Ieškodama, kurį kaimą aplankyti pirmą kartą rašant rubrikai „Diena kaime“, nustebau, žemėlapyje pamačiusi, kiek daug Kėdainių rajone yra kaimų – net per šimtą! Išsibarstę įvairiuosiuose rajono pakraščiuose, visi jie savotiškai vilioja apsilankyti ir pamatyti, kaip ir kuo gyvena žmonės kaimuose, ar stipriai jie skiriasi nuo miesto žmogaus, ar puoselėja kitokias vertybes. Pasirinkti kelionės tikslą – nelengva. Vykti į tolimą kaimą, kuriame gyvena vos vienetai ar dešimtys žmonių, baugu, o kas jei ir tie keli gyventojai bus išvykę? Ką tada reiks kalbinti? Po ilgų paieškų pagaliau nusprendžiau – vyksiu į Keleriškius. Gyventojų čia, kaip teigia internetas, nemažai, per tris šimtus, o ir kelionė, visa laimė, tikrai netolima. Kaitinant saulei keliauti keliasdešimt kilometrų visai nevilioja, o Keleriškiai nuo Kėdainių atitolę vos per 3 kilometrus į vakarus.

Keliauti vienai nedrąsu ir liūdna, tad prikalbinu ir draugę vykti kartu. Į kaimą nusprendžiame važiuoti ankstyvą penktadienio popietę ir net svilinantis 30 laipsnių karštis mūsų neatbaido. Abi nekantraujame pamatyti, kaip tuose Keleriškiuose gyvena žmonės.

Miestietiškas kaimas

Pravažiavusi Keleriškių ženklą netikiu, kad jau atvykau.

Riedant pagrindine kaimo gatvele, pažvelgus į dešinę, vis dar matosi Kėdainių miesto namai ir daugiabučiai. Atrodo, lyg vis dar mieste būčiau.

Nuo Kėdainių mane skiria tik didelis plynas laukas. O ir nuosavi namai šiame kaime visai kaip mieste – jokių senų medinių sodybų, nematyti čia ir naminių gyvulių, kiemuose nekudakuoja vištos.

Keista, visai ne taip įsivaizdavau kaimą. Važiuodama dairausi, kurgi čia užsukus, ką pakalbinus.

Žmonių kiemuose nematyti, tad darosi kiek neramu – ar rasiu su kuo paplepėti. Tačiau draugė mane ramina – kažkuriame name tikrai slepiasi gyventojas, turintis ką papasakoti.

Iš lėto važiuojant tuščia gatvele ir dairantis, mano akį patraukia iš pirmo žvilgsnio visiškai niekuo neišsiskiriantis baltų plytų namas. Namo kieme nestovi mašina, užuolaidos užtrauktos, langai uždaryti. Visi ženklai byloja, kad namuose nieko nėra. Tačiau pravažiuoti šio namo nenoriu, nes kitaip nei kitų ligi šiol pravažiuotų namų, šio – nesaugo vartai, neslepia aukšta gyvatvorė.

Atrodo, lyg šio namo gyventojai nebijotų nelauktų svečių. Todėl sustoju šalikelėje ir bandau laimę.

Su baime širdy

Lėtu ir nedrąsiu žingsniu su drauge žengiame namo durų link. Širdis daužosi lyg pašėlus.

„Bijau“, – tariu atsisukus į kelionės kompanionę.

„Nebijok, aš irgi bijau“, – atsako ji ir abi nusijuokiame.

Belstis į nepažįstamų namų duris vietoje, kurioje pirmą kartą lankomės, mums nemenkas iššūkis. Tačiau sukaupusios visą drąsą kelis kartus pasibeldžiame ir laukiame. Kiekviena laukimo sekundė slenka lyg valanda ir jau abi esame beprarandančios viltį, kai duris atveria senyvo amžiaus neaukšta moteris. Ji maloniai šypsosi ir ta jos šypsena lyg ranka visą jaudulį nuima.

Susipažįstame ir Vanda mus pakviečia užeiti į svečius. Svetainėje sėdi senolis, kuris linkteli mums, o greta jo – mažas berniukas, kuris, kaip šiek tiek vėliau paaiškėja, yra Vandos proanūkis Jokūbas.

Prosenelės palieptas jaunasis džentelmenas atneša mums kėdę ir susikuklinęs pabėga į kitą kambarį. O mes pradedame šnekučiuotis.

Senatvė – ne kliūtis veiklumui

Vanda su vyru Keleriškiuose gyvena jau labai ilgai – net 55 metus.

Čia senolės ir vaikai, ir anūkai užaugo. Tad kaimas moteriai brangus, tačiau ji su nostalgija prisimena laikus, kai buvo jaunesnė ir sveikata leisdavo keliauti.

