Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kiekvienas sūris – tai maža istorija

Laima Stankeviča su vyru Nikolajumi – sūrininkai iš Dzūkijos, sūrinės „Laimingi sūriai“ įkūrėjai – pasakoja apie tai, kaip jie, atvykę iš triukšmingo Rygos miesto, įsipaišė į Lietuvos kaimą, atrado bendrystę su kaimo žmonėmis.

Ieškojo ramybės

„Jei vyksti ieškoti ramybės, susitaikymo su savimi, jei esi draugiškas aplinkiniams, įsipaišyti į kaimo žmonių ratą nesunku, – šneką pradėjo Laima. – Žinoma, dzūkams visada gali likti užklydėlis, jie tave kurį laiką atidžiai stebi, bet priima, juolab, kai padedi spręsti jų problemas. Mažame Damononių kaime – keli namai. Mes vieninteliai jauni ir su automobiliu, tai kam ko reikia, kreipiasi į mus. Vieną paveži pasiskiepyti, kitam nuperki vaistų, trečiam dar kažkuo pasitarnauji – neretai pasijuntu tarsi dirbčiau socialine darbuotoja. Šešti metai čia, svetima nesijaučiu. Aišku, jeigu nori susipykti, tik paleisk gyvulius į kaimynų daržus... Bet ir tai, jei avys kažkur nuklysta, nueini su saldainių dėže, atsiprašai...“

Laima kilusi iš Vilniaus, ji – miesto vaikas. Jos močiutė, gyvenusi Kaišiadoryse, augino gyvulius, ir Laima ten leisdavo vasaras. Ir vis dėlto, anot šiandieninės ūkininkės, močiutė apalptų, sužinojusi, kad jos Laimutė gyvena kaime ir užsiima avių ūkiu. Gyvenimas kartais nuvingiuoja tikrai netikėtais posūkiais.

Atrado kitokį gyvenimą

„Didžiulės permainos – iš didmiesčio, Rygos (mano vyras – Latvijos rusas), išsikraustėme į kaimą, – aiškina pašnekovė. – Prieš tai dar buvome nusipirkę sodybą Bauskėje, ten pradėjome su avimis, bet situacija nedėkinga: mudviejų žemės plotas nedidelis, o aplink iš visų pusių – galingas žemės ūkio koncernas, negali nei plėstis, nei susitraukti. Tuomet pasiryžome – į Lietuvą. Iškankino didelis miestas, kamščiai, smogas, tempas... Pasakėme „Stop“, mes nenorime trečdalio gyvenimo praleisti automobilyje arba pusdienį skambinėti telefonu iš namų, dienomis karštligiškai dirbti, o su artimu žmogumi pasimatyti vėlai vakare. Reikia atrasti kitokį gyvenimo būdą. Aišku, manėme, kad išvyksime į kaimą ir daug ko atsisakysime – mažiau vartosime, mažiau išleisime, gyvensime paprastesnį gyvenimą. Deja. Tiktai mažiau uždirbame, bet dirbame daug ir vis tiek susitinkame vėlai vakare (juokiasi). Ar gailimės? Vyras nesigaili, jis ne iš tų, kurie daug bendrauja, jam miškas, laukai be žmonių – palaima. Aš – atvirkščiai, man gerokai trūksta socializacijos.“

Baikeriai ūkininkauja

Gyvendama Vilniuje, Laima užsiėmė akademiniu irklavimu „Žalgirio“ bazėje, buvo užkietėjusi baikerė – važinėjo motociklais „Yamaha Diversion“, „Aprilia Pegaso“. Juos pardavė, kai prireikė pinigų sodybai ir avims. „Vyras irgi važinėjo, – pridūrė ji. – Mes važiuodavome ir kartu, ir atskirai. Jis išvažiuoja, pvz., į Narvą, kur vyksta festivalis, tvarkingai, 80 km/h greičiu, o aš lekiu 130–140 km/h greičiu, nuvykstu anksčiau, ramiai atsigeriu kavos sutartoje kolonėlėje, jam atvykus vėl išsiskiriame iki kito etapo. Temperamentai skirtingi, nors pagal Zodiaką abu ugningi – Liūtas ir Avinas.“

Ir dabar Laimutė nenustygsta vietoje, – rytais, drauge su vyru pamelžusi avis, bėga užsibrėžtą maratoną, dar keliauja su apylinkės žygeiviais, 30–50 km per dieną, tikindama, kad ne, tikrai ne per daug... „Labiausiai žmonėms keista, kai rytais prabėgu, – juokiasi pašnekovė. – Moterys išėjusios klausia: ar kas nors atsitiko, gal reikia padėti? Vieškeliu važiuojantys automobiliai sustoja ir pasisiūlo pavežti...“

