Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kurklius naikina net alaus spąstais

Kurklys – tikras daržininkų ir gėlių augintojų siaubas. Ten, kur apsigyvena šie vabzdžiai, praktiškai nelieka vietos sveikiems daržovių, gėlių daigams ar sodinukams. Kurkliai itin neišrankūs maistui, dauginasi greitai, todėl savo kieme sulaukus šių svečių, juos išprašyti gali būti itin sunku. Sodininkai kiekvienais metais kovai su kurkliais pasitelkia vis kūrybiškesnes priemones.

Pirma akistata su kurkliu

Kurklys daržininkų laikomas vienu nekenčiamiausių vabzdžių. Apsigyvenus skaitlingesnei jų populiacijai, iš daržo, gėlyno ar net jauno sodo gali likti tik stagarai. Kaip teigia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslų daktaras Povilas Mulerčikas, kurkliai, kaip ir skėriai, svirpliai, žiogai, priklauso tiesiasparnių būriui. Kurkliai taip pat yra polifagai, t. y. gali maitintis įvairiu maistu. Jie ypač rajūs, todėl maistui nėra išrankūs. Jų racione gali atsidurti ne tik bulvės, burokėliai, morkos, salotos, runkeliai, gėlių svogūnėliai, šaknys, bet ir maisto puvenos.

Kurkliai dažniausiai apsigyvena ten, kur yra daug organikos, todėl jie renkasi lengvesnes, derlingas, humusingas, durpingas dirvas. Kad kurkliai mėgsta lengvesnę žemę, pastebi ir sodininkė Daiva Eismantienė. Ji praėjusiais metais kieme pastebėjo ropojantį gyvį. Priėjusi arčiau įsitikino, kad jos lysves ir gėlynus kilnoja būtent kurklys. „Vis pastebėdavau apgraužtus šakniavaisius, vakarais girdėdavome „dainas“. Jį pamačiau visai atsitiktinai. Pamenu, regis, iškasinėjau tulpių svogūnėlius ir, matyt, bekasinėdama pažeidžiau jų požeminę tvirtovę. Tada pasirodė ir pats tvirtovės savininkas, bežingsniuodamas dideliais žingsniais“, – pirmąją akistatą su gėlyne apsigyvenusiu kurkliu prisimena pašnekovė.

Dar iki išvydus išropojusį gyvį, Daiva pasakoja pastebėjusi, kad kažkas darže niokoja jos derlių. Iš pradžių pamatė apgraužtas morkas, bulves, burokėlius, kardelių svogūnėlius. Tada į akis pradėjo kristi jų supurenta dirva. Pasak jos, tiesiog bedant pirštu jis lenda kiaurai, laistai – vanduo subėga kažkur gilyn į urvą. „Kurkliai labiau mėgsta lengvą dirvą... Bet nespjauna ir sunkesnės, drėgnesnės, nes prie tvenkinio irgi prisirausia urvelių ir „dainuoja“ sau laimingi“, – pasakoja moteris.

Kurkliai mėgsta šilumą, purius ir drėgnus dirvožemius, todėl daugiausiai žalos padaro medelynų daigynuose, šiltnamiuose. Pažeisti medeliai pagelsta, vysta, vėliau nudžiūsta, raunami lengvai išsitraukia iš dirvos. Išrovus matomos apgraužtos arba nugraužtos medelių šaknys. Vyresnių medelių apgraužia tik smulkiąsias šaknis. Daržininkai ant kurklių dantį griežia dėl iškilnotų daigų, nugraužtų jų šaknų.

Šalčiai nebaisūs

Anot Daivos, kol kas daržininkauti ir auginti gėles kurkliai per daug netrukdo, todėl ir jokių rimtesnių priemonių kovoje su jais nesiėmė.

