Nepastoviems orams tapus nuolatiniu reiškiniu, kiekvienas mūsų galime kiekvieną vasarą įsitikinti, kad klimatas nebe toks, kokį mes prisimename prieš 30 ar daugiau metų. Net ir planuojant sodybos apželdinimą, klimato atšilimas tampa vis dažnesne diskusijų tema socialiniuose tinkluose tarp sodininkų. Vis dažniau keliamas klausimas – sodinti eglaites kaip gyvatvorę ar rinktis kitus augalus? Mokslininkai jau ne kartą yra įspėję, kad šis spygliuotis ilgainiui gali visai išnykti iš mūsų klimato zonos, nes jam čia tiesiog bus per sausa ir per karšta. Be to, eglės jautresnės plintantiems parazitams, o būtent kenkėjų bangų ateityje gali būti vis daugiau.

Susirūpino dėl gyvatvorės

Vaizdingame Gražutės regioniniame parke sodybą kartu su šeima puoselėjanti Irena Baleckienė į šį kraštą atsikėlė dar prieš du dešimtmečius. Nuo pat atsikraustymo pradžios šeimynai norėjosi privatumo, todėl visą teritorijos perimetrą apsiželdino jaunomis eglutėmis. Šiandien jos jau ne tik sudarė žalią sieną, bet ir vasarą dovanoja pavėsį, žiemą sodybai suteikia spalvų ir šventiškumo.

„Svarstėme, ką sodinti – tujas ar eglutes. Kadangi gyvename netoli miško, ieškojau natūralumo, nenorėjau „sukultūrinti“ sodybos ir temptis miesto paskui save su visomis tujomis, trinkelėmis. Visą sklypo ribą apsodinau eglutėmis, jos puikiai prigijo, o dabar jau čia nemažas eglynas“, – pokalbį pradeda Irena.

Eglės augo sau, jų kaip nors ypatingai moteris negenėjo ar kitaip neprižiūrėjo. Anot pašnekovės, gyvatvorė augo savaime be didelių pastangų, tačiau dabar, kai medžiai jau yra gana nemaži, vis dažniau spaudoje tenka paskaityti, kad ilgainiui eglės iš mūsų kraštų pasitrauks dėl nepalankaus klimato.

„Juokas juokais, bet tikrai susimąsčiau, ar dabar vietoje tvoros augančios eglės dar žaliuos po 50 metų. Jau net svarstome šalia eglių sodinti tujų ar kitokių visžalių augalų gyvatvorę“, – sprendimo ieško I.Baleckienė.

Sodyboms pavojus mažesnis

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Miškų instituto Miškininkystės ir ekologijos skyriaus mokslų daktaras Povilas Žemaitis sako, kad žmonių rūpestis dėl eglių yra visiškai natūralus ir turintis pagrindo. Pasak jo, eglių medynai yra trečioje vietoje pagal paplitimą mūsų miškuose po pušies ir beržo.

„Visgi suprantamas žmonių susirūpinimas ir svarstymai, ar verta sodybose sodinti egles ar jų gyvatvores, nes dažnas iš mūsų yra matęs miškuose džiūstančias egles. Nors eglės natūralus paplitimas miškuose yra nusidriekęs Lenkijoje netoli pietvakarinės Lietuvos sienos (dar viena arealo dalis yra piečiau Europos kalnuotame regione), eglė Vakarų Europoje yra gana plačiai auginama kultūrinės kilmės miškuose, miško plantacijose“, – paaiškina VL kalbintas specialistas.

Anot jo, miškuose dažniausi eglių pažeidimai, turintys įtakos eglių sveikatingumui ir dažnai esantys jų žūties priežastimi, yra šaknų ir liemens puviniai, liemenų kenkėjai bei vėjo pažeidimai. Eglės taip pat jautrios ilgai užsitęsusioms sausroms, o apsilpusius medžius puola liemenų kenkėjai. Visgi liemenų kenkėjai dažniausiai pažeidžia tik brandžius medžius miškuose, ne sodybose ar miesto želdiniuose augančias egles.

Pasiteiravus, po kiek metų eglėms Lietuvoje gali pasidaryti per karšta, P.Žemaitis pabrėžia, kad ilgalaikės prognozės – nedėkingas reikalas. Vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga, nes veikia visas kompleksas veiksnių. Tai ne tik temperatūra, bet ir kritulių kiekis, ligos, kenkėjai, vėjo pažeidimai ir kt.

„Manau, jog reikėtų labai drastiškų klimato pokyčių, kad eglių mūsų miškuose nebeliktų. Bet, kaip ir minėjau, reikia atskirti pokyčius miškuose nuo želdiniuose ir želdynuose auginamų medžių, nes čia nėra tarprūšinės konkurencijos arba ją galima sumažinti ar panaikinti“, – tikina jis. Vis dėlto, peržvelgęs šūsnį mokslinės literatūros, LAMMC mokslininkas ramina, kad greitų pokyčių nebus. Jo teigimu, šylant klimatui sąlygos eglėms augti toltų nuo fiziologinio optimumo, tačiau kiekviena rūšis turi gana plačias sąlygų toleravimo ribas.

Bijo užkrato kieme

Prieš keletą savaičių į VL redakciją kreipėsi susirūpinusi skaitytoja Agnė iš Ignalinos rajono. Ji laiške dėstė, kad visai šalia jos sodybos esančiame miške per porą metų sunyko šimtametės eglės. Moteris baiminosi, kad į senąsias egles įsimetę kenkėjai gali sunaikinti ir jos eglių gyvatvorę. „Ar toks užkratas nepavojingas toliau augančioms eglėms? Į sodybą važiuojame per mišką, o prie pat teritorijos ribos visiškai išdžiūvo eglės, bijau, kad kenkėjai gali persikraustyti į mano eglių tvorą, juk ji viso labo kitoje keliuko pusėje“, – nerimavo VL skaitytoja.