„Kai buvau jaunesnė, važiuodavom visur. Ir į Kauną nuvažiuodavom, ir sostinėje apsilankydavome, į teatrus vaikščiojome. O dabar jau ir sveikatos nėra, ir laikas toks. O anksčiau visur nuvažiuoti norėdavom, viską pamatyti. Greitai tas laikas praėjo. Senatvėje viskas kitaip“, – pasakoja Vanda.

Tačiau net senatvei atėjus, moteris nepraranda veiklumo.

„Praeitais metais dar Kėdainiuose buvome, arenoje apsilankėme ir į parduotuvę nuvažiuodavome patys. O šiemet, kai siaučia tas virusas, seniems liepta visą laiką namie sėdėti, dienas leidžiame čia, bet per daug nenuobodžiauju.

Auginu gėlytes – begonijas, turime daržiuką, agurkus auginame. Dar kol galiu, paraviu, valgyti pagaminu.

Jau daug pragyventa, bet ką padarysi, reikia džiaugtis. Kol dar galiu, kol dar protas šviesus, tol einu, darau. Kaime man gyventi gerai. Čia yra ką veikti, su kuo bendrauti.

Va su kaimynais pabendraujame, dirbome seniau kartu, tai susitinkame kartas nuo karto kieme.

Tai anūkė, tai dukra aplanko. O ir proanūkis visai nenori į darželį, geriau pas babą į kaimą atvažiuoja. Abudu žaidžiame, išeiname į kiemą prie pastatyto baseiniuko. Smagiausias užsiėmimas, visas džiaugsmas man būti su vaikais“, – su šypsena pasakoja Vanda.

Po pokalbio su Vanda nusprendžiame, kad ji – darbšti moteris, o kažin kokiais bruožais pasižymi kiti Keleriškių gyventojai?

Siekdamos tai sužinoti, toliau traukiame į žmonių „medžioklę“.

Kaimas nebe toks kaip anksčiau

Sukant ratus aplink kaimą, mūsų dėmesį patraukia dar nematyto dydžio saulėgrąžos, augančios viename iš kiemų. Nutariame, jog būtent šito kiemo savininką ir pakalbinsime, galbūt jis atskleis mums saulėgrąžų auginimo paslaptį.

Priartėjusios prie kiemo vartų apsidžiaugiame – jie atidaryti, o kieme tvarkosi jauna moteris, kuri mums prisistačius ir papasakojus, ko atvykome į Keleriškius, pakviečia užeiti kieman.

Paaiškėja, kad mūsų pašnekovė Dalia yra Keleriškių senbuvė, gyvenanti čia nuo pat mažens. Jos teigimu, kaimas per metus stipriai pasikeitė.

„Anksčiau, kai buvau maža, kaimas buvo labiau bendruomeniškas, būdavo čia bendrovės ir ūkiai, žmonės vaikščiojo į parduotuves ir pienines. Tada žmonės daugiau bendravo.

Dabar, kai viso to nebeliko, žmonės tapo labiau susvetimėję.

Taip pat daug senosios kartos gyventojų, kurie sudarė tą bendruomenę, jau išmirę, labai daug naujų, jaunų žmonių atsikraustė. Gal dar ir dėl to bendravimo mažiau.

Jauni žmonės užsiėmę savo gyvenimais, darbais, vaikais“, – teigia Dalia.

Iš Dalios pasakojimų šis kaimas man pasirodo visai kaip miestas. Juk būtent miestuose žmonės susvetimėję, besisukantys savo gyvenimo verpetuose. Tai ar gyventi Keleriškiuose tas pats, kaip gyventi mieste?

Visgi ne, ne tas pats. Moteris sako, kad nepaisant susvetimėjimo, kaime gyventi daug mieliau nei mieste.

„Kai maža buvau, visada norėjau gyventi mieste, bet dabar nenorėčiau, nes nežinau ką ten reikėtų veikti. Čia yra ir laukas, ir grynas oras.

Kaime daug mieliau gyventi: ir ramu, ir vaikai turi kur žaisti, ir saugu. Nors darbų daug, reikia ir žolę nusipjauti, ir gėles prižiūrėti, bet į miestą nesikelčiau.

Mieste nebent žiemą noriu pailsėti, kai šalta ir kaime nėra tiek veiklų. O vasarą – kaime geriausiai“, – kaimo privalumais dalijasi Dalia.

Pasišnekučiavusios su moterimi apie kaimo kaitą bėgant metams, užduodame dar vieną mums rūpimą klausimą: kaip išaugino tokias dideles saulėgrąžas?

„Gėlių mūsų kieme daug, nes mama labai mėgsta gėles. Jai gėlės yra viskas, ji jas daugiausia ir prižiūri.

