Kritikai giria ją už savitą rašymo stilių. Įvairios Europos tautos knygų herojuose įžvelgia būtent jų tautai būdingus žmonių bruožus. Jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, estų, latvių, rusų kalbas. Ji yra gavusi ne tik Lietuvių rašytojų sąjungos premiją už romaną „Kraujas mėlynas“, bet ir Europos Sąjungos literatūrinę premiją už romaną „Žuvys ir drakonai“. Undinė RADZEVIČIŪTĖ – tai šiuolaikinė rašytoja, kuriai neegzistuoja ribos, ir savo kūriniuose ji keliauja po visą pasaulį, po įvairius laikotarpius. Būtent taip, kaip ji pati sako, bando pabėgti nuo šiuolaikinio pasaulio.

– Undine, esate lietuvių rašytoja, tačiau lietuviškumo ir „lietuviško“ rašymo stiliaus Jūsų knygose sunku įžvelgti. Kaip pati save apibūdintumėte?

– Rašytojui daug svarbiau yra individualumas, nei priklausymas kokiai nors tautai. Ką tik „Žuvis ir drakonus“ išleido ispanai. Kalbėjausi su leidėjais, ir jie sakė, kad senelė Amigorena atrodo tarsi būtų tikra ispanė. Analogiškai jau anksčiau sureagavo austrai, vokiečiai, italai. Jiems tokio bjauraus charakterio senelė irgi atrodo kaip kaimynystėje gyvenanti senutė. Mano knygos gerai suprantamos europiečiams, bet vis dėlto neperžengia europietiško mąstymo ribų.

– Kiek Jūsų pačios (gyvenimo, požiūrio, pomėgių) yra Jūsų knygose? 

– Rašytojai dažniausiai nerašo knygų apie dalykus, kurie jiems neįdomūs, nesvarbūs, nejuokingi arba negraudūs. Todėl skaitant knygas galima rekonstruoti rašytojo vidinį pasaulį, požiūrį ir pomėgius. Aš šiuo atveju – ne išimtis.

– Daug tyrinėjote, mokėtės apie Rytų kultūrą. Galiausiai parašėte pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje pelniusią knygą „Žuvys ir drakonai“. Ar Jums pačiai teko gyventi Kinijoje ar kitoje Rytų šalyje, kad geriau pažintumėte jų kultūrą, gyvenimo būdą, istoriją?

– Į  Kiniją nuskridau tik po to, kai pasirodė „Žuvys ir drakonai“. Šiuo metu Kinija – toks labai specifinis socializmo-kapitalizmo hibridas, ir Cingų dinastijos Kinijos, apie kurią aš rašiau savo knygoje, ten nėra nė kvapo. Tik pastatai, anksčiau priklausę Cingų dinastijos Imperatoriams, turi kvapą. Labai liūdna, bet tas kvapas – pelėsių.

Kad pažintum Ming ar Cing dinastijų Kiniją, nereikia skristi į šiuolaikinę Kiniją. Reikia skaityti kinų klasiką. Kinai beveik viską, ką reiktų žinoti, sudėjo būtent ten.

– Ar minėtą knygą skaitė kinai? Jei taip, kokia buvo jų nuomonė apie ją?

– Knyga „Žuvys ir drakonai“ negali būti išversta į kinų kalbą, nes Cingų dinastijos istorija Kinijos Respublikoje yra uždrausta. Bet apie tai sužinojau tik atvykusi į Kiniją ir keturis kartus pristačiusi „Žuvis ir drakonus“ kinų auditorijai.

Labai džiaugiuosi, kad manęs nepasodino, ir visas tas pasirodymas nesibaigė diplomatiniu skandalu.

– Undine, jei neklystu, esate parašiusi septynias knygas. Gal galėtumėte įvardyti, kuri iš jų Jums yra artimiausia? Kodėl?

– Artimiausia knyga yra visada ta, kurią rašau. Nes būtent dėl jos kraujas iš nosies tuo metu bėga. O šiuo metu rašau apie rafinuotą maniaką iš Veimaro respublikos Berlyno.

Knygos „Žuvys ir drakonai“ ir „Kraujas mėlynas“ paskutiniais metais buvo nuolat verčiamos į užsienio kalbas ir man nuolat reikėjo jas pristatinėti Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Latvijoje, todėl jos ir fiziškai, ir emociškai yra nuolatinis mano gyvenimo fonas.

