Veja – tarsi žalias kilimas, maloniai nuteikiantis namo grįžtančius šeimininkus arba atvykstančius svečius. Tačiau norint, kad veja džiugintų akis, reikia įdėti nemažai pastangų. Kaip sodo sklype sukurti gražų kilimą, kad būtų galima ir svečiui parodyti, ir pačiam pasigėrėti?

Žolės mišinys

Pasak Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto docento Evaldo Klimo, norintiesiems auginti veją pirmiausia reikia išsirinkti tinkamą kiemo pusę ir mūsų klimato sąlygas atitinkantį sėklų mišinį.

„Jeigu skirtingose sklypo vietose yra nevienodas apšvietimas, labai svarbu įsigyti tinkamą sėklų mišinį“, – aiškina docentas.

Jo teigimu, nuolatinio šešėlio zonose reikėtų sodinti raudonuosius eraičinus, nes svidrės ar miglės ten tik skurs, o vėliau visai išnyks.Renkantis žolių mišinį E.Klimas siūlo atkreipti dėmesį, kiek jo sudėtyje yra daugiamečių svidrių, kurių lotyniškas pavadinimas – Lolium perenne.

FB nuotr.

„Mūsų klimato sąlygomis auginti tinkamame mišinyje daugiamečių svidrių turėtų būti ne daugiau kaip15 proc., – sakė jis. – Viena dažniausių vejos išretėjimo priežasčių yra netinkamai pasirinktas mišinys. Kuo daugiau daugiamečių svidrių, tuo didesnė tikimybė pasisodinti retą veją. Bet koks didesnis nei –14 °C laipsnių šaltis gali pakenkti svidrėms, juolab kad Lietuvoje temperatūra dažnai būna dar žemesnė. Negana to, daugiametės svidrės yra pačios jautriausios iš visų varpinių žolių sniego pelėsiui.“

Dekoratyvinėms vejoms dažniausiai naudojamos pievinės miglės, raudonieji eraičinai ir paprastosios smilgos. Tokios vejos puošia reprezentacines sodybos vietas, jas mindyti reikėtų saikingai, o šienauti – dažnai.

Jei reikalinga paprasta sodybų veja, dažniausiai sėjamos pievinės miglės. Jos suauga gana tankiai, yra atsparios mindymui ir nepalankioms žiemos sąlygoms. Gali augti ir sunkesnėje dirvoje. Rekomenduojama sėti 55 proc. pievinių miglių ir 45 proc. raudonųjų eraičinų mišinį. Papildoma iki 10 proc. daugiamečių svidrių sėklomis. Tokia veja populiari kaimo sodybose, šalia vaikų žaidimo vietų ar sodų tarpueiliuose. Šienauti teks dažniau pavasario pabaigoje, nes tuo metu intensyviausiai auga. Sportuoti skirtose vejose didesnį žolių kiekį turėtų sudaryti atsparios mindymui ir greitai ataugančios pievinės miglės bei raudonieji eraičinai.

Geriausia sėti pavasarį

Patyręs sodininkas Jurgis Bartkus tvirtina, kad norint turėti gražų sodą reikia įdėti daug kruopštaus darbo, net jeigu jame teauga žolė.

„Veją geriausia sėti pavasarį, kai pakanka drėgmės, dirva gerai įšilusi, tada sėklos greitai sudygsta, – sako jis. – Per vėlai pasėjus teks pasirūpinti, kad auganti žolytė nekentėtų nuo vandens trūkumo.“

Iki sėjos turi būti įrengta drenažo sistema ir nutiesti vamzdynai, elektros linijos, takeliai, sumontuotos laistymo sistemos ir kt. Taip pat sodininkas siūlo prieš sėjant veją išravėti piktžoles. Veiksmingiausias, tačiau sunkiausias ir brangiausias būdas įsirengti veją – senąjį gruntą nukasti ir užpilti naują.