Tačiau daržininkė Irena Sutkienė kurklių klausimu kiek griežtesnė. Ji ant jų griežia dantį dėl dalies pražuvusio derliaus: buvo stipriai apgraužtos bulvės, salotos, špinatai, burokėliai, morkos, nemažai žalos padaryta ir šiltnamyje augintiems pomidorams, agurkams. „Vienais metais jų buvo mažiau. Bet per anksti apsidžiaugiau. Pernai jie kaip reikiant praretino mano daržą“, – nusivylimo neslepia pašnekovė.

P.Mulerčikas: „Jeigu gyvena kurkliai, turi gyventi ir kurmiai. Jie ėda sliekus, kurklius ir kitų vabzdžių lervas, todėl jie reikalingi. Net žygiai gali sudoroti nedidelį kurklį. Kai kurie kirstukai, pelės maitinasi vabzdžiais, todėl vabzdžiaėdžiai žinduoliai ir paukščiai turi būti mūsų aplinkoje.“

P.Mulerčikas pastebi, kad kurklys – itin adaptyvus padaras. Net jei susiduria su maisto trūkumu, kurkliai sugeba įjungti minimalų maitinimosi rėžimą, kol laukia geresnių laikų. „Jeigu susidaro nepalankios sąlygos maitintis, jie gali išgyventi misdami minimaliai, kol vėl atsiras maisto. Kurkliai itin greitai prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų“, – gerų žinių su kurkliais kovojantiems daržininkams neturi P.Mulerčikas.

Be to, kurkliams nėra baisios ir speiguotos žiemos. Jie žiemojimui, pasak VDU ŽŪA mokslininko, įsirausia į maždaug metro ar pusantro metro gylį. Jau kuris laikas Lietuvoje vyrauja švelnios žiemos, todėl šalčiai šių vabzdžių nepasiekia ir jų populiacijos niekaip neveikia.

Kaip kovoti?

Pasak P.Mulerčiko, kovoje su kurkliais nemažai žmonių pasitelkia liaudiškas priemones. „Pernai pasiteisino į žemę įkasti alaus buteliai su masalu. Butelis turėtų būti įkastas 5–6 cm nuo žemės paviršiaus, geriausia, jei jis bus pasviręs. Masalui tinka tamsus, stiprus alus. Kurkliai, viliojami mielių ir apynių kvapo, įlenda į butelį ir jame paskęsta. Taip pat masalui tinka kukurūzai, daiginti kviečiai. Kurklius traukia šviežias, aromatingas maistas“, – pastebi VDU ŽŪA mokslininkas.

Kurklius vegetacijos periodu galima gaudyti ir plastmasinių indų su skylėmis dugne (skirtomis vandeniui ištekėti), įkastų į žemę sulig žemės paviršiumi, sistema. Indai įkasami kas keli metrai, įdedant į juos masalo (virtų kukurūzų, kviečių, avižų, pagardintų aliejumi ar natūraliu alumi). Pagrindinis tokių gaudyklių minusas yra tas, kad jas reikia gana dažnai valyti, išimant vandens ir vėjo suneštas šiukšles, sunaikinant sugautus kenkėjus.

D.Eismantienė taip pat dalijasi daržininkams pasiteisinusia priemone kovoje su kurkliais. Ji sako, kad kurkliai itin nemėgsta kiaušinių lukštų dirvoje, todėl juos paskleidę sumažinsite tikimybę, kad į daigus kėsinsis šie kenkėjai.

P.Mulerčikas taip pat atkreipia dėmesį, kad kova su kurkliais turėtų būti vykdoma drauge su kaimynais. Jeigu vienas kaimynas sėkmingai gaudo kurklius ir pažaboja jų populiaciją, o kitas nieko nedaro – rezultatai, tikėtina, liks bevaisiai, nes kenkėjai greitai ateis iš anapus tvoros. „Čia tas pats kaip ir su šliužais. Jeigu dedate visas pastangas, kad jų neliktų, o kaimynai nesiima priemonių, jie vis tiek pas jus ateis“, – neabejoja pašnekovas.