Miega zuikio miegu

O avytės kaip, iš kur atsirado? Pasirodo, pirmąsias šeima atsivežė iš Saremos salos. Tai gana retos melžiamos avys – vokiečių Ostfryzai, Lietuvoje jų tik 1,5 proc. Atrodo neįprastai: uodegos plikos lyg žiurkių, galvos – taip pat plikos, ausys didelės. Lietuviai dar nepripratę prie melžiamų avių, pasitikslina, ar Laima tikrai melžia avis, ne karves?

„Mažas gyvuliukas, taikus, – aiškina šeimininkė. – Mes auginome daug ką – pirmiausia bites, manydami, kad labai paprasta, ir nuo bičiulystės su bitėmis vaikščiodavome sutinę. Dar auginome paukščius, bet problema ta, kad mudu negalime nudobti savo gyvulių. Aš negaliu valgyti jų mėsos, ypač – avių. Jos man kaip verslo partnerės, aš su jomis vaikštau, bendrauju, jas ganau, pažįstu, ir kaip galėčiau nudaigoti... 60 avių – vidutinio dydžio banda. Išsinuomojome 24 ha žemės, pievų, kur jas ganome. Oi, ne, vienų ganytis nepaliekame, nes šiuo metu vilkai pratina vilkiukus medžioti, tad gyvename stresuodami – miegame zuikio miegu, langus atsidarę.“

Prisiminė prosenelį

Kaip ir iš ko Laimutė išmoko gaminti sūrius? Nustebino, kad pagrindinis jos mokytojas – „YouTube“, ne močiutė ar senelis. Tiesa, šeimininkės prosenelis buvo rimtas kaimo sūrininkas, spaudęs tradicinius karvių pieno sūrius ir iš Kaišiadorių 40 km pėstute nešdavęs į Kauną parduoti. Pripirkdavo, ko reikia ūkiui, ir vėl pėstute namo. Ūkis buvo nedidelis, 15 ha. Dar turėjo krautuvėlę. Neaišku, kodėl pėsčiomis, juk ir arklį, ir dviratį turėjo...

Gal Laimutė savo būdu, pomėgiais bus į jį atsigimusi? Ne, sako, matyt, į kitą giminės pusę, nes antrasis prosenelis – kaimo muzikantas, jam nuolat reikėjo kompanijos, linksmybių, draugų...

Finansinė ekologija

Nors Lietuvoje mėgstamiausi karvių pieno sūriai, patys geriausi, pasak pašnekovės, – avių. Jų skonis priklauso nuo receptūros, brandinimo, bakterijų, pelėsių... „Pasaulyje labai populiarūs avių pieno sūriai, pvz., rokforas, mančegas, pekorinas, taip pat avių pieno jogurtai, – aiškina Laima. – Avių ūkio sūrininkai Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius, jų nėra daug, bet jau matyti, kad produkcija populiarėja. Ir mūsų ūkis galėtų gal net tris kartus daugiau sūrių pagaminti, negu dabar realizuojame. Tačiau ar mums reikia tiek daug? Juolab kad dirbame tik dviese. Kiek užsidirbame, tiek užtenka, – pavalgę, apsirengę, ko dar? Nesivaikome didelio pelno. Aš mėgstu pajuokauti, jog čia klesti finansinė ekologija – jokių kreditų, įsipareigojimų bankams. Išleidžiame tiek, kiek uždirbame, nenorime įsikinkyti, įsipareigoti. Gyvenimas keičiasi, štai pandemija kaip sujaukė produkcijos realizaciją! Prekyba sumažėjo net 40 proc., nes sūrius tiekėme viešbučiams, restoranams, kurie buvo priversti užsidaryti... Be to, veterinariniai reikalavimai griežtėja, mokesčiai kinta, gali ateiti metas, kai negalėsime tų reikalavimų įvykdyti, teks užsidaryti, o kaip užsidarysi, jei turi kreditą...“