„Nukaskite 30 centimetrų grunto ir sluoksniais pilkite skaldą, smėlį bei humusą. Gali būti naudojamas kompostas su durpių ir smėlio priemaiša, – sako sodininkas. – Tada aikštelę su gruntu reikia išvoluoti ne mažesnės kaip 300 kilogramų masės volu.“

Po dviejų savaičių J.Bartkus siūlo aikštelę dar kartą išvoluoti. Prieš sėjant žolę žemę reikia gerai palaistyti vandeniu ir patręšti mineralinėmis trąšomis, kurios į gruntą įterpiamos grėbliu. Tuomet belieka sulaukti giedros nevėjuotos dienos, pasėti veją ir dar sykį suvoluoti, tik šį kartą – lengvesniu volu. Reikėtų nepamiršti ir piktžolių, kurias efektyviausiai naikina herbicidai.

FB nuotr.

„Geriausia jais purkšti prieš sėjant – rudenį, o veją sėti pavasarį. Purkškite esant 15–20 laipsių temperatūrai, kai nėra nei vėjo, nei lietaus, o žolė išdžiūvusi. Nuo purškimo iki lietaus ar laistymo turi praeiti ne mažiau kaip 3 valandos“, – aiškina sodininkas.

Veją galima sėti ir antroje vasaros pusėje – nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Vėliau to daryti nepatartina, nes iki rudens šalčių žolė nespėja įsikrūmyti ir blogai žiemoja.

Pasėtą veją būtina palaistyti, geriausia – apipurškiant, nes liejant kitais būdais rizikuojama išplauti žemę. O tada belieka laukti, kada ims kaltis žolytė ir, žinoma, kasdien laistyti. Jeigu drėgmės pakanka, veją galima laistyti ir kas antrą dieną, sunaudojant ne mažiau kaip 10 litrų vandens vienam kvadratiniam metrui vejos ploto.

Maistas vejai

Doc.E.Klimo teigimu, norint turėti gražią veją, būtina ją tinkamai tręšti. Pagrindinis tręšimas atliekamas ankstyvą pavasarį, naudojant fosforo, kalio trąšas ir nedidelį kiekį azoto. O vasarą, vegetacijos metu, papildomai tręšiama azotu.

„Nors patręšta žolė auga sparčiau ir tenka dažniau pjauti, tačiau veja atrodo gražesnė, jos spalva sodresnė“, – tikina docentas ir priduria, kad tręšti galima kaskart nupjovus veją.

Dažna vejų bėda – samanos. Norint jų išvengti svarbu, atsižvelgiant į apšvietimo sąlygas, pasirinkti tinkamą sėklų mišinį ir tinkamai tręšti užaugusią veją. Įveikti išplitusias samanas gali padėti geležies ir vario preparatai. Jie jas degina, bet priežasčių, dėl kurių samanų vejoje atsirado, nepašalina.

FB nuotr.

„Jei nepasėsite žolių, kurios pakenčia pavėsį, žolynas nebus tankus ir jame augs samanos“, – aiškina E.Klimas.

Jo teigimu, svarbu ir pjovimo aukštis. Jei jis neatitinka vejos tipo ir veja nupjaunama per žemai, silpnėja žolės šaknų sistema, žolynas retėja, trumpėja jo ilgaamžiškumas. Paprastai kieme žolę pjauname iki 3,5 cm, bet esant sausam orui pjauti reikėtų maždaug iki 4,5 cm, nes augalui turi likti bent šiek tiek lapų, kad vyktų fotosintezė.

Gražios vejos priežiūros taisyklės

 Tinkamas pjovimas

Pjaukite tik visiškai sausą veją. Dirva taip pat turi būti sausa. Svarbi ir pjovimo kryptis. Kiekvienas nupjautas takas turi būti lygiagretus ankstesniajam. Vieną kartą veją pjaukite iš šiaurės į pietus, kitą – iš rytų į vakarus. Toks kaitaliojimas leis žolei augti vešlesnei.Įprastu oru žolės aukštis neturi viršyti 8 cm, tačiau nepjaukite trumpiau nei 4 cm. Kas kita, kai orai šilti, sausi: tuomet palikite 10 cm.

