nors išskirti vieną mėgiamiausią ir nepakartojamą kepinį gan sunku, visi kepiniai patikrinti laiko ir pavyksta gardūs, bet vis tik tiek mane, tiek aplinkinius labiausiai žavi „Draugystės pyragas“. Daugelis kartais net nusistebi, jog ne tikroje kepyklėlėje pirktas, o mano namų virtuvėje keptas“, – šmaikštauja Vanda.

Anot Labūnavos pagrindinės mokyklos direktorės Ritos Karnilavičienės, Labūnavos bendruomenėje gyvena darbštūs žmonės, mylintys, puoselėjantys ir bandantys išsaugoti savo kraštą. A. Barzdžiaus nuotr.

„Gerą girą gera gerti“Tuo tarpu skanią naminę girą pagal senovinį receptą jau 25 metus gaminanti labūnaviškė Rasa Rabikienė šio gėrimo gamybos subtilybių tikina išmokusi iš savo anytos Onos Rabikienės.

Pastaroji giros gamybos procesą perėmė iš savo mamos. Apie šį žmogų kalbant negalima neištarti posakio „Gerą girą gera gerti“.

„Labai džiugu, kad kas paragauja, tas nenusivilia. O gaminu ne šiaip sau, tik šventėms arba tada, kai kas nors paprašo. Juk jei kiekvieną dieną namuose stovėtų šitos giros butelis ar du, pabostų ir jos ypatingo skonio, kaip kad dabar, neįvertintume“, – pabrėžia Rasa.

Įteikė paruoštukus

Labūnava – su duona ir su duonos gaminiais siejamas kaimas, todėl kiekvienas šio bendruomenės pristatymo dalyvis neišėjo tuščiomis.

Visiems apsilankiusiesiems buvo įteikti giros gaminimo paruoštukai. Kaip patikino labūnavietė Kristina Gadišauskienė, jų panaudojimo būdas – dvejopas: „Padirbėsi, duonos girą regėsi. Patingėsi, gardų užkandį turėsi.“

Perduoda ateities kartoms

Pasirodo, Labūnava garsėja ne tik savo istorija, gardžiu kulinariniu bei smagiu kultūriniu gyvenimu. Anot Labūnavos pagrindinės mokyklos direktorės Ritos Karnilavičienės, šis kraštas užaugino daug protingų, sumanių žmonių, kurie savo darbštumu ir atsakingumu kuria Lietuvą, o tie, kurie išvyko į užsienį, savo sumanumu dalijasi ir užsienio šalyse.

„O kas svarbiausia, jog mūsų bendruomenėje gyvena darbštūs žmonės, mylintys, puoselėjantys ir bandantys išsaugoti savo kraštą. O tai padaryti mums kuo puikiausiai padeda aktyviai veikianti bendruomenė, kurios dėka mums pavyksta ne tik išlaikyti senąsias tradicijas, bet metai iš metų jas puoselėjant perduoti jas ateities kartoms“, – pabrėžia Rita.

Originalūs gatvių pavadinimai

Pastebėta, jog Labūnavos gatvės pavadintos originaliais pavadinimais.

Pasak ugdymo įstaigos vadovės, tokie originalūs gatvių pavadinimai, kaip Bučiūnų, Serbinų, Barupės, Ansainių, Pamėklių, Sičionių, Pabarupės, Butkiškių, Kačergių, Mėklos, Žvejų, Šaltalankių, ne iš piršto laužti. Labūnavos gyvenvietė juos įgavo dėl kitų – aplinkinių kaimų galimo išnykimo.

Anot Ritos, tai ne ko kito, o šviesių minčių žmogaus Henriko Kretavičiaus įgyvendinta idėja.