– Esate gavusi ne tik Lietuvos rašytojų sąjungos premiją, bet ir ES literatūrinę premiją už romaną „Žuvys ir drakonai“. Suprantu, kad rašytojui tai – iš tiesų geras įvertinimas. Ar rašydama knygas siekiate pripažinimo?

– Neįmanoma parašyti knygos siekiant pripažinimo, bet įmanoma parašyti knygą ieškant išminties. Ir netgi jos neradus.

– Jūsų knygose nagrinėjamos istorijos apima ne tik įvairius laikotarpius, bet ir įvairias kultūras. Kaip manote, kokią įtaką Jums tai daro kaip asmenybei ir kaip rašytojai?

– Kuo platesnis kontekstas, tuo didesnis pasaulis. Ir rašytojo, ir žmogaus.

– Undine, daug tyrinėjate, analizuojate istoriją, ją aprašote. Ar tai kaip nors keičia Jūsų požiūrį į šiandieninį pasaulį, visuomenę?

– Mano knygos eskapistinės (nuo angliško žodžio escape), tai reiškia, kad jomis bandoma pabėgti nuo šiuolaikinio pasaulio. Arba iš jo.

– Viename interviu minėjote, jog norėdamas parašyti kitą knygą, rašytojas turi pamiršti prieš tai parašytas savo knygas. Ar Jums to taip pat reikia ir ar pavyksta tai padaryti?

– Tame interviu aš ir kalbėjau apie save. Ir ką tik paaiškinau, dėl kurių priežasčių ne visada pavyksta tai padaryti.

– Įsivaizduoju, jog rašant knygą, mintimis, visa esybe turite išeiti iš realaus, čia ir dabar supančio pasaulio, kad pavyktų sukurti kažką neįprasto, kažką tokio, ką kuriate Jūs. Gal galėtumėte atskleisti, kaip gimsta Jūsų knygos? Turite kažkokį savo rašymo kampelį, pasileidžiate atitinkamos muzikos (galbūt rašydama „Žuvis ir drakonus“ klausėtės rytietiškos muzikos), rašote tik naktimis arba visada turite po ranka tušinuką ir užrašų knygelę, kad iš karto užrašytumėte kilusią mintį ar pan.?

– Vienintelis man reikalingas dalykas yra tyla. Aš parašiau šešias knygas, dabar baigiu septintą. Tam man reikėjo dešimties metų tobulos tylos. O šiuolaikiniame pasaulyje tylos nėra, yra tik triukšmas. Tai labai alina, todėl kiekvienas veiksmas, ir net puslapio perrašymas užtrunka ilgiau.

Muzika rašymui trukdo, bet kartais aš dengiu triukšmą Mozartu. Jo instrumentiniais kūriniais be jokio vokalo. O knygą šlifuoju visada su Mozarto opera „Figaro vedybos“. Gal todėl, kad vaikystėje turėjau rusišką „Figaro vedybų“ keturių plokštelių rinkinį, nuolat jo klausydavausi ir dainuodavau. Stengdavausi dainuoti negarsiai, nes klausa abejotina. Dabar „Figaro vedybų“ klausausi itališkai, o dainuoju kartais itališkai, bet dažniausiai – rusiškai.

Jūs klausėte dėl naktinio užsirašinėjimo. Toks fenomenas dažniausiai rašytoją lydi tada, kai jis dirba iki vėlaus vakaro. Tai atsitinka todėl, kad jis jau atsigulė miegoti, o jo smegenys dar ne. Aš stengiuosi rašyti ir mąstyti iki dešimtos vakaro, kad iki dvyliktos smegenys turėtų laiko nurimti.

Bet tokie dalykai mane kankina dieną. Kartais aš keletą valandų negaliu išeiti iš namų, nes nuo durų turiu grįžti ką nors kuo skubiau užsirašyti. Tokios mintys nesibaigia ir galiausiai užrakinus duris, ir išėjus, tada visą kelią aš mintinai vis jas kartoju, kad neužmirščiau iki kol grįšiu. Ir vis maldauju, kad tų minčių nebūtų daugiau penkių, nes tada užmiršiu jas visas.