Tręšimas

Žolę rekomenduojama tręšti azotu, fosforu ir kaliu, tačiau ne dažniau kaip 3 kartus per metus: pavasario pabaigoje, vasarą ir rudens pradžioje.Vasarą tręšti nebūtina, nebent sezonas labai sausas arba labai šlapias. Azotas žolę daro ryškesnę, skatina augti. Fosforas stiprina šaknis. Kalis daro veją atsparią šalčiams. Žolę tręškite prieš lietų, kai dirva sausa. Ypač daug dėmesio jai skirkite pirmaisiais metais.

Laistymas

Norintieji turėti išskirtinai gražią veją vasarą ją turėtų laistyti kone kasdien – ryte arba vakare. Kiek ilgai reikia lieti, priklauso nuo dirvos (molinga ar smėlinga), oro sąlygų ir vietos (šlaitas, šešėlis). Jeigu veja prarado žalią spalvą ar blogai auga, drėkinti ją būtina apie 30 min. Dirvą reikia sudrėkinti 10–20 cm, antraip ji taps piktžolių karalyste.

Jei drėkinsite tik paviršių, žolės šaknys neaugs į gylį, o ieškos vandens paviršiuje, todėl jų sistema bus trumpa. Veja ilgainiui taps neatspari ligoms. Jei nėra galimybių tinkamai laistyti, geriau to nedaryti visai. Per sausrą parudavusi žolė nebus graži, bet jeigu ji bus tinkamai patręšta, atėjus lietingesniam laikotarpiui vėl sužaliuos. Prilieti per daug taip pat nereikia, nes šaknys gali imti pūti. Jeigu lauko temperatūra aukšta, vanduo neturi būti labai šaltas. Geriausia veją laistyti ankstyvą rytą, tačiau nieko baisaus nenutiks, jei paliesite ir vidudienį.

Išdegusi žolė

Jeigu rudos dėmės neviršija 10 cm skersmens, atvėsus orams žolė tose vietose vėl sužaliuos, nes dauguma vejų pačios sugeba uždengti mažus išdegusius plotelius. Tačiau jeigu išdžiūvę plėmai yra didesni nei 10 cm skersmens, veją būtina atsėti. Išdžiūvusiose vietose dirvą papurenkite grėbliu ir įterpkite sėklų. Periodiškai (apie 5 kartus per dieną) laistykite. Plėmais sunykusią veją vis tiek reikia pjauti paliekant iki 4 cm. Po dviejų pjovimų patręškite visą teritoriją. Sėklas ir trąšas reikia uždengti plonu (2–5 cm) durpių sluoksniu, kad nenulestų paukščiai. Durpės yra geras drėgmės indikatorius: jeigu tampa šviesios, vadinasi, reikia laistyti.

Valymas

Veją kartais būtina nugrėbti, pašalinti lapus, medžių šakeles, šiukšles. Jei šalia vejos auga lapuočiai medžiai, rudenį nukritę lapai, palikti per žiemą, gali sugadinti žolyną, paskatinti samanų atsiradimą. Todėl lapus būtinai nugrėbkite.

Vėdinimas

Per žiemą dirva sukietėja, žolės šaknims ima trūkti oro, velėna kaupia anglies dvideginį, todėl veja neauga. Kad dirva geriau pasisavintų azotą, atliekama aeracija – dirbtinis dirvos vėdinimas, deguonies prisotinimas. Aeratoriai ne tik vėdina dirvą, bet ir šalina samanas, piktžoles. Jei tokios technikos neturite, galite naudoti šakes. Žemę subadykite kas 10–15 cm įsmeigdami dantis 8 cm gilyn. Jei jūsų vejos plotai dideli, padarykite tai bent tose vietose, kur dirva suplakta, užsistovi vanduo, paplitusios samanos.