Sūriai – tai procesas

Šiemet Stankevičiai švenčia dešimties metų avininkystės jubiliejų, o jų santuokai – aštuoneri... Kai tik apsigyveno kartu, nusipirko ir aveles. Tas jų noras sukurti verslą ir dar kaime – tikrai netikėtas. Įdomu, tai savirealizacijos ar gyvenimo būdo paieška, o gal tiesiog siekis pragyventi iš verslo? „Pinigai tuomet nebuvo svarbiausia, – tikina Laima. – Iki avyčių užsiėmiau kosmetikos priemonių verslu, vadovavau net kelioms parduotuvėms Lietuvoje ir Latvijoje, galop praradau tame prasmę. Perki – parduodi ir nieko nesukuri, išskyrus pinigus. Norėjosi sukurti kažką savo, įrodyti, kad galiu, juolab kad į save žvelgiu kaip į kreivarankę... Kodėl? Aš iki šiol nemoku gaminti maisto. Žinoma, gaminu kaip išeina, o iš tikrųjų žaviuosi kitais, puikiai gaminančiais. O sūriai? Sūriai – tai procesas. Žiūri, seki, eksperimentuoji, formuoji, – pasakoji tikrą istoriją. Kiekvienas sūris – tai maža istorija!“

Ar šeima yra atradusi savų sūrių? „Iš pradžių gamindavau ir parduodavau tai, kas populiaru Vakaruose – Pecorino, Caciocavallo (pastarasis lašo formos, kybo ant virvutės). Ir dabar gaminame tai, nuo ko pradėjome, bet kai nusibosta, sumanome kažką naujo. Ir pirkėjai Tymo turgelyje klausia, kas naujo. O juk procesas iki naujo sūrio labai ilgas. Jeigu per metus pagamini vieną naują sūrį, tai – didelis laimėjimas! Iš mūsiškių bene populiariausias „Kipro“ sūris, tinkantis kepti, taip pat salotoms. Jį nusižiūrėjome sekdami tikrais kipriečiais. Kitų sūrių gali nė nebūti, šis – einamiausias.“

Mokė sūrių ekspertai

Laimos sūrių užsakovai – pirmiausia jos draugų ratas, o jau po to krautuvėlės, restoranai, atsigavę po karantino. Visi prašo „Kipro“, kuris naudojamas salotoms ruošti bei „grilinti“. Pirkėjai sūrininkę patys susiranda, jei tik sykį nusipirko Tymo turguje...

Kaip ir kur Laimutė sėmėsi mokslų? To, kas susiję su pienininkyste, galima buvo pramokti Maisto pramonės fakultete KTU specialiuose kursuose. Prisimena, profesoriai susiėmė už galvų, kai jauni sūrininkai ėmė gaminti sūrius iš nepasterizuoto pieno, kas Lietuvoje neįprasta, nors pasaulyje – atvirkščiai. Taip pat ūkininkus mokė prancūzų korifėjai, ragaudami, žerdami patarimus. Ekspertų iš užsienio netrūko, nes lietuviai juos kvietėsi iš viso pasaulio. „Su „Varinio puodo“ sūrininku Audriumi Jokubausku iš Varėnos net septynerius metus iš eilės Druskininkuose organizuodavome sūrių festivalį, į kurį suplaukdavo daug sūrių meistrų iš svetur. Taip ir mokėmės“, – tikina sūrių specialistė.

Avys mėgsta kompaniją

Kai paklausiau, kaip avytės gyvena žiemą, Laima papasakojo, kad vos ne turistiškai, nes labiau mėgsta būti lauke, ne tvarte. Po pastoge jos slepiasi gal tik kai sninga ar lijundra, kai pučia stiprus vėjas, bet orui aprimus vėl išlenda. „Iš pradžių dar bandydavome suginti vidun, bet mane nuramino prancūzai, rodydami pavyzdžiu stirnas, briedžius, gyvenančius miške, tad kodėl negalėtų avys? – klausdama įtikinėja Laima. – Daug pliusų: gyvulys nepririštas, laksto, jo raumenynas dirba, avys stiprios, jokių problemų ėriuojantis... Jos pačios, be veterinaro, susitvarko, kaip Gamta nurodė.“

Įdomu, koks avyčių charakteris, ar jos labai prisiriša? „Gyvuliai mus supranta, bet nežinau, ar myli, nebent jaučia draugiškumą, – pusiau rimtai sako Laima. – Karvės iš tolo „nuskenuoja“ , stebi nuotaiką, vos įžengiame į ganyklą. Karvės ar avys, jos turi savo drauges, pripažįsta kompanijas. Jei gyvena trise ar daugiau, žiūrėk, dvi stovi arčiau viena kitos... O ar prisieina papjauti? Radau išeitį – parduoti pagyvenusias, kad nereikėtų pjauti. Vieną avį laikiau gal dvylika metų, ir manęs klausė, kodėl taip ilgai, bet aš turėjau savo senučių kompaniją, jos ir pieno duodavo...“

Rekomenduojami video