Gaisras, pasiglemžęs Molėtų rajono Dubingių seniūnijos gyventojo gyvybę, dar kartą atvėrė visuotines žaizdas. Tragedijos galbūt būtų pavykę išvengti, jei Lietuvoje būtų seniai įsigalioję teisės aktai dėl privalomų dūmų detektorių visuose gyvenamuosiuose būstuose.

Įprasta statistika

Kai Vilniuje gyvenanti Liucija Usavičienė telefono ragelyje išgirdo Molėtų rajono Dubingių seniūno Kęstučio Kaminsko balsą, labai nustebo. Seniūnas skambino pranešti liūdną žinią – moters giminaitis Alfonsas, gyvenęs gana apleistoje pirkelėje, žuvo per gaisrą. Protiškai neįgali jo sesuo po šios tragedijos apgyvendinta globos namuose. „Tiesą sakant, mūsų ryšiai jau seniai buvo nutrūkę, „Giminaičiai visuomet buvo keisti žmonės, labai uždari, tačiau ši nelaimė mane sukrėtė“, – prisipažino L.Usavičienė. Kartu su dukromis ji aplankė neįgalią giminaitę, nuvyko į gaisro vietą.

Lietuvoje maždaug 90 proc. visų gaisruose žūvančių žmonių gyvybės netenka degant gyvenamiesiems namams. Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Valstybinės priešgaisrinės priežūros valdybos Gaisrų prevencijos skyriaus vyriausiojo specialisto Aurimo Gudžiausko, sprendimą dūmų detektorius padaryti privalomus gyvenamuosiuose namuose lėmė ne vien geroji kitų valstybių praktika, bet ir mūsų šalies statistika.

„Kasmet užfiksuojama daugiau nei 100 gaisro aukų. Anksčiau gerokai daugiau žmonių žūdavo kaimo vietovėse, dabar žūčių skaičius panašus ir miestuose. Tikimės, kad įvedus reikalavimą gyvenamuosiuose būstuose įsirengti dūmų detektorius, žūstančiųjų nuo ugnies skaičius sumažės daugiau nei perpus ir bus ne didesnis nei 30. Tokiu atveju priartėtume prie 100 tūkst. gyventojų tenkančio gaisrų aukų vidurkio Vakarų šalyse, kur detektoriai gyvenamuosiuose būstuose privalomi jau seniai“, – teigė A.Gudžiauskas.

Šeimininkai iš senutėlių pastatų sukūrė jaukią kaimo turizmo sodybą. L. Cibulskienės nuotr.

Rūpestis dėl kumelės

Sostinėje gyvenančią L.Usavičienę pribloškė susitikimo su Dubingių seniūnu metu išgirstas prašymas priglausti sudegusio giminaičio dvylikos metų kumelę Juočkę. „Sakau, esu augusi kaime, tikrai moku rūpintis gyvuliais, tačiau kaip man Juočkę parsigabenti į Vilnių ir kur ją laikyti? Balkone?“ – pasakojo moteris. Ją lydėjusios dukros taip pat sutriko. Į nuosavus namus ir keliasdešimties arų sklypą kumelaitės neparsiveši. Tačiau palikti likimo valiai nesiryžo – dėl jos visiems šeimos nariams širdį skaudėjo. Pasitarusios su savo vyrais, L.Usavičienės dukros nusprendė kumelę priglausti nuosavoje kaimo turizmo sodyboje. Tiesa, trys hektarai žemės neišgelbės, tačiau bent jau kol bus rasta išeitis, padės.