LAMMC Miškų instituto Miškininkystės ir ekologijos skyriaus specialistas ramino, kad brandžias egles miškuose gali pažeisti liemenų kenkėjai, pavyzdžiui, žievėgraužis tipografas. „Visgi yra labai menka rizika, kad šis kenkėjas pažeis gyvatvorėse augančius jaunus medžius. Žievėgraužis tipografas dažniausiai apninka apsilpusius medžius, formuojasi pakenkimų židinys. Esant palankioms klimato ir kitoms sąlygoms kenkėjo populiacija gali išaugti, tuomet jis gali pažeisti ir sveikus jaunesnius medžius. Visgi tipografas yra labiau natūralių miško ekosistemų gyventojas“, – patikino dr. P.Žemaitis.

Gerai apgalvokite vietą

Vilniaus universiteto Botanikos sodo skyriaus vedėjas dendrologas Darius Ryliškis pripažįsta, kad jau po pusšimčio metų savo miškuose turėsime kitokią florą, nei turime dabar. Tai bus vis labiau kaistančio klimato pasekmė.

„Jei žmonėms kyla abejonių, ar sodyboje sodinti egles, pirmiausia siūlyčiau kritiškai įsivertinti sodinimo vietą. Kadangi turėsime vis daugiau sausrų, karštų dienų, nereikėtų eglių sodinti ten, kur dirva labai lengva ir greitai išdžiūva. Jei sodybvietėje turite šlapesnių ruožų su sunkesne dirva, egles sodinkite būtent ten“, – pataria D.Ryliškis. Norint palaikyti gražią, sveiką ir žalią eglių lają, nepamirškite jų papildomai pamaitinti. Tai lengviausiai padaryti įsigijus trąšų spygliuočiams.

Panašios nuomonės laikosi ir LAMMC miškininkystės specialistas. Jei sodyboje pasiryžote auginti eglaičių gyvatvorę, paieškokite jiems tinkamos vietos. Eglės nėra reiklios dirvožemio derlingumui ar drėkinimo režimui, taip pat gerai pakenčia ūksmę. Visgi, derlingesnėse dirvose medeliai augtų greičiau nei nederlinguose smėlžemiuose. Aukštus medžius gali pažeisti vėjas, nes eglė turi gana seklų šaknyną, todėl galima trumpinti viršūnę. „Taip pat svarbu nepažeisti eglių kamienų, nenulupti žievės, nes tai potenciali infekcijos, puvinio sukėlėjų patekimo vieta“, – pridūrė dr. P.Žemaitis.

Jeigu esate nutarę auginti tankią ir žalią eglių gyvatvorę, jau nuo pat pirmų metų turėtumėte želdinius genėti. „Jeigu tujas galime leisti augti iki reikiamo aukščio ir tik paskui genėsime nukirpdami viršūnę, tai egles patarčiau formuoti jau anksčiau. Nuo pat pasodinimo egles reikia tankinti, nes paskui jos išstypsta, išretėja. Jei tai darysime, kai jau eglutės bus paaugusios, reikės ir specialių įrankių, teleskopinių gyvatvorių žirklių ar net bokštelio“, – sako patyręs dendrologas.

Koks tujų ir kadagių likimas?

Paprašius patikslinti, ar ir mūsų kraštuose augantiems kadagiams, tujoms ateityje tiesiog gali pasidaryti per karšta, abu VL kalbinti specialistai pripažino, kad šiems augalams didelės grėsmės bent jau kol kas nėra. Dr. P.Žemaitis priminė, kad Vakarinės tujos tėvynė – Šiaurės Amerika, o paplitimo arealas driekiasi rytinėje Kanados ir JAV dalyje (Meino valstija, Didieji ežerai) ir jos auga šlapiuose miškuose, pelkinėse augavietėse. Ten klimatas yra gana vėsus.

„Tačiau, kaip žinome, tuja Europoje yra plačiai auginama parkuose, gyvenamųjų namų aplinkoje. Dirvožemiui mažai reikli, bet jautri sausroms rūšis, todėl reikėtų mulčiuoti, palaistyti“, – tinkamą augalų priežiūrą esant sausroms akcentavo pašnekovas.

Tuo tarpu paprastasis kadagys yra vietinė Lietuvos miškų rūšis. Jo paplitimo arealas yra labai platus, apima keletą žemynų, jo fiziologinės ribos yra labai plačios. „Nemanau, kad reikėtų baimintis auginti šias rūšis savo namų aplinkoje“, – tvirtina dr. P.Žemaitis.

Tačiau dendrologas D.Ryliškis mano, kad iš paprastojo kadagio suformuoti gyvatvorę būtų sudėtinga, dažniau gyvatvorėms renkamasi kitas kadagių rūšis. Bene didžiausias kadagių minusas yra tas, kad žiemą jie nesunkiai išgula dėl snygio. Kininis kadagys taip pat gali pareikalauti nemažai priežiūros – šiuos medelius auginantys sodiečiai pastebi, kad į juos dažnai įsisuka ligos.

Savo ruožtu LAMMC mokslininkas P.Žemaitis primena mums jau kiek primirštą augalą: „Galima auginti ir kitą anksčiau Lietuvos miškuose savaime augusį, vėliau, kaip spėjama, išnaikintą augalą – Europinį kukmedį.“