Kamajų girininkijos teritorijoje plytintys miškai – tikra gamtos enciklopedija ir ekosistemų laboratorija. Juose smalsi akis randa galybę labai retų, griežtai saugomų vertybių. Į kai kuriuos masyvus neleidžiama kojos įkelti net miškus prižiūrintiems miškininkams. Ieškoti gamtos stebuklų be specialisto – klaidu ir sudėtinga. „Gimtojo...“ žurnalistams miško laboratorijos vedlys buvo Kamajų girininkas Sigitas Markevičius, šiandien švenčiantis miškininko darbo Kamajų girininkijoje keturiasdešimtmetį.

Graži, bet pavojinga

Net ir akimis pelkės neregėjusiems aišku, kad joje bus klampūs liūnai, akivarai, sunkiai kerantys medeliai ir kiek akis užmato – samanų samanos, kurias užmynus į batus semiasi vanduo. O ant tų samanų kupstų vasaros pabaigoje sirpsta spanguolių raudoni karoliai. Norite pavaikščioti po natūralią, žmogaus veiklos nepažeistą pelkę? Nebūtina vykti į garsųjį Čepkelių raistą. Tarp Kamajų ir Salų miestelių, kelio kairėje, plyti ne tik gausiai lankomas Petriošiškio ežeras, bet ir ypatingo grožio pelkė – telmologinis draustinis, užimantis 66 hektarus.

Vaikėsi vilką – „pasigavo“ pelkę

„Iš vaikystės žinojau, kad ši pelkė labai pavojinga. Pasakojo, kad ne vienas į ją ėjęs žmogus vos nepaskendo samanų patalui plyšus. Kai eidavom su tėvais spanguoliauti, daugeliu vietų tekdavo šliaužt, kad samanos neplyštų ir akivarai neįtrauktų. Iš tokių išsigelbėt būtų sunku“, – vaikystės potyrius prisiminė į pelkę lydėdamas girininkas Sigitas. O kartą vilkų medžioklėje atliko eksperimentą: besigainiojant vilką teko žengt gilyn į pelkę. Prieš akis tarsi iš niekur tarp samanų kupstų sužibo akivaras. „Turėjau ilgą lazdą, daugiau nei 6 metrų. Tikėjausi ja pasiekt akivaro dugną, bet lazda neatsirėmė. Nesužinojau, koks ten buvo gylis. Gal dešimt metrų, o gal dar daugiau?  Pagalvojau, bala nematę to vilko“, – dabar su šypsena girininkas prisimena nelaime galėjusį pasibaigti nuotykį.

Į pelkę – su orientyrais

Priėjus pelkės krantą miškininkas perspėjo – be ilgų guminių į ją geriau nekelti kojos. Tačiau dažnai būna, kad smalsumas ir pareiga nugali… Perėjęs spanguoliautojų sumeistruotą lieptelį ir į pelkę patiestas kelias lentas patenki tarsi į kitą pasaulį: aplinkui – samanų kilimai, paryškinti prie kupstelių sutūpusiais spanguoliautojais. Kur ne kur – „lankstytų“ kamienų berželiai ir sunkiomis sąlygomis gyvenančios pušaitės. Pelkės pakraštyje ant berželių, ties žmonių išmintais takais, – ženklai: ant šakų užverti laikraščiai, maišeliai, juostelės. Kad uogautojai nepasiklystų ieškodami išėjimo iš pelkės vietų. Mat besisukiodamas tarp kupstelių lengvai gali „nugrybauti“ į priešingą pusę, nei įėjai.

Pernai paskandino, šiemet turtą atiduoda

„Nekalbėsiu. Nuo 8 val. ryto renku uogas, kojas vos pavelku“, – nuovargio neslėpė vyras, pelkėje per kelias valandas pririnkęs pora kibirų spanguolių. Vietinė Alma veido demonstruoti nenorėjo, bet buvo kalbesnė: sakė uogaujanti pirmą dieną, uogų nemažai, dauguma jų jau gerai prisirpusios. O pernai į pelkę kojos įkelt negalėjo, nes dažni lietūs ją su visom uogom paskandino. Šlapia ir šiemet, prisėsti nėra kur, bet bent jau į guminius vanduo nesisemia.

Dar viena spanguoliautoja vardo nesakė, tik prasitarė, kad dėdama koją labai bijo, nes girdėjo apie atsiveriančius akivarus, žmogų prarijančius akimirksniu. Ar kada šioje pelkėje buvo panašių nelaimių, ji nežinojo, bet kalbų apie tokius pavojus girdėjo ne kartą.

Prieš pietus su kibirais į pelkę žengė dvi vietinės moterys. Viena jų, Birutė, šmaikštavo nepozuosianti, nes į pelkę eina „ne kaip ant podiumo“. Jai tai buvo pirmoji spanguoliavimo diena, o uogas sakė rinksianti savo šeimai, nes labai mėgsta.

Vadino spanguolynu

Spanguoliavimas – vienintelė pelkėje leidžiama žmogaus veikla. Girininkas Sigitas sakė, kad joje miškininkai nieko negali veikti, išskyrus apsaugą nuo gaisrų ir nedorų žmonių.

Petriošiškio pelkė gamtinių buveinių apsaugai svarbi teritorija Ji – pavyzdinė ekosistema, Europos Komisijos priskirta prie „NATURA 2000“ teritorijų. Petriošiškio draustinis įsteigtas 1974 m., iš pradžių veikė kaip Petrošiškio botaninis draustinis-spanguolynas. Draustinis apima ir saugo pelkę (66 ha) bei Petrošiškio ežerą (60 ha). Pelkės vidurinėje dalyje plyti raistinė aukštapelkė, aplink – žemapelkinis raistas.