Dar vienas efektyvus būdas pažaboti kurklius – duobės su mėšlu (geriausiai tinka arklių mėšlas). Tiesa, šis metodas pasiteisina tik rudenį. Rugsėjo pradžioje šalia vasarą pastebėtų kurklių dauginimosi vietų tikslinga iškasti pusės metro gylio ir panašaus skersmens duobes. Jas rekomenduojama pripildyti mėšlo, komposto ir pridengti nupjauta žole, šiaudais. Į taip paruoštas duobes kurkliai susirenka žiemojimui. Temperatūrai nukritus žemiau nulio duobes reikia atidengti, o mėšlą su jame susirinkusiais kenkėjais paskleisti plonu sluoksniu. Nuo šalčio kurkliai žūva.

Išlaikykite pusiausvyrą

Kurmiai yra vieni sėkmingiausių kurklių medžiotojų, todėl jei norite pažaboti šiuos vabzdžius, jokiu būdu nekariaukite su kurmiais. Šie maitinasi kurkliais, dėl to natūraliai jų skaičių gali žymiai sumažinti. „Žmonės įprato pilnai kontroliuoti savo aplinką. Kuo aplinka artimesnė natūraliai, tuo mažiau disbalanso. Jeigu gyvena kurkliai, turi gyventi ir kurmiai. Jie ėda sliekus, kurklius ir kitų vabzdžių lervas, todėl jie reikalingi. Net žygiai (vabalai) gali sudoroti nedidelį kurklį. Kai kurie kirstukai, pelės maitinasi vabzdžiais, todėl vabzdžiaėdžiai žinduoliai ir paukščiai turi būti mūsų aplinkoje. Kai išlaikysime pusiausvyrą, neturėsime problemų“, – įsitikinęs P.Mulerčikas.

Kada dauginasi?

Poruotis kurkliai pradeda šiltais vasaros vakarais, kai jau yra pakankamai drėgna. Patelė kiaušinėlius deda krūvelėmis. Poravimasis prasideda gegužės pabaigoje, o jų „tuoktuvės“ trunka iki birželio pabaigos. Patinėliai žemėje suformuoja piltuvėlio formos tunelį, angą išplatina, o patys įlenda giliau. Tokiu būdu jų kurkimas iš tunelio galo sklinda garsiau ir tolygiau. „Jie urvus gamina drėgnesnėse vietose tam, kad galėtų suplakti dirvožemį. Jų skleidžiamas žemas ir duslus garsas sklinda net iki kelių kilometrų. Įdomu tai, kad ne patinai ieško patelių, o patelės patinų. Patinai kurkia prie savo urvelio, o skraido ir patinų ieško patelės. Gamtoje tai nėra įprastas dalykas“, – pastebi VDU ŽŪA mokslininkas, tyrinėjantis vabzdžius. Nors kurkliai nėra puikūs skraidūnai, jie gali įveikti nedidelius atstumus. Be to, jie taip pat gali ir plaukti.

Ar kurklys pilnai subrendęs, ar ne, galite nuspręsti apžiūrėję jo sparnus. Anot P.Mulerčiko, jei sparnai pilnai dengia pilvą, tai – suaugėlis. Jų lytinę brandą taip pat parodo ir kurkimas. „Jie, kaip ir žiogai, galine koja brauko į sparnus ir taip skleidžia garsus. Kurklių kojos nėra tokios laibos kaip žiogų, todėl jų smuikavimas nelabai gražus. Griežti gali tik brandūs kurkliai. Reikia paminėti ir tai, kad kurkliai yra nepilnos metamorfozės. Jie vystosi kitaip nei vabalai ar drugiai, nes yra tik trys kurklių vystymosi fazės: kiaušinėliai, lervos ir suaugėliai. Kurkliai neturi lėliukės fazės“, – pasakoja mokslų daktaras.

Rekomenduojami video