Trijų hektarų ūkelį Miškiškių kaime prieš daugiau kaip porą dešimtmečių kartu su svotais įsigijusi L.Usavičienė puoselėjo pragmatiškus tikslus – sodins bulves, burokėlius, kitas žemės ūkio gėrybes. Apleistas vienkiemis akių nedžiugino – namukas, apkaltas senomis lentomis, nubyrėjusiais dažais, atrodė gana prastai. O ir ūkiniams pastatams verkiant reikėjo darbščių rankų. Kai atsikandę ūkinių darbų svotai nutarė perduoti sodybą vaikams, šie net nedvejodami nutarė ją rekonstruoti ir išbandyti sėkmę plėtojant kaimo turizmo verslą. Rekonstrukcijos pradžia buvo nelengva. Sodyba stovėjo ant kalnelio, apsupta pelkės.Pirmiausia naujakuriai iškasė tvenkinį, o vietoje senutėlės dūminės pirtelės, kuri užkurta dūmijo taip, kad net akis graužė, pastatė naują, rąstinę. Pasidžiaugę pirmuoju kūriniu, ėmėsi pagrindinio pastato. Šeimininkai nėra baigę nei interjero, nei architektūros mokslų, tad restauruodami senąjį pastatą pasikliovė širdimi. Originalų interjerą papildė senųjų šeimininkų palikti rakandai. Svečius kieme pasitinka senas svirnas, kurio sienas puošia namų apyvokos reikmenys, pagrindinis dabar jau rekonstruotos senosios sodybos pastatas, jauki vaikų žaidimų aikštelė. Po rekonstrukcijos gyvenamasis pastatas paaugo vienu aukštu. Moderniai sutvarkyti miegamieji su biblioteka, įrengtas didelis balkonas, iš kurio atsiveria nuostabios apylinkės.

Apie senuosius šeimininkus ir šią sodybą savo knygoje „Kairionys“ rašė netoli Molėtų esančiame Bajorų kaime gimęs literatūros tyrinėtojas, prozininkas ir vertėjas Kazys Umbrasas.

L. Cibulskienės nuotr.

Svarbus žmogus

Į Miškiškių kaimą Juočkę atgabeno pats Dubingių seniūnas, apžiūrėjo ganyklą ir paprašė rūpintis gyvuliuku. Šeimą ypač sujaudino dar vienas K.Kaminsko prašymas – jei naujieji šeimininkai Juočkės norėsiantys atsisakyti, tegul tik neparduoda gyvulio mėsai, tegul suranda gerą žmogų, kuris mokės juo rūpintis.

Seniūnas kaime – labai svarbus žmogus. Jam patikimos ir asmeninės bėdos, ir džiaugsmai. Į klausimą, kokiais pagalbos dažniausiai žmonėms reikia, seniūnas atsakė, kad atvykėliai dažniausiai kreipiasi dėl prastų kelių, mat jiems aktualu privažiuoti prie atokiau esančių sodybų, o vietinių problemos kitos. „Vieniši žmonės prašo socialinės paramos, juos lanko socialiniai darbuotojai. Kalbant apie socialinės rizikos šeimas, joms tenka parūpinti transporto, tarkime, kad galėtų nuvykti į Molėtus, nes vasarą autobusai kursuoja tik porą dienų per savaitę.“

Dubingiuose seniūnas gyvena nuo 2002-ųjų. „Įpratau prie žmonių, gyvenamosios aplinkos, visi pasidarė savi, daug pažįstamų, bendros veiklos, todėl jau nieko nebenorėčiau keisti, – pasakojo jis. – Didžiuojuosi gyvendamas gražiame krašte. Per pastaruosius 10 metų, kai kai Dubingiuose buvo atrasti Radvilų palaikai, čia viskas pasikeitė kardinaliai, Džiaugiuosi, kad atsirado mecenatai Rusteikos, kurie stato bažnyčią ir įvairiapusiškai remia mūsų bendruomenę.“

Rūpestis dėl Juočkės seniūną kamavo nuo pat tos akimirkos, kai sužinojo apie įvykusią tragediją. „Esu kaimo vaikas, kilęs nuo Švenčionių rajono, augau vienkiemyje prie ežero, tėvai laikė gyvulių, todėl man jie – ne svetima tema – dalijosi gyvenimo istorija K.Kaminskas. – Amžinąjį atilsį Juočkės šeimininkas buvo gan savotiškas žmogus, tačiau arkliuku rūpinosi. Kai Juočkė liko viena, iš karto sureagavau ir ėmiau ieškoti, kas galėtų ja pasirūpinti.“

L. Cibulskienės nuotr.

Naujoji numylėtinė

Laukdami atvykstant kumelės naujieji šeimininkai parūpino jai vaišių – avižų ir duonos. Išvydusios Juočkę moterys nesulaikė ašarų – ilgą laiką jai teko gyventi tvarte žemomis lubomis, todėl ir galvą ji laikė palenktą, šonai nuo bado buvo įdubę. Rūpinimasis naująja gyventoja visus suvienijo – šeimos vyrai po darbų lėkė girdyti ir maitinti kumelės, šeimos moterys ir vaikai jiems talkino. Greitai juodosios gražuolės šonai ėmė blzgėti, ji suapvalėjo, pradėjo laigyti po pievas. Šeimynykščiai sugalvojo ir taisyklių – kiekvienas, einantis lankyti Juočkės, būtinai duonos turi pasiimti.