– Jūsų knygose humoras yra vienas iš „ingredientų“. Kodėl dažniausiai tai – juodasis humoras?

– Juodasis humoras tokia humoro rūšis, kai juokaujama apie mirtį ir visokius skausmingus dalykus. Daug juodojo humoro buvo mano pirmoje knygoje „Strekaza“, todėl kritikai tą patį terminą taikė ir kitoms mano knygoms.

O iš tikrųjų mano knygose daug žydiško humoro, kai herojai juokiasi iš savęs, daug britiško humoro, kai herojai juokiasi iš kitų, ir daug prancūziško humoro, kai autorius, tai yra aš, juokiuosi iš absurdiškos situacijos.

– Ar, Jūsų nuomone, gyventi su humoru yra lengviau? Kodėl?

– Žinote, kodėl žydų tauta turi etaloninį humoro jausmą? Todėl, kad humoro jausmas padeda išlikti.

– Spėju, kad net laisvu laiku nuo rašymo Jūsų galvoje sukasi begalė minčių apie tai, kaip turėtų būti parašyta viena ar kita frazė, koks veiksmas knygoje toliau turi vykti ir t.t. Ar tai tiesa?

– Mąstymas ir analizavimas – vienas mėgstamiausių mano laisvalaikio užsiėmimų. Anksčiau mane labiau domino žodžiai ir sakiniai, o dabar – mintys ir idėjos.

– Galbūt skeptikai manys, jog rašymas, tai – juokų darbas. Tačiau iš tiesų yra nelengvas darbas parašyti gerą, įdomią knygą. Kaip Jūs pailsite nuo savo darbo?

– Toks įsivaizdavimas formuojasi todėl, kad visi mokykloje geriau ar blogiau rašė rašinėlius. Gera knyga skiriasi nuo mokyklinio rašinėlio tiek, kiek tikras geležinkelio tiltas nuo statinių iš žaislinio konstruktoriaus detalių.

Kaip teigia kritikai, Lietuvoje kasmet išleidžiama 400-500 lietuviškų grožinės literatūros kūrinių, o gerų iš jų vos keletas. Todėl parašyti gerą knygą yra labai sunkus intelektualinis darbas.

O ilsėtis po dešimties metų tokio įtempto darbo aš tik mokausi. Labiausiai paplitęs intelektualinį darbą dirbančių žmonių poilsis yra ilgi pasivaikščiojimai. Labai padeda. Dar labai gerai pailsiu tokiose vietose kaip Miuncheno Senoji Pinakoteka, Londono Nacionalinė galerija, Madrido Prado muziejus.

Kažkada ilgus metus mokiausi meno istorijos, dabar tai tik hobi. Bet žiūrėjimas į meno kūrinius teikia didžiulį estetinį malonumą. Ypač, kai žinai, kaip į juos žiūrėti, ir ką ten matyti.

– Kokių savybių, Jūsų nuomone, turi turėti geras rašytojas?

– Geriausia, jei rašytojas turėtų ir analitinį, ir vizionieriaus mąstymą. Taip pat architekto talentą, nes knyga, tai – erdvinė struktūra. Bet to, jis turėtų turėti bent jau nuojautą, kad būtų rašytoju, tai – evoliucinis procesas. Dar rašytojas turėtų mokėti sau užduoti klausimus ir būti disciplinuotu. Ir paskutinis dalykas: bent jau vieną puslapį jis turėtų galėti parašyti geriau už bet ką. Už bet ką.

– Kuo dar užsiimate be rašymo?

– Arba mąstau arba mokausi ilsėtis.

– Kiek dar knygų šiuo metu sukasi Jūsų galvoje?

– Ta, kurią rašau šiuo metu, ir ta, kurią ruošiuosi rašyti po to. Rašant knygas geriausia elgtis kaip žaidžiant šachmatais: be ėjimo daromo dabar, planuoti tik vieną ėjimą į priekį. Jei aš iš anksto žinočiau savo planus šešioms knygoms, jos kaip krūva granitinių blokų spaustų mano galvą ir krūtinę taip, kad negalėčiau parašyti nė vienos knygos.

– Dėkoju už Jūsų laiką ir mintis bei linkiu kūrybinės sėkmės!

Rasa JAKUBAUSKIENĖ