Saulėgrąžomis mama lesina paukščiukus, todėl jomis labai rūpinasi“, – šypsodamasi į paskutinį mūsų klausimą atsako Dalia ir palydi mus iš kiemo linkėdama sėkmės darbuose.

Trumpas sustojimas prie agurkų šiltnamių

Nuspręsti, kur kelionę tęsime toliau – nesunku. Jau iš Dalios kiemo matyti dideli šiltnamiai, kuriuose dar dirba žmonės, tad nieko nelaukusios ir patraukiame jų link.

Čia mus pasitinka Jovita – agurkų šiltnamių savininkė. Nors moteris Keleriškiuose gyvena jau 27 metus, į bendruomenę įsilieti nėra kada – šiltnamiai užima didžiąją dalį moters laiko.

„Į bendruomenę aktyviai įsilieti neturime laiko, nes turime šiltnamius, todėl veiklos mums tikrai užtenka. Bet bendruomenės atstovas, kuris tvarko gyvenvietę, yra. Kaimas gražiai prižiūrėtas: ir vaikams aikštelė įrengta, ir gatvės asfaltuojamos, ir duobės lyginamos, ir gėlės pakabintos ant stulpų toj pagrindinėj gatvėj. Tuo galime pasidžiaugti“, – pasakoja Jovita.

Jau iš pirmo žvilgsnio matosi, kad Jovita – užimta moteris, tad ilgai jos netrukdome ir traukiame savais keliais.

Viena kaip pirštas

Atrodo, kad lig šiol mūsų pusėje buvusi sėkmė nusisuko. Jau ketvirtas namas, į kurį beldžiamės, neatidaro durų, gatvėse nematyti nė vieno žmogaus, o saulė kaitina taip stipriai, kad tęsti paieškas darosi sunku.

Jau pavargusios ir praradusios viltį beldžiamės į penktojo namo duris ir mūsų akys nušvinta, kai jas atidaro aštuntą dešimtį perkopusi besišypsanti moteris, kuri pakviečia mus užeiti. Jos namuose gera, vėsu.

„Ką čia jums papasakoti, mergaitės?“ – klausia senolė, kai susėdame prie virtuvės stalo.

Paprašome jos papasakoti apie gyvenimą kaime. Moteris giliai atsidūsta, bet nuo jos veido nedingsta maloni šypsena.

„Šitame kaime gyvenu jau 55 metus. Ir dukrą, ir sūnų čia užauginau. Vyras jau aštuoniolika metų kaip miręs. Anksčiau su vyru čia dirbdavom – aš ūkyje, jis sandėlyje. Tada dar gyvulius laikėm, dabar jau nieko nelaikau.

Gyvenu viena, paeiti negaliu, sveikatos nėra. Dukra ir anūkė emigravusios, o sūnus ir kita anūkė kituose miestuose gyvena. Kai aplanko, sutvarko čia viską. O šiaip kasdien viena čia ir sėdžiu. Niekur neinu, nes nėra sveikatos.

Kai liūdna pasidaro, radiją pasileidžiu arba laikraštį paskaitau“, – pasakoja moteris.

Nors ji šypsosi, balse girdėti vienišumas. Klausiu, ar senolė nebendrauja su kitais kaimo gyventojais. Juk Keleriškiuose jų visai nemažai. Tačiau moteris atsako, jog ne.

„Seni žmonės, kurie gyveno, jau išmirę, o atsikėlusių naujai nepažįstu, nes niekur neišeinu. Nežinau dabar, čia bendruomenė yra ar nėra. Anksčiau buvo, vyko renginiai. Dalyvaudavau visur. Dabar jau sveikata neleidžia niekur išeiti“, – priduria ji.

Man pasidaro labai gaila moters ir pagalvoju, kad galbūt visai neatsitiktinai užsukome į šį namą. Galbūt vien savo buvimu galime šiek tiek paįvairinti senolės dieną, todėl čia pasiliekame kiek ilgiau, nei kitur.

Moteris mums dar papasakoja apie savo vaikus ir anūkus, pakalbame ir apie mūsų dieną Keleriškiuose, o kai ateina metas išeiti, tai darome sunkia širdimi, bet senolė mus išlydi su šypsena ir šilčiausiais palinkėjimas, priversdama ir mus nusišypsoti.

Po įspūdžių pilnos dienos ir pokalbių su darbščiomis ir svetingomis Keleriškių moterimis, paliekame kaimą ir patraukiame namo. Tiesa, jei ne ta pievelėje gulinti karvė, kurią pamatėme išvažiuodamos, būčiau įsitikinusi, kad Keleriškiai visai ne kaimas, o dar Kėdainių miesto dalis.

Justina KURMAUSKAITĖ