Kalendorius rodo paskutinę žiemos dieną, gamtą kausto speigas, o širdyje ir svajonėse – pavasaris, mes gyvename ką tik mus visus aukštyn pakylėjusių švenčių aidais. Taigi, koks dabar metas?

Pirmoji pavasario šventė

Aš sakyčiau paprastai – esame dar gana šaltoje žiemoje, bet ir pavasario priešaušryje. Juk gali taip būti gamtoje, ne tik poezijoje? Nes gamta ir yra arčiausiai poezijos. Ypač kai taip ją nori suprasti.

Diena jau trunka daugiau kaip 10 valandų. Nuo Kalėdų laukimo meto, pačių trumpiausių dienų, ji tapo ilgesnė net trejetu valandų. Taigi, ko jau ko, bet šviesos turime pastebimai daug... Šviesa, o ne oro temperatūra yra visų pavasario ženklų ir procesų variklis, tai ji kuria kitokias sąlygas mums ir visai gamtai.

Vasario 24-ąją buvo pirmoji pavasario šventė – Vieversio diena. Gal tą rytą ir negirdėjote čirškaujančių vieversiukų. Dar per daug snieguota, tad jie gali dar neskubėti, nes laiko sugrįžti, pailsėti, atsigauti ir pradėti rūpintis lizdais dar turi. Tačiau iš tikro vasario 24-oji – dar žiemos metas, kai kada šią dieną dar būna speigų ir pūgų laikas, todėl gali kilti klausimas, kodėl vieversiui sugrįžimo šventė skirta taip anksti.

Manau, kad net patys vieversiai į šį klausimą neatsakytų. Tuo labiau kad dažniausiai jie grįžta vėliau – kai gamta leidžia. Tačiau gali būti, kad skaičiuodami laiką buvome susipainioję mes patys – juk Julijaus kalendorius, kurį turėjo „išpažinti“ Rusijos imperijos okupuoti kraštai, vėluoja pora savaičių. Jeigu iš tikrųjų kalendorius viską skaičiavo taip vėlindamas, tada klausimų lyg ir neturėtų kilti...

Tačiau dabar viskas pasikeitė... Na, ne kalendoriai, bet gamtos ciklai. Ir patys paukščiai savo nuostatas pakeitė, jiems grįžti sąlygos randasi labai anksti. Kodėl jie turėtų tuo nesinaudoti?

Didžiausias traukos centras – atviri, banguojantys vandenys, kuriuose matome antis, gulbes, dančiasnapius. Daug kur gulbių poros jau pasirinko vietas lizdui – dažniausiai tas pačias, kaip ir pernai. Dabar jos iš čia nesitrauks. Net ir sugrįžus žiemai, gulbės bus tvirtos – stovės ant ledo, kentės pūgą. Galbūt nukeliaus į gretimą properšą... Mums kils klausimas: o kuo jos maitinasi, ką lesa? Atrodo, kai širdyje tokios nuotaikos, lesalas nelabai būtinas...

Nors vieversio diena minima vasario 14-ąją, šie paukšteliai į Lietuvą dažniausiai grįžta vėliau. Scanpix nuotr.

Lapių vestuvės

Panašiai elgiasi ir lapės. Jų pasaulyje ruja, taigi – vestuvės, o kai jautiesi esąs toks svarbus, niekas kitas nerūpi. Net žmonės... Dabar lapės prarado budrumą, sakyčiau – bet kokią nuovoką.

Per daug stebėjimo metų esu matęs tokių lapių, kurios per vestuves į nieką nekreipė dėmesio. Pavargusios ir laimingos jos snausdavo ant sniego ir prišliuožus slidėmis per trisdešimtį metrų kai kurios tik pakeldavo galvas apsižvalgyti, o kitos net ir to nedarydavo – atseit, koks čia mano reikalas tie žmonės...

Tačiau jos gal ir ne visai teisios – žmonėms rūpi. Ypač medžiotojams, kurie bene geriausiai supranta, kad šios lapės greitai vėl taps atsargios ir pražudys didžiąją dalį pirmųjų kiškiukų, ančių dėčių, o stojus vasarai – begalę stirniukų. Niekas nesiruošia keisti gamtos prigimties, lapės ir turi būti tokios.

Tačiau jų gausą reguliuoti būtina, tą leidžiama daryti visus metus. Matyt, mes ne visada gebame įvertinti tikrąją šios rūšies būklę ir jos veikimo mastą. O jis tikrai didelis. Tiesa, galime guosti save, kad lapės pagauna labai daug pelėnų, pelių ir kurmių. Tačiau nė viena lapė nepraeis pro žvėrių jauniklius ar ant žemės esančius paukščių lizdus.

Lapėms dabar - ruja, taigi - vestuvės, o kai jautiesi esąs toks svarbus, niekas nerūpi. Net žmonės. Scanpix nuotr.

Visko galima išmokti...

Kiekvienas pavasaris dovanoja ne tik švelnius orus, žalumą, žiedus, pažadina vabzdžius, bet ir pasuka daugybę naujų darbų. Jie specifiniai, vieni būdingi pačiai pavasario pradžiai, kiti – vėlesniems jo tarpsniams. Tačiau kai kas tinka visada. Viena svarbiausių problemų – aplinkos tvarkymas, kuopimasis. Ne visiems tai tinka, bet kai kas savo aplinkoje tikrai turi ką rinkti, tvarkyti. Kad ir paprastas atliekas, net – šiukšles... O gal jų nereikia rinkti?

Paklausite – kaip tai nereikia? Paprastai: jeigu jų nebus, nebus ko ir rinkti... Čia, žinoma, siekiamybė. Dabar, švęsdami savo šalies nepriklausomybės atkūrimo 100-metį , vis pasvajojame: „Kaip būtų gerai, jei visada būtume tokie susitelkę, viską darytume išvien...“ Juk to viso galima išmokti...

Susitvarkyti aplinką reikia ir mokėti. Ypač svarbu, kad tai gali tapti nauda – vadinamosios žiedinės ekonomikos principai primena: iš kiekvienos atliekos galima gauti vertę. Kol statomos atliekas deginsiančios elektrinės, rūšiavimas yra pats tinkamiausias būdas mažinti gamtos apkrovas.

Kaip visada – viskas mūsų rankose. Pasirodo, tai nieko nekainuoja, tai galima atlikti kartu su savo darbais, nenaudojant papildomo laiko. Kita vertus, geriems dalykams laiko negaila. Tačiau gal tikrai jį galime tausoti ir naudoti savo reikalams, užuot ėję vieni paskui kitus ir rinkę šiukšles. Pasaulis yra per daug įdomus, kad galėtume to nebranginti.

Ši žiema niekam nebaisi, jos nebijo nei žvėrys, nei paukščiai. Štai ir gervės peržiem laikėsi – ne pulkais, bet mažesniais pulkeliais. O pilkosios žąsys Žuvinte kaip sugrįžo sausio viduryje, taip jo ir nepalieka. Sakytum – sunku joms, nes paežerės snieguotos, ežere tik kelios properšos upių ištakose ir žiotyse. Tačiau ant kalvelių, želmenų laukuose, sniego mažiau, o pro jį žaliuoja želmenys, žąsų lesalas.

Dar esame žiemoje. Bet atsisveikindami su vasariu jai nesuteikiame ypatingos reikšmės. Iš tikro – kad ir kokia dabar būtų žiema, iš jos keliausime tiesiai į pavasarį.

Daug kur gulbių poros jau pasirinko vietas lizdui. Dabar jos iš čia nesitrauks. Scanpix nuotr.

Selemonas Paltanavičius