„Mums pasakojo, kad ji kandžiojasi, yra pikta, tačiau tokio meilaus arklio nesu mačiusi, – stebėjosi L.Usavičienė. – Ji bėgo prie kiekvieno, lepinosi duona ir džiaugėsi, kai glostėme.“

Juočkė tapo visos šeimos numylėtine. Sodybos šeimininkė jau pradėjo svajoti, kad kumelė galėtų likti visam laikui, tačiau nugalėjo sveikas protas. Juk gyvulio žiemą nebūtų kur laikyti, be to, prie darbo įpratusi Juočkė jau pradėjo neramiai laigyti po pievas ieškodama veiklos, o ir kaip rūpintis ja tiems, kurie apie gyvulių priežiūrą žino tik iš pasakojimų. „Kumelei kiekvieną dieną reikia paduoti ir pašaro, ir atsigerti, ir laisvės suteikti, pagaliau jai reikia veiklos, sąlygų judėti – juk tai ne penima kiaulė, iš kurios laukiama storų lašinių“, – kalbėjo L.Usavičienė.

Sodyboje gausu detalių iš mūsų protėvių buities. L. Cibulskienės nuotr.

Gyvulių gerovė

Pasak Lietuvos žirgų globos asociacijos atstovo Rolando Levinsko, mūsų šalyje visų gyvūnų, ne tik arklių, nepriežiūros arba netinkamos priežiūros problemos gana senos. „Tai ypač pastebima atokiose Lietuvos provincijos vietovėse. Kai tik pamatome laukuose besiganantį arklį, galime įtarti, kad atsiras vienokių ar kitokių jo priežiūros pažeidimų. Dažniausiai pasitaikanti bėda – netinkama ir neprofesionali kanopų priežiūra arba jos apskritai laiku nesutvarkomos“, – tvirtino R.Levinskas. Netvarkomos arba netinkamai prižiūrimos kanopos gali sukelti ilgalaikių fiziologinių pakitimų, arklys kenčia nuolatinį skausmą ir patiria judėjimo diskomfortą.

Lietuvos žirgų globos asociacijos atstovo teigimu, kita labai dažnai pasitaikanti problema – gyvūno gerovės reikalavimų neatitinkančios laikymo sąlygos. „Lietuvoje yra vietų, kur gyvūnai laikomi ankštuose, nevalomuose garduose, patalpose per mažai šviesos, trūksta oro cirkuliacijos, todėl jose formuojasi amoniako garai. Yra bėdų dėl geriamojo vandens –jis nešvarus, keičiamas ne laiku, arkliai šeriami nesilaikant jų fiziologiją atitinkančių poreikių. Ganyklos aptvertos netinkamai įrengtomis, nesaugiomis tvoromis, nėra pastogių pasislėpti, pavyzdžiui, nuo liūties ar vabzdžių, arkliai pančiojami“, – vardijo R.Levinskas.

Jo tikinimu, raštu pranešus Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai apie užfiksuotą gyvūno priežiūros pažeidimą ir pateikus vaizdinius įrodymus, neprižiūrimo gyvūno savininką aplanko tarnybos inspektoriai. Tačiau Juočkės atveju to neprireikė – supratę, kad nepajėgs tinkamai pasirūpinti gyvuliu, šeimininkai ją patikėjo išmanančiam žmogui.

„Tiesiog širdis nurimo matant, kaip naujasis Juočkės šeimininkas moka apsieiti su arkliuku, kaip džiaugiasi juo, – pasakojo L.Usavičienė. – Dabar ji bus gerose rankose.“