Yra daug nuostabių daugiamečių augalų, kurie gali papuošti gėlynus net ir esant didžiulei sausrai. Paprastai tokie augalai pasižymi gražia elegantiška struktūra ir smulkiais žiedeliais. Tačiau jie puikiai auga smėlyje, nederlingoje dirvoje ir nebijo saulės.

Bandrenis

Bandrenio žiedas neįprastos formos – nedidelis rutuliukas, tačiau kai žydi, yra labai gražus. Labai tinka su smilgomis. Tai žolinis daugiametis augalas – per žiemą jo antžeminė dalis sunyksta, o pavasarį vėl dygsta iš naujo.

Bandrenis pradeda žydėti liepos mėnesį. Iš pradžių rutuliukai (jo žiedynai) būna žali, o žydėjimo piko metu – melsvi. Kai nužydi, jie paruduoja, tačiau ir toliau lieka dekoratyvūs, gali išsilaikyti net ir žiemos pradžioje. Graži bandrenio struktūra, ilgai išsilaikanti net po nužydėjimo, yra viena iš priežasčių, kodėl bandrenis tapo toks populiarus natūralistinio stiliaus želdynuose. Bandreniai nereikalauja daug drėgmės, todėl galima sakyti, kad jie yra sausros nebijantys augalai. Taigi jokio didelio vargo su jai neturėsite. Jeigu žemė bus pertręšta ir per daug drėgna, bandrenis net nebus toks dailus ir ilgai neišlaikys savo gražaus stoto. Žinoma, visada galioja sąlyga, kad drėgmė reikalinga tik ką pasodintiems sodinukams, kad įsitvirtintų. Na, o vėliau sausros nebijantys augalai gali išgyventi ir su mūsų lietuvišku lietumi.

Kraujažolė

Kraujažolei nereikia derlingų žemių, daug drėgmės ir lepinimo, jos papuošia pievas. Tuo tarpu laukinės kraujažolės pusseserė yra dekoratyvinė kraujažolė „Terracotta“, kurios žiedai mainosi nuo gelsvos iki plytinės spalvos. Tiesa, jų yra visokių, net ryškiai rožinių ar raudonų. Kraujažolės trūkumas – jos žydėjimas ne tik labai ryškus, bet ir staigus. Auginama ji taip pat neilgai – ji ne iš tokių ilgaamžių kaip bijūnai ar smidrai, kurie vienoje vietoje auga dešimtmečius. Kraujažolė auga vienoje vietoje tik keletą metų. Tačiau tai gali būti ir privalumas – ji nepamainoma naujai įrengiamam gėlynui. Kai ilgaamžiams reikia kelių metų įsibėgėti, kraujažolė nuostabiai sužydi jau pačiais pirmaisiais metais. Derinys su šalavijais – tobula saulę mėgstančių augalų porelė!

Notra

Tai visai nereiklus augalas, pakenčiantis ir nederlingą žemę, ir kaitrą. Populiariausia yra vilnotoji notra (Stachys byzantina). Ji labiausiai vertinama dėl pilkų lapų, kurie gerai atrodo visą sezoną.

Tačiau notros išleidžia ir žiedynus. Tie švelniai violetiniai žiedeliai labai gražiai tinka su kitomis panašiomis spalvomis žydinčiomis gėlėmis. Tokias sudėję į krūvą, sukursite nuostabiai harmoningą kompoziciją. Jeigu patinka notros lapai, būtų patogiau rinktis nežydinčias veisles, pavyzdžiui, „Bello grigio“. Jos lapeliai dar baltesni, lieknesni, o žiedynų praktiškai neišleidžia. Tai kuria neapsakomai gražų foną ir kitiems žiedams. Labai tinka su rudeniniais smulkiažiedžiais astrais. Geriausia vilnotąsias notras sodinti gėlyno priekyje, jeigu saulėtame žemės lopinėlyje tereikia šviesaus augalo.

Kodėl vilnotosios notros – sausros nebijantys augalai? Jų lapeliai pasidengę minkštu pūkeliu, kurie leidžia jai ilgiau išlaikyti drėgmę viduje, todėl sausras ji pakenčia kuo puikiausiai. Dėl tų pūkelių anglai davė jai smagią pravardę – ėriuko ausys.

Šilokas

Šilokai – vieni gražiausių augalų. Jų lapai tikrai puošnūs, o kai kurios veislės išvis išskirtinės, pavyzdžiui, „Matrona“, kurios koteliai tamsiai raudoni. Yra ir baltų žiedų, yra įvairių aukščių, tačiau turbūt populiariausi sodriai rožiniais, gal tiksliau bordo, spalvos žiedais bei švelniai žaliais lapeliais. Kitaip jie dar vadinami didžiąja vilkpupe.

Žydi jie antroje metų pusėje, bet gėlynus gali papuošti kone ištisus metus – žiedynus, nors ir pajuodavusius, išlaiko praktiškai iki kovo mėnesio. O atželia anksti pavasarį ir gražia lapija stabiliai auga iki pat sužydėjimo. Taigi dėl savo atsparumo mūsų atšiaurioms klimato sąlygoms jie pateisina ir tą patikimų, nelabai reiklių augalų vardą. Šilokai auga gražiu keru, o po jais ir piktžolės per daug neturės kaip veistis. Čia didelis pliusas visiems, norintiems savo kieme labiau atostogauti nei sunkiai dirbti. Dar daugiau – jie savo storuose lapuose kaupia drėgmę, todėl yra nereiklūs drėgmei. Net nederlingoje dirvoje ar saulės atokaitoje augs kuo puikiausiai ir nereikalaus laistymo.

Šilokai plečiasi palaipsniui, nei per daug lėtai, nei per daug intensyviai. Bet, jeigu reikės, patys drąsiai pasidauginsite.

Levanda

Violetinių žiedų jūra gali priminti Provansą. Tačiau Lietuvoje neapsirikite ir nesusimaišykite, kurią veislę pasirinkti. Provanso laukuose auginama italinė levanda (Lavandula stoechas), kuri pasižymi intensyviu kvapu ir ryškiai violetinės spalvos žiedais. Pas mus ši levanda neišgyventų dėl šaltų žiemų. Dauguma jų gali būti auginamos tik nuo 8 atsparumo zonos, o Lietuvai būdingos 4–6 zonos.

Lietuvoje yra geriausia auginti tikrąją levandą (Lavandula angustifolia), nes ji gali išgyventi mūsų šalies klimato sąlygomis. Ji nėra tokia kvapi kaip italinė, taip pat skiriasi žiedyno forma. Šios rūšies levandos žiedai neturi vadinamosios karūnėlės, ir yra šiek tiek smulkesni. Be to, spalva dažniausiai būna šiek tiek blankesnė, labiau pastelinė. Nors yra ir tokių veislių, kurių žiedai yra labai ryškios spalvos, pavyzdžiui, Lavandula angustifolia „Hidkote Blue Strain“.

Taip pat įsidėmėkite, kad ne visos tikrosios levandos veislės žiemoja Lietuvoje, todėl renkantis būtina atkreipti dėmesį ir į tai. Geriausia, jeigu iš pradžių įsigytumėte vieną krūmą, pažiūrėtumėte, ar gerai prigyja, ar peržiemoja, ir tik tada sodintumėte didesnį kiekį. Laidi, neužmirkstanti dirva ir daug saulės – puikios sąlygos levandoms.

Parengta pagal geltonaskarutis.lt